KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS

Aplinkos ir darbo medicinos katedra

INGA VAREIKIENĖ

Priekabiavimo mokykloje bei psichologinių

traumų šeimoje ir moksleivių

sveikatos sutrikimų sąsajos

MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS

Mokslinė vadovė: Biomed. m. dr. Vilija Malinauskienė

TURINYS

SANTRAUKA...3

SUMMARY...5

SANTRUMPOS...7

1. ĮVADAS...8

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...10

3. LITERATŪROS APŽVALGA...11

3.1. Psichologinės ir fizinės prievartos paplitimas mokykloje...11

3.1.1. Priekabiavimo samprata...11

3.1.2. Priekabiavimo formos ir jų paplitimas...13

3.1.3. Moksleivių vaidmenys priekabiaujant...15

3.1.4. Priekabiavimo paplitimas užsienio valstybėse...18

3.2. Psichologinės traumos šeimoje...20

3.2.1. Šeimos įtaka asmenybės vystymuisi...20

3.2.2. Smurtinio elgesio šeimoje rizikos veiksniai...21

. 3.2.3. Patirto smurto padariniai vaiko asmenybės raidai...22

3.3. Patyčių pasekmės priekabiavimo aukoms...23

3.3.1. Vidinė darna ir savęs vertinimas...23

3.3.2. Sveikatos sutrikimai...27

3.4. Pasekmės priekabiautojams...28

4. DARBO METODIKA...29

4.1. Darbo apimtis ir metodai...29

4.2. Statistinė duomenų analizė………..31

5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...33

5.1. Priekabiavimo formos ir jų paplitimas...33

5.2. Moksleivių ir suaugusių vaidmenys priekabiavimo procese...40

5.3. Psichologinės traumos šeimoje...46

5.4. Moksleivių psichologinė būsena...51

5.5. Dažno priekabiavimo mokykloje bei psichologinių traumų šeimoje sąsajos su psichologine moksleivių būsena ir mokymosi vidurkiu...57

5.6. Dažno priekabiavimo mokykloje bei psichologinių traumų šeimoje sąsajos su sveikatos sutrikimais...71

6. IŠVADOS...89

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...91

SANTRAUKA

Visuomenės sveikata (Sveikatos ekologija)

Priekabiavimo mokykloje bei psichologinių traumų šeimoje ir moksleivių sveikatos sutrikimų sąsajos

Inga Vareikienė

Mokslinė vadovė biomed. m. dr. Vilija Malinauskienė

Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2006

.

Darbo tikslas: ištirti priekabiavimo mokykloje bei psichologinių traumų šeimoje ir moksleivių sveikatos sutrikimų sąsajas.

Tyrimo metodai: vienmomentinėje anoniminėje apklausoje pagal norvegų mokslininko D. Olweus priekabiavimo mokykloje tyrimo metodiką vertinome moksleivių psichologinės savijautos rodmenis- vienišumo ir bejėgiškumo jausmas, asmeninės laimės vertinimas, stresas, vidinė darna, savęs vertinimas; ir sveikatos sutrikimus-galvos, skrandžio, nugaros skausmas, liūdesys ir pan. Tyrėme stresų, smurto, krizių šeimoje paplitimą. Tyrime dalyvavo Kauno X gimnazijos 588 moksleiviai iš 670-ties šioje gimnazijoje besimokančiųjų. Atsako dažnis – 87,8 proc..

Rezultatai: iš 138 (23,6 proc.) moksleivių, įsitraukusių į dažną priekabiaujantį elgesį gimnazijoje 76 (12,9 proc.) patyrė dažną priekabiavimą (kartą per savaitę ir dažniau), 46 (7,8 proc.) patys priekabiavo ir 16 (2,7 proc.) dalyvavo abipusio priekabiavimo procese (ir patyrė priekabiavimą, ir patys priekabiavo). Dažno priekabiavimo paplitimas tarp berniukų sudarė 58 (24,1 proc.) ir mergaičių - 34 (9,8 proc.) (p<0,0001), tarp 5-9 klasių – 72 (18,3 proc.) ir 10-12 klasių – 20 (10,3 proc.) (p=0,012). Tačiau iš kitų moksleivių dažniau tyčiojosi 10-12 klasių moksleiviai 29 (14,9 proc.) negu 5-9 klasių 33 (8,4 proc., p=0,015). Emocinis priekabiavimas buvo daugiau paplitęs, nei fizinis. Dažnus konfliktus ir nuolatinę įtampą šeimoje per metus patyrė 11,8 proc. moksleivių. Kritinę situaciją šeimoje (tėvų skyrybas, artimo šeimos nario mirtį ar ligą, sunkias finansines problemas) išgyveno 15,1 proc. moksleivių. Šeimos traumų įtaka kai kuriems sveikatos rodikliams yra didesnė, nei patirto dažno priekabiavimo mokykloje. Vidinė darna 6 kartus ir neigiamas savo sveikatos vertinimas 8 kartus stipriau buvo įtakojamas stresų namuose, o dažno priekabiavimo mokykloje tik 4 kartus 5-9 klasių moksleivių tarpe. Tačiau įvertinus vienu metu patiriamų 3-8 negatyvaus elgesio formų įtaką sveikatos sutrikimams, nustatytos stipresnės sąsajos negu tarp sveikatos sutrikimų ir psichologinių traumų

šeimoje. Nustatyta dozė-atsakas priklausomybė tarp patirto priekabiavimo gimnazijoje- retai/dažnai (kartą per savaitę ir dažniau), negatyvaus elgesio formų skaičiaus (1-2/3-8 negatyvaus elgesio aktai) ir psichologinės būsenos bei sveikatos sutrikimų 5-9 klasių moksleivių grupėje. 10-12 klasėse didesnė šeimos krizių ir stresų įtaka sveikatos sutrikimams.

Išvada: dažnas priekabiavimas gimnazijoje ir psichologinės traumos šeimoje patikimai siejosi su 5-9 klasių moksleivių psichologine būsena ir sveikatos sutrikimais.

Praktinės rekomendacijos: moksleivių sveikatos sutrikimų profilaktikai būtina priekabiavimo mokykloje prevencijos programa. Psichologines traumas šeimoje patyrę moksleiviai turėtų būti sekami mokyklos psichologo.

Raktiniai žodžiai: priekabiavimas mokykloje, sveikatos sutrikimai, šeimos traumos, negatyvaus elgesio aktai.

SUMMARY Public health (Health ecology)

The associations between school bullying, psychological injuries in the family and health outcomes among students

Inga Vareikienė

Supervisor Dr. Biomed. Sc. Vilija Malinauskienė

Department of Occupational and Environmental Medicine, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2006. 97 p.

Aims of the study–to investigate the associations between school bullying, psychological injuries in the family and health outcomes among students.

Methods Questionnaire information on bullying by methods of D. Olweus, Norwegian scientist. The psychological state was measured by the sense of coherence, self-esteem, loneliness, happiness, and communication skills. Health outcomes were headache, stomach ache, back pain, anxiety, etc. Family injuries were stress in the family, domestic violence, crisis. Totally 588 students were investigated among all the 670 studying in X Kaunas gymnasium. Response rate 87.8%.

Results. Totally 138 (23.6%) were involved in the bullying process, among them 76 (12.9%) were bullied frequently, 46(7.8%) were bullies and 16 (2.7%) were involved in the two-way bullying process. The prevalence of frequent bullying among boys was 58 (24.1%) and among girls 34 (9.8%) (p<0.0001), among 5-9 grades it was 72 (18.3%) and among 10-12 grades 20(10.3%) (p=0.012). Though the prevalence of bullies was more often among 10-12 grades-29 (14.9 %) than 5-9 grades 33 (8.4%, p=0.015). 11.8% of students suffered from severe conflicts in the family and permanent tension. Crises (divorces, death or incurable disease of the close family member, severe financial problems) were met by 15.1%. Stress at home 6 times increased the risk of low sense of coherence, 8 times the risk of poor self-rated health, while frequent bullying 4 times in the 5-9 grades group. Though the associations between 3-8 negative acts at school were stronger as compared to family injuries. The doses-response relationship between bullying behaviour-rare/frequent (once a week and more often), the number of negative acts at school (1-2/3-8 negative acts) and psychological state and health outcomes was determined in the 5-9 grades group. In the 10-12 grades group the stronger effect of family crises and stress was observed.

Conclusion. Frequent bullying at school and family injuries negatively affected the psychological state and health status of the students in 5-9 grades.

Practical recommendations. The school bullying prevention program would prevent negative health outcomes among pupils. Pupils with family problems should be followed up by the school psychologist.

SANTRUMPOS

Abs. sk.- absoliutus skaičius df - laisvės laipsnių skaičius F - faktorius

GS – galimybių santykis NS - statistiškai nepatikima p – patikimumo lygmuo PI - pasikliautinieji intervalai

PSO - Pasaulio sveikatos organizacija r - koreliacijos koeficentas

SOC - Antonovsky vidinės darnos skalė x2 - Chi kvadrato kriterijus

1. ĮVADAS

Pasaulyje vykstančios permainos keičia visuomenėje nusistovėjusias normas ir vertybes. Plintantys negatyvūs socialiniai reiškiniai, nuolatinė kova už išgyvenimą, radikalios moralinių vertybių permainos veikia labiausiai pažeidžiamą visuomenės dalį – vaikus. Pastaraisiais metais visuomenei vis dažniau tenka išgirsti apie vaikų patiriamą smurtą ne tik artimiausioje socialinėje aplinkoje – šeimoje, bet ir mokykloje.

Kaip pažymi dauguma autorių, prievartos tema aktuali visose šalyse (15). Daugiausia vaikų prievartos tema tyrinėta JAV, Norvegijoje. Lietuvoje atlikta keletas pavienių tyrimų (6), jų rezultatai rodo, kad dažną priekabiavimą mokykloje (kartą per savaitę ir dažniau) patiria 23-27 proc. moksleivių. 2005 metais paskelbto PSO koordinuojamo tyrimo rezultatai rodo, kad 1997/1998 m.m. retai ir dažnai pasitaikantis priekabiavimas mažiausiai buvo paplitęs tarp mergaičių Švedijoje (6,3 proc.), o labiausiai tarp berniukų Lietuvoje (41,4 proc.) (13).

Moksliniais tyrimais įrodyta, jog patirtas smurtas neigiamai veikia vaiko raidą. Fizinio smurto, kaip auklėjimo priemonės, naudojimas šeimose yra itin plačiai paplitęs. Tačiau dėl palyginti uždaro ir autonomiško šeimos funkcionavimo informacija apie gyvenimą šeimoje, ypač vaikų padėtį joje, yra ribota. Atliktų negausių tyrimų duomenimis, jaunesnio amžiaus vaikai smurtą dažniausiai patiria šeimoje, vyresni vaikai – už šeimos ribų, mokykloje, gatvėje. Specialistų teigimu, rizikos grupės vaikai, gyvenantys asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose, dažniausiai patiria emocinį, fizinį arba seksualinį smurtą (32).

