LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Neringa Traniavičiūtė
Vakcinacijos nuo šunų parvovirusinio enterito ir maro įtaka
antikūnų kiekiui kraujo serume
Influence of vaccination against canine parvoviral enteritis and
canine distemper on antibody titers in serum
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. dr. Inga Stadalienė
2
DARBAS ATLIKTAS DR. LEONO KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Vakcinacijos nuo šunų parvovirusinio
enterito ir maro įtaka antikūnų kiekiui kraujo serume.“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
TURINYS ... 3 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1. Imuninė sistema ir jos reikšmė organizmui ... 10
1.1.1. Įgimtas (nespecifinis) imunitetas ... 10
1.1.2. Įgytas (specifinis) imunitetas ... 10
1.2. Antikūnai ... 11
1.3. Vakcinos kūrimo principai ... 12
1.4. Pagrindinės vakcinos, naudojamos imunizacijai ... 12
1.4.1. Gyvosios nusilpnintos vakcinos ... 12
1.4.2. Inaktyvintos vakcinos ... 13
1.5. Veiksniai, turintys įtakos imuninei reakcijai po vakcinos įskiepijimo ... 13
1.6. Lietuvoje registruotos vakcinos nuo infekcinių ligų ... 14
1.7. Šunų parvovirusinio enterito apžvalga ... 15
1.8. Iš motinos gautų antikūnų reikšmė imuniteto susidarymui ... 17
1.9. Šunų maro apžvalga ... 18
1.10. Pagrindiniai diagnostikos ir imuniteto nustatymo metodai prieš šunų maro virusą ir šunų parvovirusą ir jų pritaikymas praktikoje ... 19
1.10.1. Antigenų nustatymas ... 19
1.10.2. Imunochromatografiniai antigenų nustatymo testai ... 19
1.10.3. PGR ir kiti metodai ... 20
1.10.4. Antikūnų nustatymas ... 20
1.10.5. Imunochromatografiniai antikūnų nustatymo testai ... 21
1.10.6. Hemagliutinacijos inhibicijos reakcija ... 21
1.10.7. Imunofermentinė analizė ... 21
1.11. Prevencijos priemonės, norint išvengti užsikrėtimo šunų parvovirusiniu enteritu ir šunų maru 21 1.12. Imuniteto trukmė ... 22
1.13. Šunų amžiaus įtaka imuniteto susidarymui prieš pagrindines šunų virusines infekcijas ... 23
4
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA ... 26
2.1. Tyrimo metodai ir medžiaga ... 26
2.2. Duomenų statistinė analizė ... 28
3. TYRIMO REZULTATAI ... 29
3.1. Imuniteto stiprumas reguliariai vakcinuojamų šunų grupėje ... 31
3.2. Imuniteto stiprumas nereguliariai vakcinuojamų šunų grupėje ... 32
3.3. Imuniteto stiprumas nevakcinuotų šunų grupėje ... 33
3.4. Vakcinacijos reguliarumo reikšmė imuniteto formavimuisi prieš parvovirusinio enterito ir šunų maro virusą ... 34
3.5. Bendroji epidemiologinė statistika šunų, sergančių šunų parvovirusiniu enteritu ir šunų maru, per 2014 – 2019 m. laikotarpį ... 35
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 40
5. IŠVADOS ... 43
5
VAKCINACIJOS NUO ŠUNŲ PARVOVIRUSINIO ENTERITO IR MARO ĮTAKA ANTIKŪNŲ KIEKIUI KRAUJO SERUME
Neringa Traniavičiūtė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Yra nustatyta, jog vakcinacija lemia svarbų vaidmenį šunų imuninės sistemos formavimuisi. Šio darbo tikslas – nustatyti šunų vakcinacijos efektyvumą nuo parvovirusinio enterito ir šunų maro. Tyrimo metu buvo ištirti 38 suaugusių šunų kraujo serumo mėginiai. Atliekant atranką buvo kreipiamas dėmesys į šunų vakcinacijos istorijos duomenis. Tyrimui buvo formuojamos 3 grupės: reguliariai vakcinuojamų, nereguliariai vakcinuojamų ir niekada nevakcinuotų šunų grupės.
Iš tiriamųjų paimti kraujo serumo mėginiai buvo naudojami siekiant nustatyti antikūnų titrą ir įvertinti susidariusio imuniteto pakankamumą, naudojant Bionote firmos greituosius Anigen Rapid ŠPV Ab ir Anigen Rapid ŠMV Ab testus. Taip pat, atliekant retrospektyvinę analizę, buvo įvertinti per 2014 – 2019 metus pasireiškę ŠPV ir ŠMV susirgimų atvejai bei vakcinacijos dažnumas ir visų apsilankiusių šunų skaičius „X“ veterinarijos klinikoje 2017 – 2019 metais.
Ištyrus 38 šunų kraujo serumo mėginius, nustatyta, kad reguliariai vakcinuojamų šunų grupėje pakankamą imunitetą nuo parvovirusinio enterito turėjo 90 proc., o nuo šunų maro 60 proc. tiriamųjų, nereguliariai vakcinuojamų šunų grupėje tokių buvo 72,2 proc. nuo parvovirusinio enterito ir 40 proc. nuo šunų maro, o niekada nevakcinuotų šunų grupėje – nuo parvovirusinio enterito pakankamą imunitetą turėjo tik 10 proc. tiriamųjų ir visų tiriamųjų (100 proc.) nuo šunų maro antikūnų kiekis buvo nepakankamas.
Taip pat nustatyta, kad per 2017 – 2019 metų laikotarpį klinikoje apsilankiusių klientų su šunimis skaičius didėjo, tačiau suvakcinuotų šunų skaičius mažėjo (nuo 30,77 iki 25,55 proc.), taip pat nustatyta, kad per šiuos metus parvovirusiniu enteritu sergančių šunų skaičius išaugo iki 44 proc., lyginant su ankstesniais metais.
Remiantis tyrimo rezultatais padaryta išvada, jog šunų imuniteto stiprumas prieš ŠPV (p<0,001) ir ŠMV (p=0,003) priklauso nuo vakcinacijos reguliarumo.
6
INFLUENCE OF VACCINATION AGAINST CANINE PARVOVIRAL ENTERITIS AND CANINE DISTEMPER ON ANTIBODY TITERS IN SERUM
Neringa Traniavičiūtė
Master‘s Thesis
SUMMARY
Vaccines play a big role in the formation of canine immunity. The goal of the work is to determine the efficasy of vaccination against canine parvovirus and distemper. Blood serum of 38 adult dogs were studied in this study. The patients were chosen based on their vaccination history. 3 groups were formatted – regulary vaccinated, irregulary vaccinated and dogs, that have never been vaccinated before. Blood serum was taken to study their antibody titers and to determine the sufficiency of their immunity using Bionote brand speed Antigen Rapid CPV AB and Antigen Rapid CDV Ab tests. Also, a retrospective study was done in a veterinary clinic “X” in the years of 2017 to 2019 to find out all cases of CPV and CDV and how many patients are vaccinated compared to the amount of patiens in the clinic in total.
In the study, the results showed that in the group, where all the dogs were vaccinated regulary 90% of them had sufficient immunity against CPV and 60% against CDV. In the group of dogs, that were vaccinated irregulary, 72,2% of them had a suficcient immunity against CPV and 40% against CDV. And the dogs, that have never been vaccinated 10% had a sufficient immunity against CPV and all of them (100%) didn’t have a sufficient enough immunity against CDV.
It was determined that in the years of 2017 to 2019 the number of patients in the clinic increased, but the amount of vaccinations decreased (from 30,77% to 25,55%). It was also determined that in these years the number of CPV cases increased to 44% compared to earlier years.
Based on the results of the study the efficasy of dog immunity against CPV (p<0,001) and CDV (p=0,003) depends on vaccinations.
7
SANTRUMPOS
8
ĮVADAS
Šunų parvovirusinis enteritas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų šunų tarpe. Šios ligos negydant šunų gaištamumas yra labai didelis – apie 91 proc. Yra nustatyta, kad susirgimas priklauso nuo šunų amžiaus – dažniausiai sergantys yra jauni nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus šunys (12), tačiau yra pastebėta, kad užsikrėsti gali ir suaugę šunys. Virusas yra plačiai paplitęs aplinkoje bei yra itin atsparus aplinkos veiksniams, todėl rizika užsikrėsti nevakcinuotiems šunims yra labai didelė (14).
Šunų maras yra kita infekcija, pasireiškianti šunų tarpe. Šia liga gali sirgti tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus šunys. Didžiausią riziką susirgti turi nevakcinuoti šunys, taip pat yra nustatyta, kad apie 50 – 70 proc. iš nevakcinuotų šunų gali būti šios ligos nešiotojai (20).
Šių infekcinių ligų nustatymui naudojami įvairūs diagnostiniai testai, tačiau veterinarinėje praktikoje dažniausiai naudojami imunochromatografiniai greitieji testai, kurių jautrumas ir specifiškumas yra labai didelis. Nustatant viruso antigeną imunochromatografinių greitųjų testų jautrumas 90,8 proc., o specifiškumas 97,8 proc., lyginant su PGR (24). Nustatant antikūnus prieš virusą, šių testų jautrumas 97,1 proc., o specifiškumas 76,6 proc. (27).
Įrodyta, kad taikomi vakcinacijos protokolai yra viena svarbiausių profilaktikos priemonių prieš ŠPV ir ŠMV (20), tačiau šiais laikais didelė visuomenės dalis svarsto ar būtina vakcinuoti savo augintinius. Yra įvairių nuomonių, kokiu laiko intervalu reiktų atlikti revakcinacijas. Taip pat skirtingose veterinarijos klinikose taikomi skirtingi vakcinacijų protokolai – vienose yra rekomenduojama augintinius skiepyti kasmet, kitose – kas trejus metus. Yra atlikta nemažai tyrimų, kurių metu įrodyta, jog imuniteto stiprumas prieš pagrindines infekcines šunų ligas, vakcinuojant gyva modifikuota vakcina, išlieka ilgiau nei 3 metus (2, 31, 32). Tačiau Lietuvoje šunų infekcinių ligų profilaktikos tema pastaruoju metu nebuvo nagrinėta. Nėra nustatyta praktiškai, kokia dalis šunų, gyvenančių Lietuvoje, turi pakankamą imunitetą prieš ŠPV ir ŠMV virusus. Taip pat nėra nustatyta, kokia vakcinacijos įtaka yra antikūnų titrui ir imuniteto stiprumui suaugusių šunų tarpe.