Mokykloje kiekvienas vaikas turėtų jaustis reikšmingas ir saugus. Tačiau moksleivių apklausos rodo, jog nemaža dalis vaikų mokyklose tampa agresijos, pasireiškiančios patyčiomis arba priekabiavimu, aukomis(30, 73). Tyčiojimasis apibrėžiamas kaip sąmoningas vieno vaiko ar grupės nuolat kartojamas gąsdinantis priekabiavimas ar fiziniai veiksmai prieš vaiką, kuris nepajėgus apsiginti (16). Šis reiškinys apima platų elgesio spektrą – nuo fizinių išpuolių iki pravardžių, žodinių užgauliojimų, nuo ignoravimo iki gąsdinančių žvilgsnių, nuo individualių išpuolių iki grupės veiksmų ar anoniminių žinučių (56). Įvairiose šalyse atliekami tyrimai rodo, kad dėl ilgalaikio emocinio smurto išlieka negatyvių pėdsakų asmenybės raidoje, kenkia fizinei ir psichinei sveikatai (30, 53).

Mokykla yra ta ypatinga socialinė aplinka, kurioje specialistai galėtų pirmiausiai pastebėti krizėje atsidūrusį vaiką ir padėtų suteikti jam tinkamą paramą. Moksliniais tyrimais pagrįsta informacija apie smurtą patyrusius vaikus, gyvenančius probleminėse šeimose, galėtų prisidėti prie šių vaikų ypatumų pažinimo, pagelbėtų, sprendžiant šių vaikų problemas bei ugdymą.

Smurtas ir prievarta vaikų atžvilgiu yra nenaujas reiškinys, bet vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, o valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias programas, kurių tikslas – kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos, o nepavykus apsaugoti – mažinti skaudžias prievartos pasekmes (52). Europos Sąjungos direktyvose numatytos smurto mažinimo priemonės, skiriamos lėšos smurto tyrimams ir intervencinėms studijoms. Baltijos šalyse gegužės mėnuo jau keletą metų skelbiamas, kaip kovos su smurtu prieš vaikus, mėnuo.

Lietuvoje informacija apie vaikų patiriamą seksualinę bei fizinę prievartą kaupia ir saugo policija, teismai, sveikatos priežiūros įstaigos, rajonų ir savivaldybių teisių apsaugos tarnybos, netgi nevyriausybinės organizacijos, kurių paskirtis – vaiko teisių apsauga. Turima medžiaga labai įvairi ir netiksli, nėra atliktų mokslinių tyrimų, kurie padėtų įvertinti prievartos prieš vaikus mastą Lietuvoje. Emocinės prievartos paplitimas Lietuvoje iš viso nėra registruojamas (63).

Mokslinis naujumas

Lietuvoje tyrimų, nagrinėjančių priekabiavimo mokykloje paplitimą, atlikta nedaug. Tarptautinį moksleivių gyvensenos tyrimą, kuriame keletas klausimų yra apie patyčias, kas ketverius metus atlieka Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija. 2003 m. priekabiavimo dažnumas buvo tirtas atrankos principu kai kuriose Panevėžio miesto ir rajono (65), Vilniaus ir Alytaus mokyklose (67). Iki šiol vengta atlikti priekabiavimo tyrimus konkrečioje mokykloje. Mes neradome mokslinių tyrimų, nagrinėjančių kartu ir priekabiavimo mokykloje, ir šeimoje patiriamų traumų bei krizių įtaką sveikatos sutrikimams, moksleivių vidinei darnai, savęs vertinimui ir mokymosi vidurkiui. Tyrimas įgalins atskleisti sveikatos sutrikimų skirtumus tarp priekabiavimą patyrusių, priekabiautojų, įsitraukusių į abipusį priekabiavimą (patiria priekabiavimą ir patys priekabiauja) ir priekabiavimo nepatyrusių moksleivių. Darbas atliktas, bendradarbiaujant su Bergeno universiteto Norvegijoje, mokslininkų grupe (vad. D. Olweus). Mūsų atliktas visos gimnazijos moksleivių prievartos tyrimas leis atskleisti sąsajas tarp patirtos prievartos mokykloje, psichologinių traumų šeimoje, mokymosi vidurkio, psichologinės būsenos ir sveikatos sutrikimų.

Praktinė reikšmė

Tyrimo rezultatai atskleis priekabiavimo paplitimą vienoje iš Lietuvos gimnazijų, sąsajas su psichologinėmis traumomis bei krizėmis šeimoje ir sveikatos sutrikimais. Su tyrimo rezultatais bus supažindinami patys moksleiviai, jų tėveliai, pedagogai. Tyrimo rezultatai bus skelbiami spaudoje. Numatyta įvesti prevencines priekabiavimo priemones mokykloje, padedant užsienio ekspertams. Patirtis ir gauti rezultatai galės būti pritaikyti ir kitose Lietuvos mokyklose.

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Darbo tikslas:

Ištirti priekabiavimo mokykloje bei psichologinių traumų šeimoje ir moksleivių sveikatos sutrikimų sąsajas.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti Kauno X gimnazijoje moksleivių priekabiavimo ir jo formų paplitimą. 2. Nustatyti mokinių ir suaugusiųjų vaidmenis priekabiavimo procese.

3. Įvertinti per paskutiniuosius metus moksleivių patiriančių psichologines traumas šeimoje paplitimą.

4. Įvertinti kai kuriuos moksleivių psichologinės būsenos rodiklius.

5. Įvertinti dažno priekabiavimo gimnazijoje bei psichologinių traumų šeimoje ir vidinės darnos, savęs vertinimo pokyčių ir mokymosi vidurkio sąsajas.

6. Įvertinti dažno priekabiavimo mokykloje bei psichologinių traumų šeimoje ir sveikatos sutrikimų sąsajas.

3. LITERATŪROS APŽVALGA

3.1. Psichologinės ir fizinės prievartos paplitimas mokykloje 3.1.1. Priekabiavimo samprata

Pateikiame keletą prievartos apibrėžimo terminų.

Fizinis smurtas (prievarta): faktinis ar galimas fizinis vaiko sužeidimas, (mušimas ranka, mušimas

įvairiais daiktais, smogimas, stumdymas), bet koks skausmo sukėlimas, vaiko neapsaugojimas nuo fizinio smurto ar kančios, įskaitant tyčinį sunkų sužalojimą (4).

Emocinis smurtas (prievarta): faktinis ar galimas didelis neigiamas poveikis vaiko emociniam ir

moraliniam vystymuisi, kurį sukelia pasityčiojimas, žodinė agresija, gąsdinimas, vertimas jaustis kaltam, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas, ignoravimas, atmetimas (4).

Nesirūpinimas (apleidimas, nepriežiūra): biologinių ar psichinių vaiko poreikių netenkinimas

(nesirūpinimas vaiko maitinimu, rengimu, saugumu, sveikata), išvijimas iš namų (4).

Seksualinė prievarta: šios prievartos apibūdinimui pasirinktas užsienio ir Lietuvos autorių naudojamas

(6, 15) apibrėžimas: “Vaikų seksualinė prievarta – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas – tiek socialinis kontaktas, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo ar pasipelnymo, bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio“.

Įvairiuose literatūros šaltiniuose dažnai smurto sąvoka vartojama kaip agresijos sąvokos sinonimas. Sąvoka smurtas vartojama įvairia prasme: kasdienybėje šia sąvoka apibūdinamas priešiškas elgesys, taip įvardinami apskritai visi prievartos veiksmai ir net plačiu mastu vykstantys teroro aktai.

Pagal Kinard (28), kiekvienas smurtą patiriantis vaikas dažniausiai būna patyręs ne vieną smurto formą: jis muštas, žemintas, kentęs patyčias, neišleistas iš namų, patyręs vienokią ar kitokią prievartą. Dažniausiai tokius veiksmus lydi ir emocinis smurtas.

Kinard (28) savo išvadose išskiria tris dažniausiai pasitaikančias smurto formų sąsajas, nors kiti tyrinėtojai įvardija kaip atskiras vaikų patiriamo smurto formas:

• seksualinė prievarta su fiziniu smurtu, savo ruožtu esant arba nesant psichologiniam smurtui, kas abiem atvejais įvardijama kaip seksualinė prievarta;

• fizinis smurtas su ar be psichologinio smurto, dažniausiai tai konstatuojama kaip fizinis smurtas;

• psichologinis smurtas, lydimas seksualinės prievartos ar fizinio smurto, kas dažniausiai apibrėžiama kaip psichologinis smurtas.

Asanova (75) terminą „piktnaudžiavimą vaiku“ apibrėžia, kai vienas iš tėvų sukelia fizinę žalą, naudoja prieš vaiką fizinę prievartą. Autorė sąvoką „piktnaudžiavimas vaiku“ atskiria nuo sąvokos „nepriežiūra“, o sąvokas „netinkamas elgesys“ ir „žiaurus elgesys“ išskiria tik pavieniams atvejams išvardinti. Psichologinis, seksualinis smurtas šios autorės neminimas, todėl neaišku, kam jos priskiriamos.

Priekabiavimas (angl. bullying) tarp mokyklinio amžiaus vaikų yra labai seniai paplitęs. Švedijoje tuo buvo susidomėta labai anksti – 1970-aisiais metais, ir vienas pirmųjų tyrinėtojų – norvegas Dan Olweus (45). Po keleto metų dėmesys priekabiavimo paplitimui, pasekmėms ir intervencijai labai išaugo ir tebeauga ne tik visoje Skandinavijoje, bet ir kitose šalyse.

Terminas „priekabiavimas“ dažnai naudojamas įvairiomis skirtingomis prasmėmis, todėl ir priekabiavimo apibrėžimų yra didelė įvairovė. Dawkins J. (10) sako, kad priekabiavimas – tai pasikartojantis tyčinis, neišprovokuotas šiurkštus elgesys, naudojamas vieno ar grupės vaikų su tikslu sukelti kitam vaikui skausmą ar kančią. R. H. Lock ir M. L. Trautman (35) priekabiavimu laiko vieno ar grupės žmonių jėgos prieš kitą asmenį naudojimą, su tikslu sukelti tam asmeniui skausmą ar kokią nors žalą. A. D. Pellegrini ir J. D. Long (47) teigia, kad priekabiavimas – tai agresijos forma, kuri yra naudojama sąmoningai, apgalvotai ir dažniausiai kyla be jokios išorinės provokacijos ar grėsmės.

Dažniausiai vartojamas norvegų tyrinėtojo D. Olweus (44) pateiktas priekabiavimo apibrėžimas: tai toks elgesys, kai prieš vaiką nuolat atliekami negatyvūs veiksmai. Negatyvūs veiksmai yra apibrėžiami kaip tyčiniai sąmoningi veiksmai, kurių tikslas įskaudinti kitą žmogų ar jam sukelti diskomfortą ir šių veiksmų pagrindas – agresyvus elgesys nukreiptas į kitą asmenį.

Tyrimais įrodyta, kad patyčios ir priekabiavimas tampa kasdieniniu reiškiniu šiandieninių moksleivių gyvenime visame pasaulyje. Priekabiaujama mokykloje pačiais įvairiausiais ir įmantriausiais būdais, tačiau visuomet tada, kai nemato suaugusieji. Nuolatinis bendraamžių tyčiojimasis yra stresą kelianti situaciją, kuri tampa nenoro mokytis, bėgimo iš mokyklos ar net namų, priežastimi ir gali rimtai sutrikdyti vaiko sveikatą. Psichologai teigia, kad dėl patyčių pagalbos reikia ne tik tiems, iš kurių tyčiojamasi, bet ir tiems, kurie tyčiojasi. Ir tėvams, ir pedagogams reikia kuo

daugiau informacijos apie šią problemą, kad ji neatrodytų išpūsta ir skatintų ieškoti būdų, kaip padėti vaikams, įklimpusiems į ją.

Apie prievartą mokykloje Ž. Arlauskaitė (4) rašo: „į ją dažnai žiūrima kaip į normalią situaciją, kuri savaime išnyks, arba žiūrima kaip į sistemos disciplinuojančią formą“. Problemos neįmanoma išspręsti valstybės mastu, tačiau galima nors asmeniškai suinteresuoti žmones. Konferencijos ar kitokio pobūdžio susirinkimai negali išspręsti prievartos problemos. Prieš pradedant spręsti problemą mokykloje reikia pasiruošti:

• Mokykla turi būti pasiruošusi krizėms (spec. programos).

• Mokykloje turi būti kvalifikuotas specialistas, kuris dirbtų prevencinį darbą, susijusį su psichologine prievarta.

• Mokykla turi susikurti savo strategiją, kaip apsaugos vaiką nuo fizinės, emocinės ir psichologinės prievartos (62).

3.1.2. Priekabiavimo formos ir jų paplitimas

Priekabiavimas – tai toks vaikų elgesys, kaip: prasivardžiavimas, erzinimas, grasinimai, mušimas, spardymas, kumščiavimas, stumdymas, apkalbinėjimas, piktų, bjaurių užrašų apie kitą vaiką užrašinėjimas, ignoravimas, atskyrimas nuo grupės, kuomet bendraamžiai nepriima vaiko žaisti ar užsiimti kitokia veikla, daiktų gadinimas, daiktų ar pinigų atiminėjimas. Taigi priekabiavimas apima visą spektrą vaikų ir paauglių agresyvaus elgesio, kurį galima skirstyti į tiesioginį ir netiesioginį priekabiavimą:

• tiesioginis tyčiojimasis arba priekabiavimas – kai vaikas yra atvirai puolamas, užgauliojamas savo bendraamžių, pavyzdžiui, vaikas yra stumdomas, pravardžiuojamas, jam grasinama ir pan.;

• netiesioginiu priekabiavimu vadiname tokį elgesį, kai vaikas skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos. Tai yra subtilesnis tyčiojimasis nei tiesioginis. Pavyzdžiui, vaikas yra atstumiamas grupės vaikų, ignoruojamas, su juo nebendraujama (44).

• verbalinis ir rašytinis priekabiavimas: pravardžiavimas, negątyvūs komentarai, gąsdinimas, bauginantys telefono skambučiai ir elektroninio pašto žinutės;

• fizinis: stumdymas, kepštelėjimas, mušimas, kandžiojimasis, plaukų pešiojimas, pliaukštelėjimai, spardymas, nepageidaujami seksualiniai prisilietimai, kito daiktų gadinimas, nepagarbių, žeminančių gęstų rodymas;

• socialinis/santykių: apkalbinėjimas, asmeninės informacijos viešinimas, išskyrimas iš grupės, ignoravimas (35).

Svarbu pastebėti ir tai, kad priekabiavimo veiksmus gali atlikti vienas žmogus, o gali ir visa žmonių grupė, ir šie veiksmai gali būti nukreipti tiek į vieną asmenį, tiek į visą jų grupę (44).

Pagal atliktų tyrimų rezultatus matome, kad labiausiai paplitusi priekabiavimo forma yra verbalinis priekabiavimas – erzinimas, šaipymasis ir įvairus tyčiojimasis. Turkijoje atliktas tyrimas rodo, kad 44 proc. moksleivių patiria verbalinį priekabiavimą, 30 proc. - fizinį, 18 proc. - emocinį ir 9 proc. seksualinį (49). K. Williams teigia, kad 36,2 proc. priekabiavimą patiriančių vaikų dažniausiai įžeidinėjami (68).

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse daryti tyrimai rodo, kad dažniausios yra verbalinio tyčiojimosi formos: erzinimas, šaipymasis, prasivardžiavimas, apkalbinėjimas, įžeidinėjimas. Tokios tendencijos atsispindi ir Lietuvoje darytuose D. Valickaitės (65) tyrimuose Panevėžio miesto ir rajono vidurinėse mokyklose. Šiose mokyklose labiausiai paplitusi priekabiavimo forma tarp moksleivių – prasivardžiavimas arba erzinimas. Per metus kartą šią formą patyrė 68,5 proc. moksleivių, o 62,2 proc. - buvo apkalbinėjami (65).

2003 m. atlikti tyrimai Panevėžio miesto ir rajono (67), Vilniaus ir Alytaus mokyklose (65) tarp ketvirtokų, penktokų ir devintokų, kurio tikslas buvo ištirti priekabiavimo dažnumą mokykloje. Tyrimų rezultatai rodo, kad bendraamžių tyčiojimąsi bent kartą yra patyrę apie 70 proc. moksleivių. Tai reiškia, kad daugiau kaip du trečdaliai vaikų yra nukentėję nuo bendraamžių priekabių. Kas ketvirtas moksleivis (nuo 23 proc. iki 27 proc.) per pastaruosius 2-3 mėn. patyrė dažną bendraamžių priekabiavimą – ne rečiau kaip kartą per savaitę. Šio tyrimo duomenimis 23 proc. Panevėžio miesto ir rajono vidurinių mokyklų penktų ir devintų klasių moksleivių per pastaruosius 2 mėn. patyrė dažną

Lyginant skirtingas amžiaus grupes, pastebėti ir tam tikri skirtumai tarp priekabiavimo formų paplitimo. Jaunesnio amžiaus vaikai priekabiaudami vieni prie kitų daugiau naudoja tiesioginį ir fizinį priekabiavimą, o vyresnio – netiesioginį: psichologinį, socialinį priekabiavimą (44, 49, 56). Tačiau ne visais tyrimais gaunami tokie amžiaus skirtumai. M. J. Boulton, M. Trueman ir I. Flemington atliktame tyrime negauti ryškūs skirtingo amžiaus vaikų priekabiavimo patyrimo skirtumai. Autorių teigimu, šie skirtumai yra nenuoseklūs, todėl neleidžiantys daryti išvados, kad jaunesnių vaikų tarpe priekabiavimo reiškinys yra daugiau paplitęs (7).

Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad vienuolikmečių tarpe yra apie 17 proc. vaikų, patiriančių dažną tyčiojimąsi, o penkiolikmečių tarpe – 11 proc. (71). D. Valickaitės atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad 26,6 proc. penktos klasės moksleivių patiria dažną priekabiavimą, o devintos klasės moksleivių tarpe – 19,4 proc.. Priekabiaujančių vaikų buvo devintokų ir penktokų tarpe – dažnai prie kitų priekabiauja 24,4 proc. devintokų ir 9,3 proc. penktokų (65). Taigi ir kai kuriose Lietuvos mokyklose nustatyta, kad jaunesnio amžiaus vaikai dažniau tampa priekabiavimo aukomis, o vyresni – priekabiautojais.

Priekabiauti gali įvairiausiose vietose. Labai dažnai priekabiaujama mokykloje: klasėse, koridoriuose, tualetuose, valgykloje, bibliotekoje, sporto aikštelėse ir pan., ar greta mokyklos, pakeliui ar einant iš jos (26, 49). Tyčiojamasi ne tik mokyklose, bet ir kitose vietose – kiemuose, šalia namų, žaidimo aikštelėse, parkuose ir panašiose vietose, kur vaikai lankosi, leidžia savo laisvalaikį, kai suaugusieji nemato, kas vyksta.

3.1.3. Moksleivių vaidmenys priekabiaujant

Paviršutiniškai žvelgiant į šį reiškinį, galima manyti, kad nedaug vaikų dalyvauja patyčių veiksme. Iš tiesų, dalyvauja visi vaikai. D. L Hawkins, D. J. Pepler ir W.M.Craig atlikto tyrimo, kurio metu buvo stebimos įvairios priekabiavimo situacijos ir stebinčiųjų bendraamžių dalyvavimas jose, duomenimis, 88 proc. priekabiavimo situacijų dalyvauja ir kiti bendraamžiai. Vieni jų yra aktyvūs priekabiautojai, pirmi pradeda kabinėtis prie kitų vaikų, pastumia, įspiria, prasivardžiuoja ir pan. Kiti vaikai, nors patys nepradeda, tačiau mielai prisijungia prie patyčių. Yra vaikų, kurie stebi situaciją ir ją palaiko, kiti, kuriems patyčių situacija yra nemaloni, stengiasi nusišalinti, nedalyvauti ir pan.. Yra norinčių apginti ar užstoti patyčių aukas. Žinoma, kad yra nedrąsu užstoti kitą vaiką, nes patyčios gali nukrypti į tą, kuris užstoja (20).