Darbo tikslas: nustatyti šunų vakcinacijos efektyvumo įtaką specifinių antikūnų susidarymui
prieš parvovirusinio enterito ir šunų maro virusus.
Darbo uždaviniai:
9
2. Ištirti antikūnų kiekį kraujo serume nuo parvovirusinio enterito ir šunų maro nereguliariai vakcinuojamiems šunims.
3. Ištirti antikūnų kiekį kraujo serume nuo parvovirusinio enterito ir šunų maro niekada nevakcinuotiems šunims.
4. Įvertinti vakcinacijos reguliarumo reikšmę imuniteto formavimuisi nuo parvovirusinio enterito ir šunų maro.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Imuninė sistema ir jos reikšmė organizmui
Imunitetas – tai organizmo būdas apsisaugoti nuo į organizmą patenkančių genetiškai svetimų medžiagų – antigenų, kuriuos turi virusai, parazitai ir įvairūs mikroorganizmai. Antigenas – tai organizmui svetima molekulė, kuri patekusi į gyvūno organizmą stimuliuoja imuninį atsaką ir dėl to pradeda gamintis antikūnai. Viena pagrindinių limfinio audinio ląstelių yra limfocitas, kuris atlieka svarbų vaidmenį imuniteto formavimuisi ir, kartu su kitomis ląstelėmis, dalyvauja imuninio atsako sužadinimo procese (1). Yra dviejų pagrindinių rūšių limfocitai: T – kurie yra atsakingi už ląstelinio imuniteto formavimąsi, ir B – antikūnus gaminantys limfocitai, kurie neutralizuoja į organizmą patekusius antigenus, lemia humoralinį imunitetą ir taip pat yra atsakingi už imuninę atmintį. T limfocitai dar skirstomi pagal funkciją į Th helperius, kurie reguliuoja imuninį atsaką, ir į Tc citotoksinius, kurie suardo endogeninius antigenus ir gamina citokinus (2). Imunitetas yra skirstomas į įgytą ir įgimtą.
1.1.1. Įgimtas (nespecifinis) imunitetas
Įgimtą imunitetą sudaro organizmo fiziniai ir cheminiai barjerai – oda, gleivinės, žarnyno mikroflora, fermentai, fagocitai (kraujo ląstelės – monocitai, neutrofilai, audinių makrofagai), taip pat dalis limfocitų, kurie vadinami natūraliaisiais kileriais, kai kurie citokinai, komplemento sistema. Šie minėti komponentai organizme yra dar prieš susiduriant su antigenu (3).
1.1.2. Įgytas (specifinis) imunitetas
Įgytas imunitetas dar skirstomas į natūralų (poinfekcinį) imunitetą, kuris susidaro tuomet, kai gyvūnas perserga infekcine liga, ir į dirbtinį (povakcininį) imunitetą, kuris susidaro po imunizacijos. Taip pat imunitetas gali būti aktyvus, susidarantis po natūralios infekcijos ar po vakcinacijos, kurio metu organizme susidaro antikūnai, kurie yra specifiški antigenui. Ir pasyvus imunitetas – susidarantis, kai į gyvūno organizmą suleidžiamas imuninis serumas su imunoglobulinais, taip patantikūnams patenkant į jauniklio organizmą kartu su motinos pienu (1).
11
to apsaugos lygis prieš patogeną staigiai krinta, kai tuo tarpu aktyvios imunizacijos apsaugos lygis yra priešingas – pirmąsias dienas imunitetas dar nesusidaro, o po kelių dienų vis didėja (1, 2).
1 pav. Aktyvios ir pasyvios imunizacijos reikšmė antikūnų kiekiui kraujo serume (2)
1.2. Antikūnai
Antikūnai – dar kitaip vadinami imunoglobulinais (Ig) – yra glikoproteinai, kurie yra specifiški antigenui ir pradeda gamintis, kai antigenas patenka į gyvūno organizmą. Antikūnus išskiria B limfocitai, esantys kraujo plazmoje ir ekstraląsteliniuose organizmo skysčiuose, jie nulemia organizmo humoralinį imunitetą. Yra penkios imunoglobulinų klasės, kurios yra skirstomos pagal jiems būdingas chemines, fizines, struktūrines, funkcines ir antigenines savybes – IgG, IgM, IgA, IgE, IgD (2, 4).
IgG - tai vienas iš svarbiausių imunoglobulinų humoralinio imuninio atsako reakcijose, apie 80 proc. visų Ig kraujo serume yra būtent šios klasės. Tai yra vienintelis imunoglobulinas, kuris pereina placentą, dėl to naujagimis įgyja natūralų pasyvų įgimtą imunitetą. Šis imunoglobulinas aptinkamas kraujyje ir limfoje.
12
IgA – šie imunoglobulinai aptinkami kraujyje (10-15 proc.), seilėse, ašarose, piene, priešpienyje, prakaite ir kituose organizmo skysčiuose. Yra atsakingi už sekrecinį imuninį atsaką, suriša ir neutralizuoja patogenus žarnų paviršiuje, kitose gleivinėse.
IgE – koncentracija kraujo serume fiziologiškai būna labai maža ir todėl jis nėra svarbus surišant, neutralizuojant ar opsonizuojant antigenus, tačiau šis imunoglobulinas dalyvauja alerginėse reakcijose, taip pat yra atsakingas už imuniteto susidarymą prieš parazitines kirmėles.
IgD – daugiausia aptinkamas nosies sekretuose, piene. Atlieka receptorių funkcijas, jungiasi su limfocitais (2, 4, 5).
1.3. Vakcinos kūrimo principai
Vakcinacija yra viena veiksmingiausių intervencijų žmonijos istorijoje, siekiant sumažinti mirtingumą ir sergamumą infekcinėmis ligomis (6). Šiuolaikinis vakcinų kūrimas yra grindžiamas infekcinės ligos sukėlėjo etiologijos, epidemiologijos ir patogenezės supratimo, taip pat populiacijos dalies, kuri yra jautri infekcijos sukėlėjui, principais (6, 7). Taip pat yra reikalingos ir imunobiologinės žinios, norint nustatyti imuninių reakcijų, kurias turėtų sukelti vakcina, tipą ir kokybę. Vakcinacijos poveikis yra grindžiamas imuniteto nuo infekcijos sukėlimu, imituojant natūraliai atsirandantį imuninį atsaką prieš ligą sukeliantį patogeną, nesukeliant organizmui ligos (8). Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į organizmo uždegiminio atsako mechanizmus, kad būtų sukelta efektyviausia apsauga su minimalia šalutinio poveikio rizika, stimuliuojant uždegiminį atsaką prieš infekcijos sukėlėją (6, 9).
1.4. Pagrindinės vakcinos, naudojamos imunizacijai
1.4.1. Gyvosios nusilpnintos vakcinos
Šių vakcinų gamyboje naudojamos nepatogeninės ar mažai patogeninės mikroorganizmų padermės. Mikroorganizmų virulentiškumas yra sumažinamas juos kultivuojant tose ląstelėse, audiniuose ar organuose, kuriuose jiems augimo sąlygos natūraliai yra nebūdingos (2, 10). Taip pat mikroorganizmų virulentiškumui sumažinti, jie nuolat persėjami. Pavyzdžiui, virulentiškas šunų maro virusas natūraliai atakuoja šunų limfoidines ląsteles, todėl jis kuriant vakciną yra kultivuojamas mėsėdžių inkstų ląstelėse. Tam, kad virusas prisitaikytų augti tokiose ląstelėse, jis praranda savo virulentiškas savybes ir savybę sukelti ūmią infekciją. Kuo mikroorganizmas dažniau persėjamas ląstelių kultūrose, tuo jo virulentiškumas pasidaro mažesnis (2). Vakcinuojant gyvąja modifikuota vakcina sukeliamas ilgiau trunkantis imuninis atsakas, reikalinga mažiau revakcinacijos dozių.
13
gaminasi imuninės gynybos mechanizmai, antikūnai. Į organizmą patekę antigenai dauginasi tiek, kiek yra reikalinga sužadinti imuninei reakcijai, o pasigaminę antikūnai vakcininio mikroorganizmo replikaciją sustabdo (10).
Tačiau, kad ir nedidelė tikimybė, bet ji vis tiek išlieka, jog po vakcinacijos tokio tipo vakcina gali kilti nepageidaujamų šalutinių reiškinių. Atenuoti mikroorganizmai gali atgauti savo pradinį virulentiškumą ir, jei gyvūno imuninė sistema yra sutrikusi ar nusilpusi, net ir tokie susilpninti mikroorganizmai gali sukelti infekciją ir įskiepytajam gali pasireikšti klinikiniai ligos požymiai. Šių nepageidaujamų reiškinių gali būti siekiama išvengti genų inžinerijos metodais pašalinant iš natūralių mikroorganizmų virulentiškumo genus (10).
1.4.2. Inaktyvintos vakcinos
Tokios vakcinos yra laikomos gana saugiomis, nes organizme mikroorganizmas negali tapti patogenine ar virulentiška viruso forma (6). Jos gaminamos inaktyvuojant patogeninius mikroorganizmus cheminėmis medžiagomis ar karščiu. Tokie mikroorganizmai nebegali daugintis, bet jų paviršinių antigenų struktūros lieka nepakitusios. Įskiepijus tokio tipo vakciną gyvūnui, imuninis atsakas yra silpnesnis negu skiepijant modifikuota gyvąja vakcina. Norint palaikyti imunitetą ir sustiprinti imuninį atsaką yra reikalingos dažnos revakcinacijos (10).