Tyčiojimąsi stebintys vaikai dažnai teigia, kad tai stebėti yra nemalonu, ir mano, kad priekabiavimo aukoms reikėtų padėti, tačiau retai imasi realių veiksmų, kad pakeistų situaciją. Jie bijo, kad padėdami aukai, patys gali tapti priekabiavimo aukomis ir būti skriaudžiami. Šie vaikai dažnai jaučia kaltę, kad nepadeda priekabiavimą patiriantiems vaikams, tačiau bijo pranešti kam nors apie tai, kas vyksta, ir nenori būti laikomi "skundikais". Tyčiojimosi "stebėtojai" jaučiasi nesaugūs ir bejėgiai, kad imtųsi kažkokių priemonių prieš priekabiavimą. Įvairių tyrimų duomenimis, nuo 75 proc. iki 90 proc. moksleivių nenori įsitraukti į priekabiavimą ir galvoja, kad priekabiavimo aukoms reikėtų padėti (21), tačiau retai imasi realių veiksmų, kad pakeistų priekabiavimo situaciją. D. L. Hawkins, D. J. Pepler ir W. M. Craig atliktas tyrimas rodo, kad tokių atvejų, kuomet stebintys vaikai įsikiša į priekabiavimo situaciją yra apie 19 proc. (20). R. Heinrichs teigia, kad priekabiavimą stebintys vaikai dažnai bijo, kad padėdami aukai gali patys netekti savo socialinio statuso. Kartais šie vaikai pasiduoda bendraamžių spaudimui ir patys pradeda kabinėtis, tyčiotis iš kitų vaikų (21). P. O‘Connell ir D. J. Pepler teigia, kad priekabiavimo situaciją stebintys vaikai gali užimti dvi pozicijas. Manoma, kad dažniausiai tyčiojimosi situacijos stebėtojai yra "žiūrovų auditorija", kuri stebi priekabiavimą ir nesiima jokių veiksmų. Toks stebėjimas tik dar labiau skatina tyčiojimąsi, nes priekabiautojas taip geriau įtvirtina savo jėgos statusą. Galima būtų netgi sakyti, kad patyčios yra tuo skaudesnės, kuo daugiau yra stebėtojų. Žymiai retesniais atvejais stebėtojai yra aktyvūs ir stengiasi įsikišti į priekabiavimo situaciją bei padėti aukai (41).

Žymus norvegų tyrinėtojas Dan Olweus, daug tyrinėjęs priekabiavimo reiškinį, teigia, kad priekabiavimo situacijoje esantys vaikai gali prisiimti vieną iš daugelio vaidmenų ir pateikia tokią priekabiavimo situacijoje dalyvaujančių vaikų vaidmenų schemą (1 pav.).

1 pav. Moksleivių vaidmenys priekabiavimo situacijoje pgl. D. Olweus (1994)

Priekabiavimo situaciją stebintys vaikai gali užimti vieną iš sekančių pozicijų: šalininko, pasyvaus priekabiautojo, galimo priekabiautojo, neutralaus stebėtojo, galimo gynėjo ir aukos gynėjo. Pagrindiniai priekabiavimo situacijoje veikiantys asmenys yra priekabiautojas ir auka.

Kaip jau buvo minėta apibrėžiant priekabiavimo reiškinį, vaikai, patiriantys tyčiojimąsi, dažniausiai yra silpnesni už savo priekabiautojus ir negali patys apsiginti. Tyrimų duomenimis, jaunesnio amžiaus vaikai dažniau tampa priekabiavimo aukomis, tuo tarpu vyresniųjų klasių moksleivių tarpe daugiau yra priekabiautojų (27, 44, 49). Taigi tyčiojimosi aukomis yra pasirenkami tie vaikai, kurie yra silpnesni nei priekabiautojas ar priekabiautojai, todėl natūralu, kad dažniausiai yra kabinėjamasi prie bendraamžių arba jaunesnio amžiaus vaikų, ir daug rečiau pasitaiko atvejų, kai kabinėjamasi prie vyresnių už priekabiautojus vaikų. Panašu, kad vyresnio amžiaus moksleiviai

dažniau būna priekabiautojo vaidmenyje ir tyčiojasi iš kitų moksleivių, o jaunesnio amžiaus moksleiviai dažniau atsiduria patyčių aukos vaidmenyje (24).

3.1.4. Priekabiavimo paplitimas užsienio valstybėse

Daugelyje šalių buvo ir tebėra daromi tyrimai apie priekabiavimą ir skirtingų jo formų dažnumą, kaip dažnai šis reiškinys pasireiškia tarp mergaičių ir berniukų, tarp vyresnio ir jaunesnio amžiaus vaikų ir paauglių. Priekabiavimu anksčiausiai pradėta domėtis Skandinavijoje – 1970 m.. Skandinavijoje mokyklų darbuotojai neteikė didelės reikšmės priekabiavimui iki 1982m., kol laikraščio straipsnyje nebuvo pateikti duomenys apie trijų paauglių savižudybę Vakarų Norvegijoje dėl bendraamžių žiauraus priekabiavimo. Būtent šis įvykis sukėlė nacionalinio masto tyrimą prieš priekabiavimo problemą. Tyrimas buvo atliktas 1973m. Norvegijoje (44). Šio tyrimo metu apie priekabiavimą buvo apklausta apie 140.000 8-16 metų moksleivių iš 715 mokyklų. Tyrimo rezultatai parodė, kad apie 15 proc. moksleivių patyrė priekabiavimą kartą per savaitę ar dažniau: apie 9 proc. vaikų buvo priekabiavimo aukos, o 6 proc. - priekabiautojai. Praėjus keletai metų po 1982 metų įvykio, dėmesys tyčiojimuisi, jo paplitimui, pasekmėms, prevencijai ir intervencijai labai išaugo ir tebeauga ne tik Skandinavijoje, bet ir kitose šalyse. Tyrimai rodo, kad priekabiavimas yra tarptautinis reiškinys, užfiksuotas Skandinavijoje, Anglijoje, Velse, Airijoje, Škotijoje, Italijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Graikijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje ir kitose šalyse.

Itin įdomūs yra tarptautiniai tyrimai, kuriuose ta pačia metodika yra apklausiami vaikai įvairiose pasaulio šalyse. Tarptautinį moksleivių gyvensenos tyrimą, kuriame keletas klausimų yra apie patyčias kas ketverius metus atlieka Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija. 1997-1998m. tyrimas parodė, kad iš vaikų tarp 28 pasaulio šalių Lietuvoje daugiausiai tyčiojamasi. 14 proc. (1994m. – 13 proc.) moksleivių patyrė dažną priekabiavimą mokykloje. 2001-2002m. tyrimas dar kartą tai patvirtino (šį kartą tyrime dalyvavo 35 šalys). Rečiausiai priekabiavimą patiria Švedijos (2,3 proc.), Slovakijos (3,6 proc.) ir Airijos (3,6 proc.) moksleiviai (71) (2 pav.).

0 5 10 15 1 2,3 Švedija 3,6 Slovakija 3,6 Airija 3,9 Š. Airija 4,1 Vokietija 4,1 Graikija 4,1 Čekija 4,7 Anglija 4,7 Norvegija 4,7 Škotija 4,8 Lenkija 5,3 Vengrija 5,3 Portugalija 5,7 Austrija 6,0 Velsas 6,3 Suomija 6,3 Prancūzija 6,4 Šveicarija 7,1 JAV 7,4 Belgija 7,5 Kanada 8,3 Danija 8,5 Estija 9,1 Rusija 9,4 Izraelis 10,9 Grenlandija 11,4 Latvija 13,9 Lietuva

2 pav. Moksleivių, nurodžiusių, kad iš jų dažnai („kartą per savaitę“ arba „keletą kartų per savaitę“) tyčiojamasi mokykloje, 1998 m. tyrime dalyvavusių šalių lyginamieji duomenys

Nacionalinio vaiko prievartos ir apleistumo centro statistikos duomenimis, apie 23 iš 1000 vaikų iki 18 metų JAV tapo prievartos aukomis. Apie 11 iš 10000 buvo patyrę fizinę, seksualinę arba emocinę prievartą. Panašius duomenis pateikia ir Nacionalinis prievartos prieš vaikus prevencijos komitetas: 15 iš 1000 vaikų įvairių gynybos tarnybų buvo pripažinti kaip prievartos aukos (39).

JAV atlikti tyrimai rodo, kad 10 proc. vaikų yra rimto priekabiavimo aukos – priekabiavimą patiria ne mažiau kaip kartą per savaitę ir apie 75 proc. mokyklinio amžiaus vaikų patyrė priekabiavimą mažiausiai kartą per mokslo metus (21, 22). Naujausias didelis tyrimas, atliktas JAV, rodo, kad beveik 30 proc. 6-10 klasių moksleivių yra mažiau ar daugiau įsitraukę į priekabiavimo reiškinį: 13 proc. - kaip priekabiautojai, o 10,6 proc. - kaip priekabiavimo aukos, o 6,3 proc. ir priekabiauja ir patiria priekabiavimą (40).

Australijoje 1999m. buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad 42,4 proc. moksleivių niekada nepatyrė priekabiavimo ir patys nepriekabiavo prie kitų, 23,7 proc. teigė priekabiavę prie kitų, 21,5 proc. - patiria priekabiavimą ir patys priekabiauja, o 12,7 proc. - patiria priekabiavimą (16).

Belgijoje atlikti tyrimai rodo, kad 23 proc. pradinės mokyklos moksleivių reguliariai ar dažnai patiria priekabiavimą (46), Kanadoje priekabiavimą patiriančių vaikų yra 21 proc. (49), Portugalijoje – 20-22 proc. (49), Italijoje – 28 proc. vidurinėje mokykloje ir 40 proc. pradinėje mokykloje (49). Graikijoje priekabiavimą patiriančių vaikų skaičius svyruoja nuo 15 proc. iki 30 proc. (26, 46).

3.2. Psichologinės traumos šeimoje

3.2.1. Šeimos įtaka asmenybės vystymuisi

Kaip teigia R. Campbell (9), pirmutinė tėvų pareiga yra suteikti mylinčius ir laimingus namus. Labai svarbu santykiai namuose – santuokos ryšiai, kurie yra pirmesni nei tėvų ir vaikų santykiai. Paauglio saugumas ir tėvo, motinos santykiai su vaiku labai priklauso nuo to, koks tėvų santuokos ryšys. Grand (19), kalbėdamas apie paauglius pabrėžia, kad šiuo laikotarpiu didelį poveikį jiems daro mezo aplinka (draugai, klasiokai, mokytojai ir pan.), tačiau, nepaisant to, sutinka, kad pagrindą po kojomis padeda šeima.

Vaikas ima pavyzdį iš visų šeimos narių, o ypač didelę įtaką daro motina vaikui dar negimus. D. Winnicott (69), kuris teigia, kad motina kūdikiui tarsi pirminis veidrodis. Jei motina į vaiką žiūri su meile akyse, tai vaikas vėliau žiūrėdamas į veidrodį jaus tą patį. Kalbant apie motinos milžinišką įtaką savo vaikui, būtina atkreipti ypatingą dėmesį į dr. S. Chess ir dr. A. Thomas atliktus tyrimus (48). Remdamiesi devyniomis temperamento savybėmis, pastebėtomis tiriant naujagimius, mokslininkai nustatė, kad galima numatyti, kurie vaikai bus „lengvi“, t. y. lengvai bendraujantys ir nesunkiai prižiūrimi, o kurie – „sunkūs“. Mokslininkai nustatė vaiko raidos priklausomybę nuo bendravimo su motina, tirdami vaikus, kurių mamos buvo „švelnios“ ir norėjo, kad jų mažyliai augtų supami meilės. Šios mamos sukurdavo jaukią ir saugią aplinką, kurioje vaikai jautėsi mylimi. „Nešvelnios“ mamos sąmoningai ar nesąmoningai atstumdavo savo vaikus arba nesugebėdavo sukurti jaukios aplinkos. Stebėjimai parodė, kad geriausiai dera „lengvi“ vaikai ir „švelnios“ mamos, o su „sunkiais“ vaikais „švelnios“ mamos turėjo šiokių tokių rūpesčių, bet dažniausiai juos sėkmingai įveikdavo. „Lengvi“

„švelnių“ mamų vaikai. Jie turėjo daugiau neigiamos nei teigiamos patirties. „Sunkūs“ vaikai su „nešvelniomis“ mamomis derėjo prasčiausiai ir priklausė „rizikos grupei“: jiems gręsia nuolatinės patyčios, smurtas, arba jie paliekami likimo valiai. Ne tik motinai kūdikio jausminės išraiškos, judesiai ir leidžiami garsai atrodo prasmingi, rodantys vaiko būseną, bet ir kūdikis prasmingai reaguoja į panašius motinos veiksmus. Tą įrodo ir atlikti tyrimai, kurių metu buvo motinos paprašytos bendrauti su kūdikiu nekeičiant veido išraiškos ir neatsiliepiant į jo bandymus užmegzti su motina ryšį. Paaiškėjo, kad net dviejų mėnesių kūdikiai iš karto nustemba ir suaktyvina savo pastangas prakalbinti motiną, o jei nepavyksta, nusimena, nusisuka nuo jos ir tik retkarčiais sustingusiu, neišraiškingu žvilgsniu į ją žvilgčioja. Jeigu motina ir nėra pasyvi, tik sulėtėja jos judesiai kaip depresijos apimto žmogaus, kūdikio nuotaika taip pat pasikeičia, jis nuliūsta ir bendravimas žlunga (48).

L. Pulkkinen (51) šeimos atmosferą sieja su paauglio ateities orientacijom. Jo nuomone, ateities orientacija priklauso ir nuo kognityvinio brendimo, ir nuo socialinės patirties, kuri gali suformuoti tokią ateities orientaciją, padedančią adaptuotis prie socialinės aplinkos ir jos suteikiamų galimybių. Pastebėta, kad asmeninis ateities įvaizdis priklauso nuo asmens „Aš vaizdo“ ir sėkmės mokykloje. Jei asmuo ateityje tikisi sėkmės, tai ateities orientacija yra optimistiška ir planinga, jei nesėkmės – tai nerimastinga ir neplaninga. Jei paaugliui būdinga labai trumpalaikė perspektyva, tai gali reikšti, kad paauglys nerimauja dėl ateities ir nemato realių galimybių savo planams įvykdyti. Vidinis ateities kontrolės suvokimas yra susijęs su plačia ir dinamiška, taip pat optimistiška laiko perspektyva. Paauglių, manančių, jog jų tėvai juos myli ir palaiko, ateities orientacijos yra gerokai pozityvesnės, jose daugiau pasitikėjimo ir vilties; be to jie tiki, kad galės kontroliuoti savo ateitį. Pesimizmas dažnesnis paaugliams, kurių nepriima tėvai, kurie konfliktuoja su tėvais (51).

3.2.2. Smurtinio elgesio šeimoje rizikos veiksniai

Aptariant rizikos veiksnius, didinančius smurtinio elgesio su vaikais tikimybę, susiduriame su vartojamų sąvokų problemomis.

Kai kurie autoriai teigia, kad tėvai savo vaikams taiko tuos pačius auklėjimo metodus, kurie jiems buvo taikomi vaikystėje (5). Tačiau gali būti ir atvirkščiai, netinkamas tėvų elgesys skatina duoti tai, ko patiems trūko vaikystėje.

Atlikti tyrimai rodo, kad 60 proc. tėvų, žiauriai besielgiančių su savo vaikais, būdingi psichiniai sutrikimai (depresija, nerimas, kliedėjimas, alkoholizmas ir kt.), socialinės – ekonominės ir su jomis susijusios kitos problemos. 15 proc. tokių tėvų neturėjo aiškių psichinių sutrikimų, bet

psichologinė pagalba jiems buvo reikalinga (54). Panašių stebėjimų pateikia ir Lietuvoje dirbantys specialistai (38).

Rizikos grupei priskiriami tėvai, praradę vaikų prieraišumą, turintys mažai žinių apie vaikų auklėjimą (5). Labai svarbu, kad tėvai teisingai interpretuotų vaikų elgesį. Kai kurie tėvai normalų, atitinkantį vaiko amžių elgesį laiko tyčiniu, provokuojančiu smurtinį elgesį. Toks tėvų požiūris į vaiko veiksmus gali būti aiškinamas vaiko raidos ypatumų nežinojimu, psichopedagoginių žinių stoka, nes jie nepakankamai žino, kokį vaiko raidos tarpsnį ir kokius vaiko poreikius rodo vaiko elgesys, kaip tėvai turėtų elgtis su tokiu vaiku (74).

Prie rizikos veiksnių, sąlygojančių vaikų pažeidžiamumo augimą, dalis autorių priskiria vaikų gyvenimą su vienišais tėvais, itin jauną tėvų amžių, jaunos šeimos silpnus ryšius su savo artimaisiais, nepakankamu artimųjų palaikymu (60).

Aplinkos rizikos grupei priskiriamos ir vienišos motinos, dažniausiai turinčios finansinių sunkumų ir stokojančios paramos. Motina, viena auginanti vaiką, dažnai yra psichologiškai traumuojama ir tai atsiliepia jos santykiams su vaiku. Tokiai kategorijai priskiriamos moterys nėštumo metu bei kurį laiką po gimdymo. Aplinkos rizikos veiksniams neretai priskiriamas žemas šeimos ekonominis statusas, ekonominis nestabilumas, bedarbystė, skurdas (52).

3.2.3. Patirto smurto padariniai vaiko asmenybės raidai

Fizinio smurto pasekmės. Ulba (64), priskirdamas fizinį smurtą psichikos raidą

žalojantiems veiksniams, nurodo, kad dėl patirto smurto ikimokyklinio amžiaus vaikai jaučia baimę ir nesaugumo jausmą. Dėl šių priežasčių kenčia mąstymas, gali sutrikti vaiko pažintinis procesas, atsirasti mikčiojimo, logofobijos reiškinių. Dėl patirto fizinio smurto galimi miego sutrikimai, vaikas sunkiai užmiega, sutrinka miego kokybė, gali pasireikšti šlapinimasis į lovą. Nors vaikų, patiriančių fizinį smurtą, intelekto nepakankamumas nėra didelis, tačiau išryškėja specifiniai bruožai, vertinami kaip intelekto veiklos sutrikimai, ribojantys socialinę adaptaciją (64). Fizinių bausmių sukelta psichinė būsena, jai dažnai kartojantis, gali tapti charakterio bruožu: pykčiu, noru kerštauti, užsispyrimu, nusivylimu, veidmainiavimu ir nepasitikėjimu. Tokie bruožai būdingi asocialiems, agresyvios elgsenos vaikams (5).

Dereškevičius atliko tyrimus (11), norėdamas nustatyti mokyklos nelankymo priežastis ir pastebėjo, kad šeimose, kuriose vaikai žiauriai baudžiami fizinėmis bausmėmis už atsitiktinai pastebėtus nusižengimus, tėvai nebendrauja su savo vaikais, negyvena jų rūpesčiais, panaudoja vaikus

savanaudiškiems tikslams, įtraukia į socialiai nepriimtiną veiklą ir pan. Tokių šeimų nepilnamečiai vaikai linkę mesti mokyklą.

Emocinio smurto pasekmės gali būti labai įvairios, nes ir pats emocinio smurto pasireiškimas gali būti įvairus. Pagal išraiškos formą skirstomas į aktyvų ir pasyvų. Pavyzdžiui, dėmesio nesuteikimas, nesikalbėjimas – pasyvus emocinių vaiko poreikių netenkinimas, o žeminimas, įžeidinėjimas, bauginimas – aktyviai pasireiškiantis blogos vaiko emocinės savijautos sukėlimas.

Rohner (57), tyrinėdamas emocinį vaiko ignoravimą, nustatė visą eilę šio elgesio padarinių: • Padidinta priklausomybė – gynybiška nepriklausomybė. Didėjant tėvų emociniam

atstūmimui, vaikas, mėgindamas labiau suartėti su tėvais, savo santykius su jais reiškia padidėjusia priklausomybe. Jei vaikas ir toliau negauna emocinio atsako iš tėvų, tuomet padidėjusi prikausomybė formuojasi į gynybišką nepriklausomybę kaip atsakas į atstūmimą;

• Agresyvus elgesys. Agresyvus elgesys atsiranda kartu su gynybiška nepriklausomybe kaip reakcija į frustruojamąsias sąlygas;

• Emocinis nejautrumas (uždarumas, apatiškumas, abejingumas). Vaikui, nepatyrusiam empatiško emocinio bendravimo su tėvais, nesusiformuoja atitinkamai socialiniai bendravimo su kitais žmonėmis įpročiai. Emocinį smurtą iš tėvų patyręs vaikas bendraudamas pasirenka atstumą kaip savisaugos būdą;

• Žemas savo vertės suvokimas. Dėl tėvų atstūmimo vaikas jaučiasi nevertas jų meilės, todėl pradeda nepasitikėti savimi;

• Neigiamas pasaulio suvokimas. Patirdamas nedraugiškumą, priešiškumą iš tėvų, vaikas to paties tikisi ir iš kitų žmonių;

• Emocinis nestabilumas. Patiriamas emocinis atstūmimas kaip nuolatinis stresorius, mažina vaiko gebėjimą atsispirti negatyviam aplinkos poveikiui.

3.3. Patyčių pasekmės priekabiavimo aukoms 3.3.1. Vidinė darna ir savęs vertinimas

Salutogenezės teorija (1) nagrinėja sveikatos, o ne ligų priežastis. Šiuo aspektu visų žmonių sveikatą reikia stiprinti, neskirstant žmones į sveikuosius ir ligonius. Žmogus, pagal salutogenezės teoriją, turi bendruosius atsparumo išteklius (Generalised Resistence Resources), kurie palengvina įveikti gyvenimo sunkumus (vieni žmonės įveikia stresą ir lieka sveiki, o kiti suserga).

Vidinės darnos lygis priklauso nuo mūsų gyvenimo reiškinių pažinimo, elgsenos ir motyvų suvokimo. Ją sudaro 3 komponentai:

• Vidinės ir išorinės aplinkos suvokimas. Ar dažnai Jūsų kasdieniniame gyvenime atsitinka

tai, ką Jums sunku suprasti?