1.5. Veiksniai, turintys įtakos imuninei reakcijai po vakcinos įskiepijimo
J. Pieškus (1) šaltinyje teigia, kad:
„Imuninio atsako intensyvumas labai dažnai susijęs su imunizacijos procedūra. Tai priklauso ne tik nuo imunizacijos dažnio, bet ir nuo antigeno prigimties, panaudotų adjuvantų. Vakcinų veiksmingumą sąlygoja vakcinos kokybė, skiepijimo technika bei skiepijamojo sveikatos būklė. Vakcinų kokybei turi įtakos jų gabenimo ir laikymo sąlygos, todėl griežtai reikalaujama laikytis „šalčio grandinės“ principo.“
Kai gyvūnas yra paskiepijamas vakcina, imuninės gynybos mechanizmui susidaryti gali turėti įtakos įvairūs veiksniai:
1. Didelė motininių antikūnų koncentracija kraujyje – šie antikūnai slopina vakcinoje esančius antigenus, todėl nesusidaro antrinio tipo imuninė reakcija.
2. Vakcinoje esančio antigeno tipas ir dozė – skirtingų tipų antigenai skirtingai stimuliuoja imuninę reakciją. Visa tai priklauso nuo antigeno biocheminių, fizinių, antigeninių savybių ir gyvūno imuninės sistemos.
14
greita ir dėl to imuninė reakcija gali būti nevisavertė, kadangi antigeno poveikis bus nepakankamai ilgas.
4. Vakcinoje esantys adjuvantai – tai substancija, naudojama kartu su antigenu imuniniam atsakui sustiprinti (10). Vieni adjuvantai yra skirti tam, kad būtų prailgintas antigenų rezorbcijos laikas, kiti – kad būtų papildomai stimuliuojamos imunokompetentinės ląstelės (1).
1.6. Lietuvoje registruotos vakcinos nuo infekcinių ligų
Lietuvoje veterinarinių vaistų registre yra užregistruotos tiek gyvos – inaktyvintos, tiek negyvos vakcinos, skirtos šunų imunizacijai nuo pagrindinių infekcinių ligų. Lietuvoje dažniausiai yra vakcinuojami šunys nuo pasiutligės, šunų maro viruso (ŠMV), šunų parvovirusinio enterito viruso (ŠPV), šunų adenoviruso, šunų paragripo bei leptospirozės. Toliau bus aptariamos tik tos Lietuvoje registruotos vakcinos, kurios turi antigenų prieš šunų maro virusus ir šunų parvovirusus. Dažniausiai veterinarijos klinikose nuo šių ligų yra vakcinuojama kompleksinėmis vakcinomis, kurios be šių dviejų virusų dar turi šunų adenoviruso ir paragripo antigenų. Žemiau pateikta lentelė, kurioje išvardintos pagrindinės vakcinos, jų firminis pavadinimas, imuniteto susidarymo laikas bei imuniteto trukmė prieš ŠPV ir ŠMV virusus. Nepaisant to, kad naudojamo viruso padermė vakcinoje skiriasi, vakcinų informaciniuose lapeliuose teigiama, kad, po vakcinacijos esančia viruso paderme, šuo yra apsaugotas nuo visų kitų viruso padermių taip pat (11).
1 lentelė. Lietuvoje registruotos vakcinos nuo šunų infekcinių ligų (11)
Eil. Nr. Vakcinos firminis pavadinimas ŠMV ir ŠPV virusas, esantis vakcinoje Rekomenduojamas šuns amžius pirmąjai vakcinacijai Imuniteto pradžia po pirminės vakcinacijos Imuniteto trukmė po revakcinacijos 1. Nobivac DHPPi Gyvi nusilpninti: Onderstepoort padermės ŠMV, 154 padermės ŠPV
10 sav. 1 sav. 3 metai
2. Canigen CHPPi/L
Gyvi nusilpninti:
Lederle padermės ŠMV,
780916 padermės ŠPV
8 sav. 3 sav. 1 metai
3. Eurican DAPPi-L
Gyvi nusilpninti: BA5 padermės ŠMV, CAG2 padermės ŠPV
7 sav. 2 sav. Mažiausiai 1 metai 4. Vanguard Plus 7 Gyvi nusilpninti: N-ŠDV padermės ŠMV, NL-35-D padermės ŠPV
9 sav. Nuo ŠPV – per 7 d., nuo ŠMV
per 2 sav.
15
5. Biocan
Novel DHPPi/L4R
Gyvi nusilpninti: Bio 11/A padermės
ŠMV, 2b tipo ŠPV-2b Bio 12/B padermės ŠPV
8 – 9 sav. 3 sav. Mažiausiai 3 metai 6. Biocan Puppy Gyvi nusilpninti ŠMV (tipas nenurodomas), Inaktyvinti ŠPV (tipas nenurodomas) 5 sav. 14–28 d. Mažiausiai 1 metai 7. Versican Plus DHPPi/L4, Gyvi nusilpninti: Bio 11/A padermės
ŠMV, ŠPV-2b Bio 12/B
padermės ŠPV
6 sav. 3 sav. Mažiausiai 3 metai 8. Canvac Junior Gyvi nusilpninti ŠMV (tipas nenurodomas), Inaktyvinti ŠPV (tipas nenurodomas) 6 sav. Nepilnas imunitetas – po 7 d., pakankamas – po 2-3 sav. Mažiausiai 1 metai 9. Canvac DHPPiL+R Gyvi nusilpninti: ŠMV ir ŠPV (tipas nenurodomas) 3 mėn. Nepilnas imunitetas – po 7 d., pakankamas – po 2-3 sav. Mažiausiai 1 metai
1.7. Šunų parvovirusinio enterito apžvalga
Šunų parvovirusinis enteritas yra viena dažniausiai pasitaikančių jaunų šunų virusinių ligų, kuri lemia didelį šunų sergamumą ir mirtingumą. Šunų gaištamumas, užsikrėtus parvovirusiniu enteritu, yra labai didelis ir negydant siekia 91 proc., o gydant – 36 proc. (12).
Parvovirusas yra mažas, vienos grandinės DNR virusas, priklausantis Parvoviridae šeimai,
Parvovirus genčiai. Dažniausiai virusas yra rūšiai specifiškas (13). Viruso replikacija galima tik greitai
besidauginančiose ląstelėse, tokiose kaip plonųjų žarnų epitelio kriptų ląstelės, kaulų čiulpų pirmtakų ląstelės. Ląstelės, kuriose vyksta viruso replikacija, žūsta dėl sutrikusios mitozės (12, 13).
16
natrio hipochlorito tirpalui. Viruso didelis atsparumas aplinkos veiksniams ir yra priežastis, kodėl parvovirusinis enteritas yra bene labiausiai paplitusi šunų liga Lietuvoje, nors šunys daug metų ir yra vakcinuojami kompleksinėmis vakcinomis (14).
1978 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, pasireiškus viruso sukeltos ligos protrūkiams, šunų prieglaudose ir veislynuose virusas buvo pirmą kartą išskirtas ir nustatytas (16). Šunims parvovirusinį enteritą sukelia ŠPV–2 tipas, kuris turi keletą antigeninių variantų – ŠPV-2a, ŠPV-2b ir ŠPV-2c. (12, 16).
Dėl ŠPV viruso evoliucijos mokslininkai pilnai nesutaria. Vieni teigia, jog šis virusas yra išsivystęs iš kačių panleukopenijos viruso, kiti – kad virusas kilęs iš genetiškai panašaus laukinių mėsėdžių viruso (12, 13).
Susirgti ūmiu parvovirusiniu enteritu gali bet kokios veislės, amžiaus ir lyties šunys, tačiau liga dažniausiai pasireiškia jauniems šuniukams tarp 6 savaičių ir 6 mėnesių amžiaus (12, 14, 15). Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis naujagimiai šuniukai yra apsaugoti nuo šio viruso, kadangi turi motininių antikūnų, kurie yra gaunami su motinos pienu. Imunitetas, susidaręs po vakcinacijos arba persirgus šia liga, išlieka ilgą laiką, todėl didžiausia tikimybė susirgti ir yra būtent jauniems šuniukams, kuriems nustojo veikti motininiai antikūnai (12).
Faktoriai, lemiantys šuniukų užsikrėtimą parvovirusu, yra jų silpnas imunitetas, antikūnų nebuvimas, žarnų parazitai, netinkamos zoohigieninės sąlygos, stresas (12). Nors yra teigiama, kad susirgimui priklausomybės nuo veislės nėra, tačiau kiti šaltiniai teigia, kad pastebėta, jog dažniau suserga rotveileriai, dobermano pinčeriai, labradoro retriveriai ir vokiečių aviganiai. Kodėl yra tokia priklausomybė – priežastys kol kas nenustatytos, tačiau manoma, kad tos veislės yra tiesiog populiaresnės pasaulyje ir dėl to yra didesnis skaičius susirgusiųjų (15).
Suaugę šunys gali užsikrėsti parvovirusiniu enteritu, kai atsiranda nauja viruso padermė, prieš kurią esama vakcina nėra veiksminga, jei šuo suėda sergančiojo gyvūno išmatas, kuriose yra didelis kiekis parvovirusų, jei išsivysto imunosupresija arba jei šuo patenka į tokią aplinką, kurioje pasireiškė šios ligos protrūkis, o pats šuo nėra nei karto vakcinuotas nuo ŠPV.
17
Užsikrėtus ŠPV inkubacinis periodas vidutiniškai trunka 4 – 12 dienų (14). Patekus virusui į šuns organizmą, virusas replikuojasi limfoidiniame burnos ir ryklės audinyje, mezenteriniuose limfiniuose mazguose ir čiobrialiaukėje, toliau hematogeniniu keliu keliauja į plonųjų žarnų kriptas. Viremija pastebima po 1 – 5 dienų po užsikrėtimo. ŠPV infekcija yra sisteminė ir virusas paveikia daugelį vidaus organų, bet labiausiai – plonųjų žarnų epitelines ląsteles. (12).
Vyresniems kaip 5 – 6 mėn. amžiaus šunims parvovirusinė infekcija būna vidutiniškai sunkios arba subklinikinės formos. Šie susirgę šunys greitai pasveiksta ir įgyja ilgalaikį imunitetą (14).