• Veiklos prasmingumas. Ar dažnai kasdieninis gyvenimas teikia Jums pasitenkinimą? • Gebėjimas valdyti situaciją. Ar dažnai randate išeitį iš padėties, kuri kitiems atrodo

beviltiška? (1).

3 pav. Salutogeninis modelis (pagal A. Antonovsky, 1979)

Vidinė darna formuojasi vaikystėje ir jaunystėje (iki 30 metų). Vėliau ji stabili. Lytis ir amžius, pagal Antonovsky, didesnės įtakos vidinės darnos lygiui neturi.

Lietuvoje atlikto tyrimo (2001m.) rezultatai rodo, kad aukštą vidinės darnos lygį turi – 40 proc., žemą – 60 proc. gyventojų (palyginimui, Švedijoje – 81 proc. gyventojų turi aukštą ir 19 proc. - žemą vidinės darnos lygį) (23).

Suslavičius ir G. Valickas (66) teigia, kad savęs vertinimas – tai vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, kuris atlieka mūsų elgesio ir veiklos vidinio reguliatoriaus funkcijas. Paauglystėje

Bendrieji atsparumo ištekliai Gyvenimo patirtis Sveikata Vidinė darna Sėkmingas Nesveikata Stresoriai Įtampa Įtampos valdymas Nesėkmingas Stresas

išryškėja savęs vertinimo svarba. Paauglystėje savęs vertinimas užima ypatingą vietą, tačiau jo ištakų reikia ieškoti daug ankstyvesniame amžiuje.

Savęs vertinimas formuojasi nuo kūdikystės. Naujausi tyrimai rodo, kad dar vaisiui esant įsčiose, motinos savijauta gali veikti savęs vertinimą. W. Axinn, J. Barber (2) teigia, kad kūdikio nelaukimas gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį subjektyviems vaiko savijautos aspektams bei savęs vertinimui. Tyrimai parodė, kad vaikai, kurie nebuvo motinų laukti, prastai save vertino net būdami 23 metų amžiaus. Savęs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus. Ypač tai akivaizdu ankstyvesniuose amžiaus tarpsniuose. Vaikai suaugusiojo vertinimams teikia didelę reikšmę, nes negali jų nuomonės įvertinti kritiškai. Todėl vaikų savęs vertinimas yra tiesioginis suaugusiųjų vertinimų atspindys. Paauglystėje vis didesnę reikšmę ima įgyti bendraamžių vertinimai (17). Pabrėžiama, kad emociškai artimi santykiai su bendraamžiais leidžia patirti bręstančiam žmogui savo individualumo jausmą. Paauglys yra labai pažeidžiamas savo socialinės aplinkos. Jam svarbu iš bendraamžių gauti savo pozityvaus „Aš“ vaizdo atspindį, kuris vėliau taptų savęs vaizdu. Vienas svarbiausių paauglio buvimo bendraamžių grupėje psichologinių rezultatų yra socialinis priėmimas. Tai paauglio mėgstamumas ir laikymas geru socialiniu partneriu. Dėl šios priežasties paaugliai neretai linkę nusižengti įprastoms normoms, taisyklėms ar net įstatymams. Dauguma psichologų sutaria, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis labai tiksliai leidžia numatyti socialinę bei psichologinę paauglio adaptaciją. Tie, kuriuos savoji grupė atmeta, dažniausiai turi didesnių ar mažesnių psichologinių nesklandumų. Olweus (44) teigia, kad šių jaunuolių žemas savęs vertinimas išlieka ilgą laiką praėjus ir aukos situacijai. Apibendrinant galima teigti, kad paauglių savivertę sąlygoja tiek šeimos narių, tiek bendraamžių požiūris į juos. Asocialus elgesys, pasireiškiantis paauglystės laikotarpiu gali būti ir kaip socialinio priėmimo, savo pripažinimo tarp bendraamžių ar kitos grupės siekis. V. Aramavičiūtė (3) pabrėžia, kad savęs vertinimas – vienas svarbiausių savimonės komponentų. Autorė teigia, kad aplinkinių vertinimas turi laipsniškai peraugti į savęs vertinimą. Be to, adekvatus savęs vertinimas galimas tik tuomet kai individas pasiekia tam tikrą asmenybės brandos pakopą.

Vertindamas save, paauglys ne tik jaučia, bet ir įsisąmonina fizinius savo pasikeitimus ir ima jaustis stiprus, pasitikintis. Tai skatina poreikį užimti naują padėtį šeimoje, mokykloje. Jis nebenori būti mažiukas, siekia išsikovoti daugiau teisių, reikalauja didesnio savarankiškumo, kelia didesnius reikalavimus aplinkiniams. Tačiau paauglių siekimas būti suaugusiais – tai daugiau noras įgyti teisių, bet ne pareigų, o tai – pagrindinė krizės priežastis.

Pasak E. Eriksono (14), paauglio savęs vertinimo, noro suvokti save, savo pozicijas pasaulyje, iššaukia tapatumo krizę. Nesugebėjimas atsakyti į paauglystėje iškilusius klausimus kelia sumaištį. E. Eriksonas pabrėžia, kad sėkmingai įveikus šią krizę jaunuoliui susiformuoja tapatumo jausmas, savo individualybės suvokimas, pasitikėjimas ir saugios ateities jausena. Deja, gali atsitikti ir priešingai. Dažnai kintantis paauglio elgesys: neramumas, nepastovumas ir nepasitikėjimas, gali virsti nusivylimu. Tai dažniausiai iššaukia neigiamas savęs vertinimas, kurio priežastim neretai būna aplinkiniai žmonės.

Nuolatinės bendraamžių priekabės, tyčiojimasis slegia, žemina vaikus, kelia jiems įtampą ir bejėgiškumo jausmą. Taigi nuolatinis tyčiojimasis yra stresą kelianti situacija. Buvimas nuolatinėje streso būsenoje labai neigiamai veikia tiek fizinę, tiek emocinę žmogaus būklę. Tad natūralu, kad nuolatinis kitų vaikų ir paauglių tyčiojimasis palieka vaiko elgesyje, emocinėje būklėje pėdsakus – tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius.

• Vaikai, kenčiantys nuo nuolatinio bendraamžių tyčiojimosi dažnai yra nerimastingi, jaučiasi nesaugūs labiau nei kiti vaikai įvairiose situacijose. Priekabiavimo aukos turi tendenciją būti baimingos ir nerimastingos toje aplinkoje, kurioje vyksta priekabiavimas, joms būdingas vengimo elgesys – vengia eiti į mokyklą, turi tendenciją imituoti ligą, kad nereikėtų eiti į mokyklą, vengia tam tikrų vietų mokykloje, gali pradėti chroniškai nelankyti mokyklos, bėga iš stresą keliančių situacijų (35, 49).

• Tyčiojimasis ne tik kelia vaikui daugiau nerimo, bet ir kitaip paveikia jo emocinę būseną. Tyrimai rodo, kad dažnas priekabiavimo patyrimas glaudžiai siejasi su aukštu nerimo laipsniu, didesniu depresyvumu ir suicidinėmis mintimis (55).

• Tyčiojimasis gali paveikti ir vaikų socialinę arba bendravimo sritį. Tai reiškia, kad priekabiavimą patiriantys vaikai gali turėti bendravimo sunkumų: jiems sunkiau užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, pasižymi sunkumais įsitvirtinant ir išreiškiant save bendraamžių grupėje, neigiamos bendraamžių reakcijos į juos suformuoja baimingą ir vengimo elgesį, kuris pasireiškia visų pirma tose vietose, kuriose vaikas patiria priekabiavimą, o kartu ir bendravime.

• Tyčiojimasis susijęs ir su vaiko mokykliniais pasiekimais. Priekabiavimo aukos paprastai turi žemesnius akademinius pasiekimus, kurie įvairių autorių teigimu, gali būti susiję su priekabiavimo patyrimu (49). Dėl to, kad mokyklinė aplinka vaikui kelia įtampą, vaikas gali prasčiau susikaupti per pamokas, gali sumažėti jo noras mokytis.

• Tyčiojimasis taip pat gali skatinti vaiką elgtis agresyviai. Neretai pasitaiko tokių situacijų, kad, besityčiojantys iš kitų vaikų, anksčiau irgi yra kentėję nuo bendraamžių patyčių. Kaip tai atsitinka? Kai vaikas kenčia nuo nuolatinių priekabių, jis jaučiasi silpnas, bejėgis, negalintis apsiginti, nuvertina save ir savo jėgas. Tad savęs vertinimą jis gali atkurti eidamas tuo pačiu keliu – pats kabinėdamasis ir užgauliodamas silpnesnius už save. Taigi tyčiojimasis gali skatinti agresyvų vaikų elgesį prieš kitus vaikus (18).

• Tyčiojimasis palieka ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes. Vyresniame amžiuje kylančios elgesio, bendravimo, emocinės problemos, gali būti susijusios su vaikystėje patirtu priekabiavimu. Pavyzdžiui, Norvegijoje atliktas tyrimas parodė, kad jaunuoliai, kentėję nuo bendraamžių vaikystėje, prasčiau save vertino ir dažniau kentėjo nuo depresijos priepuolių jauname suaugusiojo amžiuje.

3.3.2. Sveikatos sutrikimai

Manoma, kad tyčiojimosi patyrimas gali sukelti ir tam tikrus somatinius negalavimus. Lėtinis stresas gali sukelti galvos skausmą, pykinimą, virškinimo sutrikimą ar pan. Vaikams streso išgyvenimas gali nulemti imuninės sistemos susilpnėjimą ir padidėjusį jautrumą įvairioms infekcinėms ligoms. Taigi, nuolatinį priekabiavimą patiriantys paaugliai pasižymi ne tik emocinės, bet ir fizinės sveikatos sunkumais (55). Tyrimais nustatyta, kad priekabiavimo aukos turi miego sunkumų, šlapinasi į lovą, skundžiasi dažnesniais, nei kiti jų bendraamžiai, galvos ir pilvo skausmais (59, 68, 70).

Vis dažniau įrodoma, kad daugelis sutrikimų, nustatomų suaugusiems, gali prasidėti vaikystėje, todėl vaikų psichologinė savijauta gali būti vienas iš besiformuojančio sutrikimo faktorių. Yra daug moksliškai pagrįstų duomenų, rodančių, jog tokius sutrikimus vaikams lemia pažeisti socialiniai ryšiai su artimaisiais (tėvais), skurdi nepalanki psichologinė ir socialinė aplinka, sunki socialinė padėtis ir kt. (30). Šiandien jau nekelia abejonių, kad jaunų žmonių fizinė ir psichikos sveikata yra glaudžiai susijusios (29).

Paauglystė dažniausiai įvardijama kaip padidinto streso laikotarpis, kuomet persipina emocinio ir nerimo veiksnių poveikis (31). Paauglių moksleivių pažeidžiamumą didina spartūs fiziniai ir intelektualiniai pokyčiai, santykiai šeimoje ir bendraamžių grupėje, padidėjęs mokymosi krūvis ir atsakomybė už savo ateitį. Sukaupta pakankamai daug moksliniais tyrimais pagrįstų duomenų,

pasekmių bei lemia nemalonius somatinius pojūčius, tokius kaip pilvo, galvos, nugaros skausmus, silpnumą, nemigą, mitybos sutrikimus (25, 37).

Paauglių depresijos požymiai gali gerokai skirtis nuo suaugusiųjų. Depresija gali pasireikšti labai įvairiai: liūdesiu, prislėgta nuotaika, mintimis apie savižudybę, agresyviu nutrūktgalvišku elgesiu, nesugebėjimu susikoncentruoti, nesaikingu alkoholinių gėrimų vartojimu, netgi narkotikų. Todėl depresiją dažnai būna sunku atskirti nuo natūralaus paauglio elgesio. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl paaugliams ši liga diagnozuojama daug rečiau negu suaugusiems. Depresinės būsenos požymiai gali priklausyti ir nuo lyties (9). Merginos gali pradėti nerimauti dėl savo išvaizdos, atsiranda apetito stoka, jos gali jaustis labai nelaimingos. Vaikinai dažniau pasidaro irzlūs, nervingi, blogos nuotaikos. Jie ima vengti draugų, juos vargina nemiga, Kai kurių autorių duomenimis, paauglių depresiškumas dažnai siejasi su kai kuriais sunkumais šeimoje, draugų trūkumu (50).

3.4. Pasekmės priekabiautojams

Tyčiojimasis paveikia ne tik tų, kurie kenčia nuo tyčiojimosi, bet ir tų, kurie tyčiojasi iš kitų elgesį. Visų pirma vaikai, kurie nuolat agresyviai kabinėjasi prie kitų, puikiai įvaldo agresyvų elgesį. Jie gali pradėti elgtis agresyviai ne tik su kai kuriais bendraamžiais, bet ir su kitais savo aplinkos žmonėmis. Priekabiaujantis elgesys, kaip ir agresyvus elgesys, turi tendenciją būti ilgalaikis – tai reiškia, kad priekabiautojai agresyviai elgiasi ne tik tam tikrą periodą, bet ilgai ir pastoviai, atsiranda galimybė perkelti agresyvų elgesį į suaugusiojo amžių (44, 12). Švedijoje atliktas tyrimas (44) rodo, kad 60 proc. berniukų, kurie jaunesnėse vidurinės mokyklos klasėse buvo apibūdinami kaip priekabiautojai (remiantis jų pačių pildytomis anketomis ir mokytojų pastebėjimais), iki 24m. buvo įvykdę mažiausiai vieną kriminalinį nusikaltimą. Tuo tarpu kontrolinės grupės berniukų į tam tikrą kriminalinę veiklą buvo įsitraukę tik 10 proc. Nuolatiniai priekabiautojai išlaiko savo agresyvų elgesį iki suaugusiojo amžiaus, kas jiems trukdo užmegzti ilgalaikius ir konstruktyvius draugiškus ryšius (49).

R. Kaltiala-Heino ir kt. atliktas tyrimas (27), kurio metu buvo ieškoma sąsajų tarp priekabiavimo ir suicidinių minčių, rodo, kad ne tik priekabiavimo aukos, bet ir priekabiautojai pasižymi dažnesnėmis, nei būdinga kontrolinei vaikų grupei, suicidinėmis mintimis. Kita vertus sunku pasakyti, kiek suicidinės mintys gali būti būtent priekabiaujančio elgesio pasekmė, o kiek kitokių faktorių įtakojamas dalykas. Priekabiavimas palieka neigiamas pasekmes ir mergaitėms, ir berniukams, nors nėra žinoma ar tos pasekmės berniukams ir mergaitėms skiriasi. Keletas autorių (55) teigia, kad priekabiavimo

pasekmės aiškiau ir aštriau pasireiškia mergaitėms ir jos kenčia nuo ryškesnių priekabiavimo patyrimo sukeltų sunkumų. Tačiau daugiau duomenų, kad galėtume tai patvirtinti, neaptikome.

4. DARBO METODIKA

4.1. Darbo apimtis ir metodai

Tyrimo objektas: X gimnazijos 5 – 12 klasių moksleiviai.

Tyrimas atliktas laikotarpyje nuo 2005m. gruodžio mėn. 19d. iki 2006m. sausio mėn. 15d. Kauno miesto X gimnazijoje. Tyrime dalyvavo 588 moksleiviai iš 670-ties šioje gimnazijoje besimokančiųjų. Atsako dažnis – 87,8 proc.. Buvo apklausta 12 – 18 metų 241 berniukų (41 proc.) ir 347 mergaičių (59 proc.) (5 -12 klasių moksleiviai). Apklausoje dalyvavo 394 (67 proc.) 5 – 9 klasių ir 194 (33 proc.) 10 – 12 klasių moksleivių. Tyrime panaudota vienmomentinė anoniminė anketinė apklausa, kurios metu buvo naudojama norvegų mokslininko Olweus anketa apie priekabiavimą mokykloje (45). Anketoje buvo pateikti dviejų tipų klausimai: uždari (pateikiant galimus atsakymų variantus) ir atviri (sudarant galimybę atsakyti laisva forma). Pirmojo tipo klausimais buvo vertinamas fizinio ir emocinio smurto paplitimas, moksleivių socialinė aplinka, subjektyvūs mokymosi bei sveikatos rodikliai, psichologinė savijauta. Antro tipo klausimuose moksleiviai galėjo plačiau apibūdinti patirtą fizinį ir emocinį smurtą.

Vaikų patiriamo priekabiavimo paplitimas buvo vertinamas remiantis atsakymais į pateiktus klausimus: „Kaip dažnai iš tavęs buvo tyčiojamasi per šiuos mokslo metus ?“. Į šį klausimą moksleiviai turėjo pasirinkti vieną iš 5 galimų atsakymo variantų:

• Taip neatsitiko per šiuos mokslo metus • Atsitiko 1-2 kartus

• 2-3 kartus per mėnesį • Maždaug kartą per savaitę • Keletą kartų per savaitę

Priekabiavimas mokykloje buvo vertintas kaip dažnas, jeigu jis kartojosi kartą per savaitę ir dažniau (per šiuos mokslo metus), remiantis Leymann kriterijumi: dažnas priekabiavimas - 1 kartą per savaitę ir dažniau nors vienas priekabiaujančio elgesio aktas, užsitęses bent 6 mėnesius (33).

išjuokė, erzino, įžeidinėjo“, „Kiti moksleiviai stengėsi pašalinti mane iš bendros veiklos, nebendravo su manimi ar ignoravo mane“): 1 - „Taip neatsitiko per šiuos mokslo metus“, 2 - „Atsitiko 1-2 kartus“, 3 - „2-3 kartus per mėnesį“, 4 - „Maždaug kartą per savaitę“ ir 5 - „Keletą kartų per savaitę“.

Moksleivių blogą savijautą mokykloje vertinome remdamiesi jų atsakymais: „Man labai negera“ ir „Negera mokykloje“.

Stresas vertintas, remiantis Suomijos Profesinės sveikatos instituto metodika (42). Subjektyvus savo sveikatos vertinimas atliktas pagal SF-36 klausimyno 1-ąjį klausimą (61).

Apklausoje dalyvavusių moksleivių psichologiniams ypatumams įvertinti buvo pasirinkti šie rodikliai:

• bejėgiškumo ir vienišumo jausmas, apie kurį buvo sprendžiama pagal moksleivio pasirinktą atsakymą į klausimą: “ Ar dažnai jauti savo bejėgiškumą ir vienišumą?”. Atsakydami moksleiviai galėjo pasirinkti vieną iš penkių atsakymo variantų, išdėstytų nuo “labai dažnai” iki “niekada”.

• laimingumo jausmas, apie kurį buvo sprendžiama iš moksleivių atsakymų į klausimą:” Kuris apibūdinamas tiksliausiai atspindi Tavo dabartinę savijautą?”. Tiriamieji galėjo pasirinkti vieną iš šešių galimų variantų: “labai laimingas”, “gana laimingas”, “nelabai laimingas”, “nelaimingas”, “labai nelaimingas”, “kartais galvoju apie savižudybę”. • gebėjimas bendrauti su bendraamžiais, apie kurį buvo sprendžiama iš moksleivių

atsakymų į klausimą: “Ar Tau lengva susirasti draugų?”. Tiriamieji galėjo rinktis vieną iš galimų keturių atsakymų, išdėstytų nuo “labai lengva” iki “labai sunku”.

Turėdami tikslą išsiiaiškinti, kaip priekabiavimas ir patiriamos krizės šeimoje įtakoja moksleivių sveikatą, įvardijome šiuos sveikatos sutrikimus: galvos skausmą; skrandžio arba pilvo skausmą; nugaros skausmą; liūdesį, nerimą; irzlumą, blogą nuotaiką; nervinę įtampą; nemigą; galvos svaigimą, silpnumą ir pavargimą iš ryto. Atsakymo variantas buvo galimas vienas iš penkių: nuo „beveik kiekvieną dieną“ iki „retai arba niekada“. Ar moksleiviai patiria namuose stresą sprendėme iš atsakymų į klausimą:“Kaip dažnai Tu savo namuose patiri stresą?“. Galimi atsakymų variantai: niekada nepatiriu, reti konfliktai, dažni konfliktai, nuolatinė įtampa.

Kritinės situacijos šeimoje per paskutinius metus suskirstytos į šias grupes: nebuvo, tėvų skyrybos, šeimos nario mirtis arba nepagydoma liga ir sunkios finansinės problemos.

Smurto namuose patyrimas vertintas: niekada nepatyriau, patyriau 1-2 kartus, patyriau 2-3 kartus per mėnesį, kartą arba keletą kartų per savaitę.

Siekiant išsamiau atskleisti sąsajas tarp vaikų patiriamo smurto ir psichologinių veiksnių į anketą buvo įtrauktos dvi jau aprobuotos klausimų skalės:

Rozenberg savęs vertinimo skalė (Rozenberg Self – Esteem Scale) (RSE) (58).

Rozenberg savęs vertinimo skalė – klausimynas, kurį sudaro 10 teiginių. Skalę sudarantys teiginiai atspindi asmens požiūrį į save, savo vertę ir svarbą. 1, 3, 4, 7, 10 klausimai įvertina vaiko teigiamas mintis apie save; 2, 5, 6, 8, 9 klausimai nustato neigiamą savęs vertinimą. Pavyzdžiui, „Aš jaučiu, kad esu vertas pagarbos tiek pat, kaip ir kiti“, „Aš jaučiu, kad nedaug kuo galiu didžiuotis“ ir kt.. Tiriamasis turi įvertinti, kiek kiekvienas teiginys atitinka jo požiūrį į save, pasirinkdamas vieną iš keturių atsakymų variantų: visiškai sutinku, sutinku, nesutinku, visiškai nesutinku. Vidinis skalės pastovumas išreikštas Cronbach alpha rodikliu buvo 0,81.