Pirmieji klinikiniai požymiai nėra specifiniai – anoreksija, depresija, letargija, karščiavimas (40° - 41°C). Vėliau pasireiškia specifiniai požymiai, tokie kaip vėmimas ir kraujingas vandeningas viduriavimas, dvokiančiomis, gelsvai pilkomis, su krauju išmatomis (išmatos gali būti ir mukozinės, su gleivėmis), pilvo skausmas palpuojant pilvo sieną (15). Dėl didelio skysčių ir proteinų praradimo per virškinamąjį traktą vystosi dehidratacija ir hipovoleminis šokas (12, 15). Pro pažeistą virškinamąjį traktą bakterijos gali patekti į kraują ir būti išnešiojamos po visą organizmą, kas sukelia septicemiją ir gali išsivystyti septinis šokas, mirtis (15).
Ligai tęsiantis skysčiu prisipildo plonosios ir storosios žarnos, vyksta jų atonija, dvylikapirštės ir tuščiosios žarnos gleivinės atrofija, erozija, opos plonųjų žarnų gleivinėje, kriptų nekrozė. Keičiasi kraujo rodiklių parametrai – vystosi leukopenija, anemija, trombocitopenija, būdingas žemas hematokritas, elektrolitų disbalansas (12).
Kai kurie šaltiniai teigia, kad šuniukų išgyvenamumas priklauso nuo prieinkstinių liaukų ir skydliaukės atsako į virusą. Aukšta kortizolio koncentracija ir žema tiroksino (T4) koncentracija kraujo serume 24 – 48 val. po klinikinių požymių pasireiškimo asocijuojama su šuniukų mirtimi nuo parvovirusinio enterito (17, 18).
Kadangi užsikrėtimas virusinis, yra taikomas simptominis gydymas. Naudojant kristaloidinius tirpalus, atstatomas elektrolitų disbalansas, vandens trūkumas organizme. Rekomenduojama į juos pridėti dekstrozės (2,5 – 5 proc.), jei prasideda hipoglikemija arba gresia septinis šokas (15). Taip pat naudojami antimikrobiniai preparatai, antiemetikai, analgetikai, virškinamąjį traktą apsaugantys ir skatinantys jo veiklą preparatai bei vakcina su antikūnais nuo ŠPV pasyviai imunizacijai sukelti (12, 15).
Jei šuniui, užsikrėtusiam ŠPV, pradeda gerėti per pirmąsias 4 dienas, tai dažniausiai šuo pilnai atsistato ir pasveiksta, o imunitetas prieš šį virusą išsivysto ir tęsiasi visą gyvūno gyvenimą (19).
1.8. Iš motinos gautų antikūnų reikšmė imuniteto susidarymui
18
jaunikliams yra perduodami per placentą, jiems dar esant gimdoje, likusi antikūnų dalis (apie 90 proc.) perduodama kartu su priešpieniu po atvedimo. Motininius antikūnus nuo parvoviruso kalė išskiria apytiksliai 10 dienų. Šie motininiai antikūnai užtikrina jauniklio imuniteto stiprumą pirmąsias kelias savaites po atvedimo, tačiau taip pat yra nesėkmingos imunizacijos viena iš svarbiausių priežasčių (12). Motininiai antikūnai taip stipriai apsaugo naujagimius, kad, net jei jauniklis būtų negavęs krekenų, per placentą perėję antikūnai apsaugotų jauniklį nuo infekcijos ir nuo imunizacijos keletą savaičių. Motininių antikūnų kiekis jauniklio kraujyje mažėja su laiku – kuo daugiau savaičių praėję po atvedimo, tuo motininių antikūnų kiekis šuniukų kraujyje bus mažesnis (2, 12).
1.9. Šunų maro apžvalga
Mesėdžių maras yra labai užkrečiama sisteminė liga, kurią sukelia šunų maro virusas. Šis virusas yra vienos grandinės RNR virusas, priklausantis Paramyxoviridae šeimai, Morbillivirus genčiai. (20-22). Virusas aplinkoje greitai žūsta, tačiau gali išgyventi žemoje aplinkos temperatūroje. Taip pat yra jautrus ultavioletinių spindulių poveikiui, karščiui ir dezinfekciniams tirpalams (20).
Susirgimas šunų maru pirmą kartą buvo užfiksuotas 1761 metais Ispanijoje, tačiau virusas išskirtas tik 1905 metais mokslininko Carre. Virusas užkrečia ne tik šunis, bet ir laukinius gyvūnus – lapes, vilkus, šeškus, meškėnus ir kt., taip pat pasižymi dideliu sergamumu ir gaištamumu šių gyvūnų tarpe. Taip pat nustatyta, kad nevakcinuotų suaugusių šunų tarpe apie 50 – 70 proc. užsikrėtusiųjų gali būti ir asimptominiai ligos nešiotojai (20). Tai generalizuota liga, kuri paveikia kvėpavimo ir virškinimo trakto sistemas, taip pat centrinę nervų sistemą (23).
Virusas išskiriamas su kūno sekretais – gleivinių išskyromis, seilėmis, taip pat su ekskretais – šlapimu, išmatomis. Sveikstantys šunys dar kelias savaites gali išskirti virusą po klinikinių požymių išnykimo, tačiau pilnai pasveikę šunys viruso nebeplatina (23).
Šunų maru galima užsikrėsti, turint tiesioginį kontaktą su sergančiojo išskyromis ar oro lašeliniu būdu. Taip pat virusas perduodamas per placentą – užsikrėtusiems šuniukams gali išsivystyti neurologiniai požymiai per 4 – 6 gyvenimo savaites (20, 21, 23).
19
Inkubacinis periodas trunka 3 – 4 dienas. Dažniausiai kyla sisteminė infekcija su viremija. Centrinės nervų sistemos pažeidimai gali atsirasti priklausomai nuo sergančiojo silpno imuninio atsako, amžiaus. Pirminė viruso replikacija prasideda viršutiniuose kvėpavimo takų makrofaguose per 24 val. nuo viruso patekimo į kvėpavimo takus, vėliau virusas keliauja į limfmazgius, tonziles, ten vyksta jo replikacija. Toliau virusas išplinta po kitus limfinės sistemos organus (blužnį, mezenterinius limfinius mazgus, kepenų Kupferio ląsteles), vystosi leukopenija, krauju virusas išplinta į epitelines ir CNS ląsteles (20).
Patogenezė, klinikiniai požymiai ir viruso replikacija organizme priklauso nuo humoralinio bei ląstelinio imuninio atsako, viruso virulentiškumo, aplinkos sąlygų, imlaus organizmo rūšies ir amžiaus (pavyzdžiui, vyresniems nei 6 metų šunims, susirgus subklinikine ar asimptomine ligos forma, po kurio laiko išryškėja stiprūs neurologiniai sutrikimai). Šunims, kurių organizme yra pakankamas antikūnų titro kiekis prieš ŠMV, ligos sukėlėjas bus pašalintas iš daugelio audinių ir tokiems šunims klinikiniai požymiai nepasireikš, tuo tarpu šunims, su nepakankamu imuniniu atsaku ir laiku nepradėtu gydymu kils viremija ir virusas pažeis daugelį organizmo organų ir audinių. (20).
Ši liga yra gydoma simptomiškai, taip pat taikant antimikrobinę terapiją, siekiant apsaugoti šunį nuo antrinės bakterinės infekcijos. Taikoma skysčių terapija, skiriami C ir B grupės vitaminai, antiemetikai, spazmolitikai, probiotikai.
1.10. Pagrindiniai diagnostikos ir imuniteto nustatymo metodai prieš šunų maro
virusą ir šunų parvovirusą ir jų pritaikymas praktikoje
1.10.1. Antigenų nustatymas
Susirgimą šunų parvovirusiniu enteritu ar šunų maru galima įtarti atkreipiant dėmesį į šuns klinikinių požymių pasireiškimą, kraujo tyrimų duomenis, kuriuose dažnai stebima leukopenija, į šuns vakcinavimo istoriją – ar šuo buvo vakcinuotas ar ne. Tiksliam diagnozavimui reikalingi specifiniai tyrimai, kurių metu yra nustatomi viruso antigenai ŠPV – šuns išmatose, ŠMV – kraujyje, išskyrose iš akių ir nosies. Diagnozavus ligą svarbu sergantįjį kuo greičiau karantinuoti (12, 20, 23).
1.10.2. Imunochromatografiniai antigenų nustatymo testai
20
testo specifiškumas 97,8 proc., o jautrumas 90,8 proc., lyginant su lizdiniu PGR metodu. Nustatyta, kad pats didžiausias jautrumas ir specifiškumas (100 proc.) buvo mėginiuose, imtuose iš išskyrų iš akių, o mažiausias – iš kraujo (89,7 proc. jautrumas, 94,6 proc. specifiškumas). Todėl padaryta išvada, kad IC metodas yra tinkamas ir patikimas, siekiant nustatyti ankstyvą užsikrėtimą šunų maru, be to tyrimą nesunku atlikti, jis dažnai naudojamas veterinarijos klinikoje greitai šunų maro diagnostikai. (24)
Toks pat IC Ag nustatymo metodas naudojamas ir šunims, sergantiems parvovirusiniu enteritu, diagnozei patvirtinti. 2009 metais buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti ar IC Ag greitasis testas, skirtas nustatyti viruso antigenus iš sergančiojo išmatų, gali aptikti visas ŠPV padermes – 2a, 2b ir 2c, lyginant su tikro laiko PGR metodu. Nustatyta, kad IC metodo jautrumas yra taip pat aukštas, o specifiškumas ŠPV-2a padermės nustatymui 80,4 proc., ŠPV-2b – 78 proc., o ŠPV-2c – 77 proc. (25).
1.10.3. PGR ir kiti metodai
Visgi rekomenduojama, jog, jei šuniui įtariamas susirgimas šunų parvovirusiniu enteritu, o IC Ag testo rezultatas yra neigiamas, diagnozę patikslinti, naudojant PGR metodą, nes šis metodas yra tikslus, greitas ir jautrus, pasižymintis dideliu specifiškumu. PGR metodo trūkumas tik toks, kad jam atlikti reikalinga speciali įranga laboratorijoje bei pats atlikimas užima nemažai laiko (25).
Dar galimi naudoti metodai yra viruso izoliacija, elektroninė mikroskopija, hemagliutinacijos reakcija ir kt. Šie metodai taip pat nėra naudojami klinikinėje praktikoje, dėl tų pačių priežasčių kaip PGR – reikalinga speciali laboratorija ir įranga, specialiai apmokytas dirbti personalas, rezultatai gaunami ne iš karto, o praėjus ilgesniam laikui. Taip pat šie metodai yra mažiau jautrūs nei PGR ir IC Ag testai, tęsiantis infekcijai ilgiau nei keletą dienų, galimi klaidingai neigiami rezultatai (25, 34).
1.10.4. Antikūnų nustatymas
21
1.10.5. Imunochromatografiniai antikūnų nustatymo testai
Greitieji imunochromatografiniai testai, skirti antikūnų titro IgM ir IgG nustatymui – dažnai naudojami veterinarijos klinikose, siekiant nustatyti ar po vakcinacijos gyvūnui susidarė reikiamas antikūnų kiekis kraujyje, apsaugantis nuo infekcijos, bei nustatyti jauname šunų amžiuje ar nebėra motininių antikūnų šuniukų kraujyje, kurie trukdytų susidaryti povakcininiam imunitetui (24, 27). Taip pat IC Ab testas gali būti naudojamas ir antikūnų kiekio nustatymui, šunims, sergantiems ŠPV ar ŠMV infekcija.
Norint naudoti šį testą, siekiant nustatyti, ar šuo yra infekuotas šunų maro virusu, yra rekomenduojama testą atlikti 2 kartus su keletos dienų tarpu. Tai reikia atlikti todėl, kad būtų galima pastebėti pokytį ar antikūnų kiekis kraujyje didėja ar ne. Jei antikūnų kiekis didėja, tai rodo, kad vyksta organizmo imuninis atsakas į infekcijos sukėlėją ir šuo greičiausiai yra užikrėtęs ŠMV. Tai yra vienas iš minusų, kadangi ligos diagnozei geriau naudoti tuos tyrimo metodus, kurie būtų skirti iškart nustatyti ar šuo sergantis, ar ne, o ne po kelių dienų. Tam geriausia naudoti imunochromatografinius antigeno nustatymo greituosius testus. Šis testas gali būti naudojamas kaip papildoma priemonė, nustatant užsikrėtimą ŠMV ar ŠPV. IC Ab testų specifiškumas, lyginant su HI reakcija, yra 76,6 proc., o jautrumas 97,1 proc, rezultatai gaunami per 20 minučių (27).
1.10.6. Hemagliutinacijos inhibicijos reakcija
Kitas metodas antikūnų kraujo serume nustatymui yra hemagliutinacijos inhibicijos reakcija (HI), tačiau, norint ištirti antikūnus šiuo metodu, reikalinga speciali įranga laboratorijoje, be to jis užima nemažai laiko. Metodo principas yra toks, kad, jei gyvūnas yra užsikrėtęs virusu, tai atliekant reakciją, jo serume esantys antikūnai reaguoja su tyrime naudojamais viruso antigenais ir raudonųjų kraujo kūnelių agliutinacija neįvyksta (28).
1.10.7. Imunofermentinė analizė
Imunofermentinė analizė (ELISA) – pagrįsta antigeno ir antikūno sąveika su specifiniais monokloniniais antikūnais (29). Šis metodas nėra brangus, pasižymi nemažu jautrumu ir gali būti atliekamas veterinarijos klinikose (19).
1.11. Prevencijos priemonės, norint išvengti užsikrėtimo šunų parvovirusiniu
enteritu ir šunų maru
22
Yra įrodyta, kad taikomi vakcinacijos protokolai yra viena svarbiausių profilaktikos priemonių prieš ŠPV ir ŠMV. Geriausiai nuo šių ligų šunys yra apsaugomi, juos reguliariai vakcinuojant gyva nusilpninta vakcina, kuri savo sudėtyje turi antigenų nuo šunų parvovirusų ir šunų maro virusų (20).
Šios vakcinos užtikrina ilgai besitęsiantį imunitetą. Vakcinų informaciniuose lapeliuose yra rekomenduojama šuniukus skiepyti 6, 9 ir 12 savaičių amžiaus. Skiepijami tik kliniškai sveiki, nukirminti šunys, o po vakcinacijos reikia vengti infekcijos rizikos iš aplinkos.
Nepaisant to, kad viena svarbiausių prevencijos priemonių yra vakcinacija, taip pat reikia ir užtikrinti, kad veislynuose, gyvūnų prieglaudose ir kitose vietose, kur yra laikomi gyvūnai, būtų užtikrintos geros zoohigieninės sąlygos. Svarbu periodiškai dezinfekuoti patalpas, kuriose yra laikomi gyvūnai (12).
Kai vakcinuojami maži šuniukai modifikuota gyva vakcina nuo parvovirusinio enterito, virusas yra pajėgus užkrėsti silpnesnio imuniteto vakcinuotus šunis, virusui besireplikuojant kraujyje ir žarnyno gleivinėje (30). 2014 metais buvo atliktas tyrimas, kuomet 26 šunys buvo suvakcinuoti komercine vakcina nuo parvovirusinio enterito, turinčio ŠPV-2 ir ŠPV-2b viruso padermes ir stebimi 28 dienas po vakcinacijos. Po to atliekant tyrimą iš kraujo ir išmatų, naudojant tikro laiko PGR, buvo pastebėta, kad viruso išsiskyrimas su išmatomis tęsėsi 12 – 19 dienų po vakcinacijos, o viremija 19 – 22 dienas. Serokonversija šuniukams atsirado, atitinkamai praėjus 7 – 14 dienų po vakcinacijos (30).
1.12. Imuniteto trukmė
Povakcininio imuniteto trukmė priklauso ir nuo vakcinos tipo. Skiepijant gyvąsias vakcinas, imituojamas natūralus infekcinis procesas, todėl, įskiepijus bent dvi gyvųjų paskiepytojo organizme besidauginančių vakcinų dozes, sudaromas ilgalaikis imunitetas. Įskiepijus negyvąsias, organizme nesidauginančias vakcinas, antikūnų apsauginiai lygiai mažėja greičiau nei įskiepijus gyvąsias vakcinas, imuniteto trukmė būna žymiai trumpesnė (10).
Informaciniuose lapeliuose vakcinos gamintojo nurodyta, kad imuniteto trukmė nuo ŠMV ir ŠPV trunka 3 metus, tačiau literatūroje pateikta, kad imuniteto trukmė nuo šunų maro ir parvovirusinio enterito išsilaiko ilgiau nei 7 metus, vakcinuojant gyva nusilpninta vakcina (2).
23
šiais virusais nėra būtini organizmo imunologinei atminčiai išlikti. Antikūnų titras kraujo serume nors ir bėgant laikui mažėja, tačiau vis tiek išlieka.
Palyginimui buvo tirta ir niekada nevakcinuotų šunų grupė, kuri buvo laikoma tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir vakcinuotų šunų grupė. Nevakcinuotų šunų kraujo serume antikūnų nebuvo nustatyta ir šie šunys buvo imlūs infekcijai nuo išvardintų pagrindinių virusinių šunų ligų. Šie nevakcinuoti šunys po eksperimentinio užkrėtimo ŠMV ir ŠPV virusais susirgo ir jiems pasireiškė klinikiniai požymiai arba jie tik išskyrė virusą su išmatomis (priklausomai nuo šunų amžiaus – jauni šunys susirgo, o vyresnio amžiaus šunims pasireiškė subklinikinė ligos formą ar tik viruso išskyrimas su išmatomis) (31,32).
1.13. Šunų amžiaus įtaka imuniteto susidarymui prieš pagrindines šunų virusines
infekcijas
Įgytas imunitetas virusams yra labai efektyvus, nes dažnai sukelia sterilų imunitetą (visišką apsaugą) prieš ligos sukėlėją, o imuniteto trukmė dažnai tęsiasi visą gyvūno gyvenimą. Palyginimui – įgytas imunitetas bakterijoms, grybeliams ar parazitams vystosi gerokai lėčiau, o imuniteto trukmė yra paprastai trumpa, lyginant su imuniteto trukme, susidariusia prieš virusus.
Seni gyvūnai virusinėms infekcinėms ligoms nėra itin imlūs, todėl gaišta nuo jų labai retai, ypač jei jie nors kartą buvo imunizuoti anksčiau – 16 savaičių – 1 metų amžiaus. Tačiau jauni gyvūnai yra labai imlūs virusinėms infekcijoms ir jų gaištamumas yra didelis. Taip nutinka dėl to, kad jauni gyvūnai dar nebūna imunizuoti naudojant vakciną arba vakcina suleista, kai jų organizme dar veikia motininiai antikūnai, kurie neutralizuoja infekcijos sukėlėją, tačiau tinkamas imunitetas nesusidaro (32). Imuniteto trukmė yra užtikrinama B ir T atminties efektorinių limfocitų, esančių kraujo plazmoje, kurie, esant kontaktui su infekcijos sukėlėju, vis pradeda gaminti antikūnus (31).
Kai šuo natūraliai praserga šunų maru ar parvovirusiniu enteritu, jam susidaro stiprus imunitetas, kuris trunka visą šuns gyvenimą, tačiau yra teigiama, kad, po vakcinacijos su modifikuota gyva vakcina nuo šių ligų, nors ir yra pasiekiamas ilgesnis nei 9 metų imunitetas, tačiau jis nėra toks stiprus, nei prasirgus natūralia infekcija.
24
padidinant ir populiacijos imunitetą (32). Dėl B ląstelių antikūnų produkcijos organizme yra pastovus kiekis antikūnų nepaisant to, kad gyvūnas nėra revakcinuojamas (31).
Taip pat buvo padarytos išvados, kad vyresnio amžiaus šunys negaišta nuo pagrindinių infekcinių ligų – jiems klinikiniai požymiai arba nepasireiškia visai, arba jie suserga tik subklinikine ligos forma, kai tuo tarpu šunų jaunikliai yra labai imlūs toms pačioms infekcijoms ir jų tarpe yra būdingas didelis gaištamumas, jei jie niekada nebuvo vakcinuoti (32).