Antonovsky vidinės darnos skalė (Sense of Coherence Scale – SOC) (1).

Negatyvaus poveikio bei atsparumo stresui įvertinimui A. Antonovsky sukūrė vienadimensinę skalę, pavadintą vidinės darnos skale (Sense of Coherence Scale – SOC).

Antonovsky vidinės darnos pilną skalę sudaro 29 teiginiai. Atsižvelgiant į vaikų vystymosi ypatumus, panaudota sutrumpinta 11 teiginių skalės versija. Į kiekvieną skalės teiginį, pavyzdžiui, „Ar dažnai tu jauti, kad su tavimi elgiasi neteisingai“, „Ar dažnai tau kyla jausmai, kurių tu nenorėtum, kad būtų“, „Ar dažnai tau atrodo, kad tai, ką tu darai kas dieną, yra mažai prasminga“ ir kt. pateikiami 5 rangine tvarka išdėstyti atsakymo variantai nuo „labai dažnai“ iki „niekada“. Minimalus skalės rodiklis – 11, maksimalus – 55. Vidinis skalės pastovumas išreikštas Cronbach alpha rodikliu buvo 0,90.

4.2. Statistinė duomenų analizė

Rezultatų apdorojimui buvo naudojamas programinis statistinių duomenų paketas SPSS 13,0 for Windows. Anketinių duomenų analizei buvo naudotas χ2 _{testas. Vidurkių palyginimui buvo}

naudojamas neparametrinis Kruskal Wallis kriterijus kelioms nepriklausomoms imtims. Koreliacijai skaičiuoti buvo taikomas Spearmen‘o ir Pirson‘o kriterijus.

Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir grafikuose. Daugumoje jų vertinamas atsakymų į anketos klausimus dažnis (procentais) įvairiose tiriamųjų grupėse: pagal lytį, amžių ir kt.. Pateikiant rezultatus nurodomas statistinių hipotezių patikimumas. Naudoti tokie statistinių išvadų patikimumo lygiai: p < 0,05 – patikima, p < 0,001, p<0,0001 – labai patikima.

Apskaičiuotas GS (galimybių santykis) ir jo 95 proc. PI (pasikliautinieji intervalai), rodantis kiek kartų dažniau patyrusieji įvairias priekabiavimo formas mokykloje ir stresą, smurtą bei krizes šeimoje, vaikai dažniau skundėsi sveikatos sutrikimais, palyginus su nepatyrusiais.

Siekiant įvertinti atskiro veiksnio įtaką sąryšyje su kitais veiksniais, atlikta daugiafaktorinė analizė (logistinė regresija). Apskaičiuota atskiro veiksnio keliama sveikatos sutrikimų rizika ir jos 95 proc. PI. Priklausomi kintamieji logistinės regresijos analizės metu buvo dichotomizuoti (yra/nėra), sugrupuojant visus atsakymų variantus į dvi grupes. Priekabiavimas vertintas kaip dažnas, jei kartojosi kartą per savaitę ir dažniau. Atsitiktinai ir 2-3 kartus per mėnesį patirtas priekabiavimas vertintas kaip retas. Šis grupavimas naudotas logistinės regresijos modelyje, siekiant įvertinti dozė – atsakas priklausomybę tarp patirto priekabiavimo mokykloje ir sveikatos sutrikimų. Kadangi Spirmano koreliacijos koeficientas tarp streso namuose ir krizių šeimoje buvo 0,342 (p<0,01), tarp streso namuose ir smurto namuose 0,363 (p<0,01), į logistinės regresijos analizės modelį įtraukėme priekabiavimo dažnį ir stresą namuose, atskirai priekabiavimo dažnį ir krizes šeimoje, po to atskirai priekabiavimo dažnį ir smurtą šeimoje.

Sveikatos sutrikimai pagal dažnį suskirstyti į dvi grupes: yra (kiekvieną savaitę ir dažniau) / nėra (rečiau).

Mokymosi vidurkis suskirstytas į kvintiles. Žemiausioje kvintilėje (3-7,49) esantys moksleiviai, vertinti kaip rizikos grupė. Bendras mokyklos moksleivių mokymosi vidurkis buvo 8,28.

Vertinant savęs vertinimo ir vidinės darnos klausimynus susumuoti visi atsakymų variantai ir sugrupuoti į kvartiles. Žemiausioje kvartilėje esantys moksleiviai vertinti kaip turintys žemą vidinę darną (11-32,9) ir žemą savęs vertinimą (12-27,75).

Stresas namuose sugrupuotas į 2 grupes: nėra, reti konfliktai / yra (namuose nuolatinė įtampa ir dažni konfliktai).

Kritinės situacijos šeimoje suskirstytos į šias grupes: nėra / yra (tėvų skyrybos, šeimos nario mirtis arba nepagydoma liga ir sunkios finansinės problemos).

Dažnai smurtą namuose patiriantys moksleiviai laikomi atsakę, kad smurtą patiria 2-3 kartus per mėnesį, kartą arba keletą kartų per savaitę.

Prie nelaimingų moksleivių priskyrėme tuos, kurie atsakė, kad nelaimingas, labai nelaimingas ir kartais galvoja apie savižudybę.

Tiriamuosius, atsakiusius, kad dažnai ir labai dažnai jaučia vienišumą ir bejėgiškumą, priskyrėme prie vienišų ir bejėgių.

5. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

5.1. Priekabiavimo formos ir jų paplitimas

Anketomis apie priekabiavimą buvo siekiama nustatyti, kokiu dažnumu moksleiviai patyrė priekabiavimą (“Kaip dažnai iš Tavęs tyčiojosi mokykloje per šiuos mokslo metus?“) ir kiek laiko patiria patyčias (“ Kiek laiko mokykloje jau patiri patyčias?“). Moksleivių atsakymai į klausimą, kaip dažnai iš jų tyčiojasi, pasiskirstė taip (4 pav.).

Kaip dažnai iš Tavęs tyčiojosi m okykloje per šiuos m okslo

m etus? 35,9 9,4 6,5 9,2 39,0 0 20 40 60 nei karto 1-2 kartus 2-3 kartus per mėnesį kartą per savaitę keletą kartų per savaitę

χ2_{=301,816, df=4}

p<0,0001

4 pav. Moksleivių pasiskirstymas pagal patirto priekabiavimo dažnumą (proc., N=588)

Šio tyrimo duomenimis iš 588 tirtų moksleivių 359 (61,0 proc.) atsakė, kad jie yra patyrę priekabiavimą mokykloje (4 pav.). 15,7 proc. patyrė dažną bendraamžių priekabiavimą (kartą arba keletą kartų per savaitę).

Atlikę duomenų analizę nustatėme priekabiavimo paplitimo skirtumą tarp mergaičių ir berniukų. 47 proc. mergaičių ir 27 proc. berniukų nepatiria priekabiavimo. Dažną priekabiavimą patiria 10 proc. mergaičių ir 24 proc. berniukų. Panašūs rezultatai mergaičių (43 proc.) ir berniukų, (49 proc.), patiriančių retą priekabiavimą (5 ir 6 pav.).

10%

43% 47%

Dažnas priekabiavimas Retas priekabiavimas Nepatyrę priekabiavimo

5 pav. Priekabiavimo paplitimas tarp mergaičių (proc.)

24%

49% 27%

Dažnas priekabiavimas Retas priekabiavimas Nepatyrę priekabiavimo

6 pav. Priekabiavimo paplitimas tarp berniukų (proc.), p<0,0001 tarp mergaičių ir berniukų

Lyginant dažno priekabiavimo (kartą per savaitę ir dažniau) tarp klasių paplitimą, tiriamųjų atsakymai pasiskirstė taip (7 pav.).

Dažno priekabiavimo (kartą per savaitę ir dažniau) pasiskirstymas tarp klasių

23,5 15,7 26,9 18,3 7,8 12,1 2,7 17,8 0 5 10 15 20 25 30 Penk tos Septi ntos Devin tos Vien uolik tos Dvyli ktos

Dažniausiai priekabiavimą patiria penktos klasės (23,5 proc.) ir septintos (26,9 proc.). Šeštų ir aštuntų klasių rezultatai panašūs (15,7 proc. ir 18,3 proc.). Moksleivių, patyrusių patyčias, sumažėja vyresnėse klasėse. Vienuoliktose klasėse 2,7 proc. patiria dažną priekabiavimą, o dvyliktose – 17,8 proc.. Valickaitės D. atliktuose tyrimuose, 26,6 proc. penktų klasių moksleivių patiria dažną priekabiavimą, o devintose – 19,4 proc. (65). Zaborskis A., Makari J. (71), atlikę tyrimą nustatė, kad 11,0 proc. penktų klasių moksleivių patiria dažną priekabiavimą, o devintų klasių – 19,4 proc..

1 lentelėje pateikėme duomenis, norėdami įvertinti priekabiavimo paplitimą tarp 5-9; 10-12 klasių ir visos gimnazijos moksleivių.

1 lentelė. Priekabiavimo paplitimas tarp moksleivių (N=358)

Visi moksleiviai 5-9 klasių 10-12 klasių Priekabiavimo dažnis

Abs. sk. Proc. Abs. sk. Proc. Abs.sk Proc.

Nepatyrė priekabiavimo 229 39,0 146 37,2 83 42,8

Patyrė atsitiktinai (1-2 kartus arba 2-3 kartus per mėnesį)

266 45,3 175 44,5 91 46,9 Dažnas priekabiavimas (kartą

per savaitę ir dažniau)

92 15,7 72 18,3 20 10,3

p=0,038 tarp 5-9 ir 10-12 klasių

Mūsų rezultatai parodė, kad dažnas priekabiavimas buvo labiau paplitęs tarp 5-9 klasių moksleivių, tačiau reto priekabiavimo paplitimas pasiskirstė beveik vienodai. Gimnazijoje priekabiavimo nepatyrė 39,0 proc., o dažną priekabiavimą – 15,7 proc.. Valiukevičiūtės ir Valickaitės tyrimuose dažną priekabiavimą patyrė 23,0 proc. moksleivių.

Analizuojant kiek laiko moksleiviai patiria patyčias, gauti tokie rezultatai (8 pav.).

Tyrimo rezultatai gauti statistiškai reikšmingi (p<0,0001) ir rodo, kad 12,9 proc. moksleivių patiria patyčias keletą metų. Iš viso 42,8 proc. tiriamųjų patiria trumpesnį ar ilgesnį patyčių laikotarpį.