Jaunikliai yra priklausomi nuo pasyvaus iš patelės gauto įgyto imuniteto. Taip pat žinduolių jaunikliai turi didesnę riziką susirgti infekcinėmis ligomis ir susirgus jiems pasireiškia daug sunkesni klinikiniai ligos požymiai, ypač pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ar mėnesiais, lyginant su vyresniais gyvūnais. Tačiau ne tik jaunikliai yra imunologiškai imlūs įvairioms infekcijoms, bet ir senyvo amžiaus gyvūnams amžius daro įtaką imuninio atsako kokybei. Su amžiumi, imunitetas silpnėja ir yra manoma, jog vyresnio amžiaus gyvūnai irgi gali būti jautresni tam tikroms užkrečiamoms ligoms, tiesa, labiau bakterinės kilmės, negu virusinės (32).
1.14. Populiacijos imuniteto svarba
Norint padidinti bandos (populiacijos) imunitetą, reikia skiepyti kuo daugiau gyvūnų (32). Tol, kol yra rizika užsikrėsti, būtina palaikyti pakankamą gyvūnų imuniteto lygį prieš sukėlėją. Jei imunitetas populiacijoje nėra pakankamas, ar dėl antikūnų kiekio mažėjimo po vakcinacijos, ar dėl nepakankamos vakcinacijos, iškyla didesnė epidemijos rizika.
25
26
2. TYRIMO METODIKA IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo metodai ir medžiaga
Tyrimas buvo atliktas Kauno miesto veterinarijos klinikoje „X“ 2019 metais. Tyrimo metu buvo atrinkti 38 suaugę šunys, atitinkantys tyrimo kriterijus. Atliekant atranką buvo kreipiamas dėmesys į vakcinacijos istoriją, taip pat buvo surenkama informacija apie kiekvieną tiriamąjį: šunų amžius, veislė, lytis, paskutinė vakcinacijos data ir naudota vakcina.
Buvo sudarytos 3 tiriamųjų grupės. Pirmai grupei priskirti šunys, kurie yra vakcinuojami nuo šunų infekcinių ligų reguliariai (kas 1-3 metus), antrai grupei – tie, kurie vakcinuojami nuo infekcinių ligų nereguliariai (po paskutinės vakcinacijos praėję daugiau nei 3 metai), o trečiai grupei – šunys, kurie per visą savo gyvenimą nei karto nebuvo vakcinuoti nuo šunų infekcinių ligų (2 lentelė).
2 lentelė. Tyrimui atrinkti šunys
Rodikliai Bendra grupė N=38 Lytis, n (proc.): Patinai 17 (44,7) Patelės 21 (55,3) Veislė, n (proc.): Veisliniai šunys 19 (50,0) Mišrūnai 19 (50,0) Amžius, n (proc.):
Nuo 2 iki 7,5 metų 10 (26,3) Nuo 8 iki 17 metų 28 (73,7) Vakcinacija, n (proc.):
Vakcinuojami reguliariai 10 (26,3) Vakcinuojami nereguliariai 18 (47,4) Nevakcinuoti 10 (26,3)
Iš kiekvieno šuns, atitikusio kriterijus, paimtas kraujo mėginys. Kraujas buvo imamas iš priekinės galūnės v. cephalica paviršinės venos, laikantis aseptikos ir antiseptikos principų. Kraujo surinkimui buvo naudojamas sterilus vienkartinis mėgintuvėlis be antikoagulianto, kuris pripildomas 3 – 5 ml kraujo. Mėgintuvėlis su kraujo mėginiu paliekamas kambario temperatūroje 10 min., vėliau centrifuguojamas 2500 apsisukimų per min. greičiu 15 min. Atsiskyręs kraujo serumas pipete perkeliamas į 1,5 ml mėgintuvėlį su užspaudžiamu dangteliu ir tiriamas. Tyrimas buvo atliktas, laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos bei Veterinarijos įstatymų reikalavimų.
27
mėgintuvėlio vienkartine kapiliarine pipete paimama 5 mikrolitrai kraujo serumo, jis sulašinamas į mėgintuvėlį, kuriame yra 1 ml skiediklio, mėginys lengvai pavartomas ir su vienkartine pipete sulašinami 4 lašai mėginio į Anigen Rapid ŠPV Ab testą. Tuo pačiu principu atliekamas ir Anigen Rapid ŠMV Ab testas. Testų rezultatai vertinami po 20 minučių.
3 pav. Tyrimo schema
Antikūnų titro kiekis nustatomas, remiantis spalvų matavimo skale (nuo 1 iki 6), lyginant spalvos intensyvumą su teste nusidažiusia titro juostele prie raidės T. Jei spalvos intensyvumas siekia 1-2, tai rodo, kad antikūnų titras kraujo serume yra žemas (ŠPV – mažesnis nei 1:40 HI titro, ŠMV – mažesnis nei 1:8 SN titro) ir yra vertinamas kaip nepakankamas imunitetas prieš ŠPV ir ŠMV, jei spalvos intensyvumas 3, tai antikūnų titras vidutinis ir pakankamas prieš virusą (ŠPV – 1:80, ŠMV – 1:16), jei spalvos intensyvumas 4-6, tai antikūnų titras yra aukštas, o imunitetas stiprus ir pakankamas (ŠPV – 1:160, ŠMV – 1:32-128).
38 pacientų, atitinkančių tyrimo kriterijus, atranka
Reguliariai vakcinuojami šunys Nereguliariai vakcinuojami šunys Niekada nevakcinuoti šunys Kraujo paėmimas
Kraujo serumo atskyrimas
Antikūnų titro nustatymas kraujo serume, naudojant
Anigen Rapid ŠPV ir Anigen Rapid ŠMV
greituosius testus
28
4 pav. Rezultatų vertinimas (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Duomenys retrospektyvinei analizei surinkti, naudojantis „X“ veterinarijos klinikos pacientų registracijos duomenų baze. Surinkti visi per 2014 – 2019 metus klinikoje užfiksuoti parvovirusinio enterito ir šunų maro susirgimo atvejai. Surinkta informacija apie sergančiųjų lytį, veislę, amžių, ligos baigtį ir metų laiką, kada buvo užfiksuotas susirgimas šiomis ligomis. Taip pat, naudojantis ta pačia klinikos pacientų registracijos duomenų baze, surinktas visų apsilankiusiųjų šunų klinikoje skaičius per 2017 – 2019 metus ir per šiuos metus visų vakcinuotų šunų kompleksine vakcina nuo pagrindinių infekcinių ligų – šunų maro, parvovirusinio enterito, infekcinio hepatito ir paragripo – skaičius.
2.2. Duomenų statistinė analizė
29
3. TYRIMO REZULTATAI
Iš viso buvo ištirti 38 šunų kraujo serumo mėginiai – pusę tiriamųjų sudarė veisliniai šunys ir pusę mišrūnai. Vertinant pagal lytį, imtį sudarė didžioji dalis patelių – 55,3 proc. ir šiek tiek mažiau patinų – 44,7 proc. Imtį sudarė suaugę šunys, kurie buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes. Didžiausią grupę sudarė šunys, kurių amžius nuo 8 iki 17 metų (73,7 proc.), likusi dalis buvo šunys, kurių amžius nuo 2 iki 7,5 metų. Didžiausią grupę sudarė nereguliariai vakcinuojami šunys – 47,4 proc., o reguliariai vakcinuojamų ir nevakcinuojamų šunų skaičius vienodas, t.y. po 26,3 proc.
Atlikus tyrimus nustatyta, kad stiprų imunitetą prieš ŠPV turėjo 44,7 proc. šunų, vidutinį – 15,8 proc. ir nepakankamą – 39,5 proc. šunų. Daugumai (66,6 proc.) šunų nustatytas nepakankamas imunitetas prieš šunų marą, stiprus imunitetas nustatytas 26,7 proc. šunims ir vidutinis 6,7 proc.
Tyrimo rezultatai parodė, kad šunų imuniteto prieš ŠPV lygis reikšmingai skyrėsi priklausomai nuo vakcinacijos (p<0,001) – stiprų lygį turėjo didžioji dauguma (90 proc.) reguliariai vakcinuojamų šunų, tuo tarpu nereguliariai vakcinuojamų šunų grupėje tokių buvo apie 39 proc., o tarp nevakcinuotų – tik 10 proc.
Taip pat nustatytas reikšmingas šunų imuniteto prieš ŠMV lygio skirtumas (p0,003), priklausomai nuo vakcinacijos – stiprų lygį turėjo 60 proc. reguliariai vakcinuojamų šunų, tarp nereguliariai vakcinuojamų buvo 20 proc., o tarp nevakcinuotų – visi šunys turėjo nepakankamą imunitetą prieš ŠMV (3 lentelė).
3 lentelė. Lyties, veislės, amžiaus ir imuniteto prieš ŠPV ir ŠMV skirtumai priklausomai nuo
vakcinacijos dažnumo Rodikliai Vakcinuojami reguliariai Vakcinuojami nereguliariai Nevakcinuoti 2 p n10 n18 n10 Lytis, n (proc.): 1,82 0,495 Patinai 6 (60,0) 8 (44,4) 3 (30,0) Patelės 4 (40,0) 10 (55,6) 7 (70,0) Veislė, n (proc.): 4,89 0,124 Veisliniai šunys 6 (60,0) 11 (61,1) 2 (20,0) Mišrūnai 4 (40,0) 7 (38,9) 8 (80,0) Amžius, n (proc.): 0,30 1,000
Nuo 2 iki 7,5 metų 3 (30,0) 5 (27,8) 2 (20,0) Nuo 8 iki 17 metų 7 (70,0) 13 (72,2) 8 (80,0)
Imunitetas prieš ŠPV, n (proc.): 23,37 <0,001
Stiprus 9 (90,0) 7 (38,9) 1 (10,0)
Vidutinis - 6 (33,3) -
Nepakankamas 1 (10,0) 5 (27,8) 9 (90,0)
30
Stiprus 6 (60,0) 2 (20,0) -
Vidutinis - 2 (20,0) -
Nepakankamas 4 (40,0) 6 (60,0) 10 (100)
Tyrimo rezultatai parodė, kad šunų imuniteto prieš parvovirusinį enteritą pakankamumas (stiprus ir vidutinis) susijęs su šunų vakcinacija (p<0,001) – tarp turinčių imunitetą buvo žymiai daugiau šunų, kurie buvo vakcinuojami reguliariai (39,1 proc.) ir nereguliariai (56,5 proc.), nei tarp šunų su nepakankamu imunitetu (atitinkamai 6,7 proc. ir 33,3 proc.). Tarp šunų su nepakankamu imunitetu prieš ŠPV daugumą (60 proc.) sudarė nevakcinuoti šunys (4 lentelė).
Taip pat nustatytas reikšmingas (p=0,007) imuniteto prieš šunų marą pakankamumo skirtumas priklausomai nuo imuniteto prieš parvovirusinio enterito pakankamumą – žymiai dažniau nepakankamą imunitetą nuo šunų maro turėjo šunys su nepakankamu imunitetu nuo parvovirusinio enterito nei su pakankamu (atitinkamai 92,3 proc. ir 47,1 proc.). Vertinant imuniteto pakankamumą prieš ŠPV pagal lytį – lyties predispozicija nenustatyta, skirtumai tarp veislės ir amžiaus kategorijų taip pat nėra statistiškai reikšmingi (4 lentelė).
4 lentelė. Lyties, veislės, amžiaus, vakcinacijos pobūdžio ir imuniteto prieš ŠMV skirtumai tarp turinčių
pakankamą ir nepakankamą imunitetą prieš ŠPV
Rodikliai Imunitetas prieš ŠPV 2 p Pakankamas Nepakankamas n23 n15 Lytis, n (proc.): 0,74 0,389 Patinai 9 (39,1) 8 (53,3) Patelės 14 (60,9) 7 (46,7) Veislė, n (proc.): 2,75 0,097 Veisliniai šunys 14 (60,9) 5 (33,3) Mišrūnai 9 (39,1) 10 (66,7) Amžius, n (proc.): 0,002 1,000
Nuo 2 iki 7,5 metų 6 (26,1) 4 (26,7) Nuo 8 iki 17 metų 17 (73,9) 11 (73,3)
Vakcinacija, n (proc.): 15,35 <0,001
Vakcinuojami reguliariai 9 (39,1) 1 (6,7) Vakcinuojami nereguliariai 13 (56,5) 5 (33,3) Nevakcinuoti 1 (4,3) 9 (60,0)
Imunitetas prieš ŠMV, n (proc.): 8,42 0,007
Stiprus 8 (47,1) -
Vidutinis 1 (5,9) 1 (7,7)
Nepakankamas 8 (47,1) 12 (92,3)
31
proc.) ir nereguliariai (40,0 proc.) nei tarp šunų su nepakankamu imunitetu (atitinkamai 20,0 proc. ir 30,0 proc.). Tarp šunų su nepakankamu imunitetu prieš šunų marą daugumą (60 proc.) sudarė nevakcinuoti šunys, tuo tarpu tarp šunų su pakankamu imunitetu nebuvo nei vieno nevakcinuoto šuns (5 lentelė).
Nustatytas reikšmingas (p=0,005) šunų imuniteto prieš parvovirusinį enteritą lygio skirtumas priklausomai nuo imuniteto prieš šunų marą pakankamumo – tarp šunų su pakankamu imunitetu prieš šunų marą beveik visi (90,0 proc.) šunys turėjo stiprų imunitetą prieš parvovirusinį enteritą, tuo tarpu tarp šunų su nepakankamu imunitetu prieš šunų marą tokių buvo 30 proc. Vertinant imuniteto pakankamumą prieš ŠMV pagal lytį – lyties predispozicija nenustatyta, skirtumai tarp veislės ir amžiaus kategorijų taip pat nėra statistiškai reikšmingi (5 lentelė).
5 lentelė. Lyties, veislės, amžiaus, vakcinacijos pobūdžio ir imuniteto prieš ŠPV skirtumai tarp turinčių
pakankamą ir nepakankamą imunitetą prieš ŠMV
Rodikliai Imunitetas prieš ŠMV 2 p Pakankamas Nepakankamas n10 n20 Lytis, n (proc.): 0,07 0,796 Patinai 5 (50,0) 9 (45,0) Patelės 5 (50,0) 11 (55,0) Veislė, n (proc.): 3,28 0,070 Veisliniai šunys 7 (70,0) 7 (35,0) Mišrūnai 3 (30,0) 13 (65,0) Amžius, n (proc.): 4,18 0,078
Nuo 2 iki 7,5 metų 5 (50,0) 3 (15,0) Nuo 8 iki 17 metų 5 (50,0) 17 (85,0)
Vakcinacija, n (proc.): 8,40 0,013
Vakcinuojami reguliariai 6 (60,0) 4 (20,0) Vakcinuojami nereguliariai 4 (40,0) 6 (30,0)
Nevakcinuoti - 10 (50,0)
Imunitetas prieš ŠPV, n (proc.): 9,65 0,005
Stiprus 9 (90,0) 6 (30,0)
Vidutinis - 2 (10,0)
Nepakankamas 1 (10,0) 12 (60,0)
3.1. Imuniteto stiprumas reguliariai vakcinuojamų šunų grupėje
32
6 lentelė. Imuniteto pakankamumas reguliariai vakcinuojamų šunų grupėje
Rodikliai N10
Imunitetas prieš ŠPV, n (proc.):
Pakankamas 9 (90,0)
Nepakankamas 1 (10,0) Imunitetas prieš ŠMV, n (proc.):
Pakankamas 6 (60,0)
Nepakankamas 4 (40,0)
Nagrinėjant imuniteto prieš parvovirusinį enteritą pakankamumą vakcinuojamų reguliariai šunų grupėje nustatyta, kad beveik visi šunys (90 proc.) turėjo stiprų imunitetą prieš ŠPV ir tik vienas šuo (10 proc.) neturėjo pakankamo imuniteto (5 pav.). Stiprų imunitetą prieš šunų marą turėjo dauguma (60 proc.) šunų, likusieji (40 proc.) neturėjo pakankamo imuniteto (5 pav.).
5 pav. Imuniteto prieš parvovirusinį enteritą ir šunų marą lygis vakcinuojamų reguliariai šunų grupėje
3.2. Imuniteto stiprumas nereguliariai vakcinuojamų šunų grupėje
Pakankamą imunitetą prieš parvovirusinį enteritą turėjo dauguma šunų (72,2 proc.), o vertinant imuniteto pakankamumą prieš šunų marą atvirkščiai – daugiau šunų turėjo nepakankamą imunitetą (7 lentelė).
7 lentelė. Imuniteto pakankamumas nereguliariai vakcinuojamų šunų grupėje
Rodikliai N
Imunitetas prieš ŠPV, n (proc.): N=18 Pakankamas 13(72,2) Nepakankamas 5 (27,8) Imunitetas prieš ŠMV, n (proc.): N=10
Pakankamas 4 (40,0) Nepakankamas 6 (60,0) 90% 60% 10% 40% 0% 20% 40% 60% 80% 100%
Imunitetas prieš ŠPV Imunitetas prieš ŠMV
33
Nagrinėjant imuniteto prieš parvovirusinį enteritą pakankamumą vakcinuojamų nereguliariai šunų grupėje nustatyta, kad didžioji dalis (38,9 proc.) šunų turėjo stiprų imunitetą prieš ŠPV, 33,3 proc. – vidutinį ir likusi dalis – nepakankamą (6 pav.).
Siekiant įvertinti imunitetą prieš šunų marą buvo nagrinėjami tik įvertintų šunų rodikliai t.y. 10 šunų iš 18. Šioje grupėje stiprų imunitetą prieš šunų marą turėjo 20 proc. šunų ir tiek pat šunų turėjo vidutinį imunitetą, tuo tarpu dauguma (60 proc.) šunų neturėjo pakankamo imuniteto (6 pav.).
6 pav. Imuniteto prieš parvovirusinį enteritą ir šunų marą lygis vakcinuojamų nereguliariai šunų
grupėje
3.3. Imuniteto stiprumas nevakcinuotų šunų grupėje
Nagrinėjant imuniteto prieš parvovirusinį enteritą pakankamumą, nevakcinuotų šunų grupėje nustatyta, kad beveik visi šunys (90 proc.) neturėjo pakankamo imuniteto prieš ŠPV, tik vienas šuo (10 proc.) turėjo stiprų imunitetą. Stiprų imunitetą prieš ŠPV turėjo vyresnė nei 7 metų mišrūnų patelė. Visi šunys neturėjo pakankamo imuniteto prieš šunų marą (8 lentelė), (7 pav.).
8 lentelė. Imuniteto pakankamumas nevakcinuotų šunų grupėje
Rodikliai N10
Imunitetas prieš ŠPV, n (proc.):
Pakankamas 1 (10,0) Nepakankamas 9 (90,0) Imunitetas prieš ŠMV, n (proc.)
Nepakankamas 10 (100) 38.9% 20% 33.3% 20% 27.8% 60% 0% 20% 40% 60% 80% 100%
Imunitetas prieš ŠPV Imunitetas prieš ŠMV
34
7 pav. Imuniteto prieš parvovirusinį enteritą ir šunų marą lygis nevakcinuotų šunų grupėje
3.4. Vakcinacijos reguliarumo reikšmė imuniteto formavimuisi prieš
parvovirusinio enterito ir šunų maro virusus
Kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, kad tirtų šunų imunitetas prieš parvovirusinį enteritą ir šunų marą reikšmingai susijęs tik su vakcinacija, o visi kiti rodikliai (lytis, veislė, amžius) neturėjo reikšmingos (p>0,05) įtakos, tai siekiant įvertinti vakcinacijos schemų efektyvumą nebūtina taikyti binarinės logistinės analizės, o paprasčiausiai įvertinti galimybių santykius (GS).
9 lentelė. Vakcinacijos reikšmė imuniteto susiformavimui prieš parvovirusinį enteritą
Vakcinacija Imunitetas prieš ŠPV 2 p GS GS 95%
PI Pakankamas Nepakankamas Vakcinuojami nereguliariai, n (proc.) 13 (92,9) 5 (35,7) 9,96 0,004 23,40 2,33-235,54 Nevakcinuoti, n (proc.) 1 (7,1) 9 (64,3) Vakcinuojami reguliariai, n (proc.) 9 (90,0) 1 (10,0) 12,80 0,001 81,00 4,36-1504,46 Nevakcinuoti, n (proc.) 1 (10,0) 9 (90,0)
Tyrimo rezultatai parodė, kad galimybė įgyti pakankamą imunitetą prieš parvovirusinį enteritą vakcinuojamiems nereguliariai šunims yra 23,4 kartus didesnė nei nevakcinuotiems šunims, tačiau vakcinuojamiems reguliariai šunims šita galimybė išauga iki 81 karto (9 lentelė).
10% 90% 100% 0% 20% 40% 60% 80% 100%
Imunitetas prieš ŠPV Imunitetas prieš ŠMV
35
10 lentelė. Vakcinacijos reikšmė imuniteto susiformavimui prieš šunų marą
Vakcinacija Imunitetas prieš ŠMV
2 p GS GS 95% PI Pakankamas Nepakankamas Vakcinuojami nereguliariai, n (proc.) 4(100) 6(37,5) 5,00 0,087 - - Nevakcinuoti, n (proc.) - 10(62,5) Vakcinuojami reguliariai, n (proc.) 6(100) 4(28,6) 8,57 0,011 - - Nevakcinuoti, n (proc.) - 10(71,4) Vakcinuojami nereguliariai, n (proc.) 4(40,0) 6(60,0) 0,80 0,656 2,25 0,38-13,47 Vakcinuojami reguliariai, n (proc.) 6(60,0) 4(40,0) Imunitetas prieš ŠPV, n (proc.): Pakankamas 9(90,0) 8(40,0) 6,79 0,017 13,50 1,42-128,26 Nepakankamas 1(10,0) 12(60,0)
Galimybės įgyti pakankamą imunitetą prieš šunų marą, priklausomai nuo vakcinacijos atlikimo apskritai (reguliariai ar nereguliariai), įvertinti nebuvo galima, nes nei vienas nevakcinuotas šuo neturėjo pakankamo imuniteto prieš šunų marą, o galimybė įgyti pakankamą imunitetą priklausomai nuo vakcinacijos reguliarumo galėtų būti 2,3 karto didesnė reguliariai vakcinuojamiems šunims nei nereguliariai vakcinuojamiems (10 lentelė).
Analizuojant galimybę įgyti pakankamą imunitetą prieš šunų marą priklausomai nuo imuniteto prieš parvovirusinį enteritą pakankamumo nustatyta, kad galimybė įgyti pakankamą imunitetą prieš šunų marą šunims, turintiems pakankamą imunitetą prieš ŠPV, yra 13,5 karto didesnė nei šunims, neturintiems pakankamo imuniteto prieš ŠPV (10 lentelė).
3.5. Bendroji epidemiologinė statistika šunų, sergančių šunų parvovirusiniu
enteritu ir šunų maru, per 2014 – 2019 m. laikotarpį
36
8 pav. Parvovirusinio enterito ir šunų maro atvejai 2014 – 2019 m.
Nuo 2014 iki 2019 m. fiksuota ligos nuo parvovirusinio enterito pasireiškusių atvejų dinamika: 2014 ir 2015 metais fiksuotas vienodas dažnis (20 proc.), po to 2016 metais fiksuotas ryškus susirgimo sumažėjimas (4 proc.), kuris 2017 metais pasiekė 0 proc., t.y. tais metais nefiksuotas nei vienas parvovirusinio enterito atvejis, o nuo 2018 metų užfiksuotas vėl parvovirusinio enterito atvejų dažnėjimas (12 proc.), kuris 2019 metais pasiekė piką (44 proc.) (9 pav.).
9 pav. Parvovirusinio enterito atvejų dinamika per 2014-2019 metų laikotarpį
Analizuojant parvovirusinio enterito pasireiškimo sezoniškumą visų atvejų per 2014 – 2019 metų laikotarpį, pastebėtas šiek tiek dažnesnis pasireiškimas vasaros metu (32 proc.), o nuo rudens iki pavasario susirgimų skaičiaus – mažėjimas (nuo 28 iki 20 proc.) (10 pav.).
37
10 pav. Parvovirusinio enterito atvejų sezoniškumas, analizuojant 2014 – 2019 m. duomenis
Šunų, susirgusių parvovirusiniu enteritu, ligos baigtys ir šunų, susirgusių šunų maru, ligos baigtys reikšmingai nesiskyrė – nuo parvovirusinio enterito ir šunų maro pasveiko apie du trečdalius (atitinkamai 68,0 proc. ir 66,7 proc.), gaišo – apie trečdalis (atitinkamai 32,0 proc. ir 33,3 proc.) (11 pav.).
11 pav. Parvovirusinio enterito ir šunų maro ligų baigtys per stebėjimo laikotarpį
Analizuojant 2014 – 2019 metų duomenis, nustatyta, kad pasveikimas po susirgimo parvovirusiniu enteritu susijęs su šuniukų vakcinacija – nevakcinuoti šuniukai žymiai dažniau gaišo nei sveiko (atininkamai 75 proc. ir 17,6 proc.). Kaip vakcinavimas darė įtaką ligos baigtims, tiksliai pasakyti negalime dėl informacijos apie vakcinaciją trūkumo, nustatyta tik, kad visi šuniukai, kurie nežinoma ar buvo vakcinuoti, ar ne – pasveiko (12 lentelė).
32% 28% 20% 20% 0% 10% 20% 30% 40%
Vasara Ruduo Žiema Pavasaris
38
11 lentelė. Lyties, veislės, amžiaus, vakcinacijos ir sezoniškumo priklausomybė parvovirusinio enterito
baigčiai per 2014 – 2019 metus
Rodikliai Ligos baigtys 2 p
Gaišo Pasveiko Lytis 0,27 1,000 Patinai 6 (75,0) 11 (64,7) Patelės 2 (25,0) 6 (35,3) Veislė 1,72 0,234 Veisliniai 6 (75,0) 8 (47,1) Mišrūnai 2 (25,0) 9 (52,9) Amžius 9,47 0,011 2-3,5 mėn. 7 (87,5) 4 (23,5) 4-6 mėn. 1 (12,5) 5 (29,4) >6 mėn. - 8 (47,1) Vakcinacija 9,24 0,009 Nevakcinuoti 6 (75,0) 3 (17,6) Vakcinuoti 2 (25,0) 5 (29,4) Nežinoma - 9 (52,9) Sezoniškumas 7,87 0,070 Vasara 2 (25,0) 6 (35,3) Ruduo 2 (25,0) 5 (29,4) Žiema 4 (50,0) 1 (5,9) Pavasaris - 5 (29,4)
Dėl parvovirusų sukeltos ligos šuniukų pasveikimas susijęs su jų amžiumi – 2-3,5 mėn. amžiaus šuniukai žymiai dažniau gaišo nei sveiko, 4-6 mėn. dažniau sveiko nei gaišo ir visi vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys pasveiko (2-3,5 mėn. gaišo 87,5 proc. ir pasveiko 23,5 proc., 4-6 mėn. atitinkamai 12,5 proc. ir 29,4 proc., >6 mėn. atitinkamai 0 proc. ir 47,1 proc.: p0,011) (11 lentelė).
39
12 pav. Apsilankiusių ir vakcinuotų šunų skaičius per 2017-2019 metų laikotarpį
Analizuojant apsilankiusių ir vakcinuotų šunų skaičių 2017, 2018 ir 2019 metais matome kad apsilankymo ir vakcinavimo skaičius su kiekvienais metais augo (12 pav.).
Apskaičiavus šunų vakcinacijos procentinę išraišką skirtingais metais, atsižvelgiant į apsilankiusių tais metais šunų skaičių, matome, kad vakcinuotų šunų skaičius nuo 2018 metų, lyginant su 2017 metais, pradėjo mažėti nuo 30,77 proc. 2017 metais iki 25,55 proc. 2019 metais (13 pav.).
13 pav. Šunų vakcinacijos duomenys per 2017-2019 metų laikotarpį
40
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Remiantis tyrimo rezultatais, galime pastebėti, kad šunų imuniteto stiprumas prieš ŠPV (p<0,001) ir ŠMV (p0,003) priklauso nuo vakcinacijos – didžioji dalis reguliariai ir nereguliariai vakcinuojamų šunų turėjo pakankamą antikūnų titrą kraujo serume prieš šių infekcijų sukėlėjus, kai tuo tarpu beveik visų nevakcinuotų šunų imunitetas buvo nepakankamas. Taip pat, vertinant galimybių santykį, reguliariai vakcinuojamiems šunims yra net 81 karto didesnė galimybė įgyti pakankamą imunitetą negu nevakcinuotiems šunims.
Taip pat buvo nustatytas statistiškai patikimas ryšys tarp pakankamo imuniteto susidarymo prieš ŠPV ir ŠMV virusus kartu. Pastebėta, kad tarp šunų su pakankamu imunitetu prieš šunų marą, beveik visi šunys turėjo ir pakankamą imunitetą prieš parvovirusinį enteritą (vertinant galimybių santykį – tokiu būdu galimybė įgyti imunitetą prieš abu virusus yra 13,5 karto didesnė, nei tiems, kurie neturi pakankamo imuniteto prieš parvovirusinį enteritą), o kai imunitetas prieš šunų marą buvo nepakankamas, tai ir imunitetas prieš parvovirusinį enteritą irgi buvo nepakankamas (p=0,007). Tokia koreliacija matoma ir atvirkščiai, kai esant pakankamam imunitetui prieš ŠPV buvo pakankamas imunitetas prieš ŠMV ir atvirkščiai (p=0,005). Iki šiol mokslinių tyrimų, siekiant įvertinti tokią rezultatų koreliaciją, nebuvo atlikta, todėl šią koreliaciją galima paaiškinti tik darant prielaidą, kad šunys dažniausiai yra skiepijami kompleksinėmis vakcinomis, kurių sudėtyje yra keli skirtingų infekcinių ligų sukėlėjai ir toje pačioje vakcinoje yra tiek ŠPV, tiek ŠMV antigenų, tai, manomai, gali turėti įtakos ir paties imuniteto susidarymui šuns organizme.
Kai kuriuose šaltiniuose yra teigiama, kad patelių organizme vyksta greitesnė uždegiminių mediatorių produkcija ir po vakcinacijos susidaro greitesnis ir stipresnis humoralinis ir ląstelinis imuninis atsakas į vakcinaciją (35), taip pat nustatyta, kad stipresnis imunitetas po vakcinacijos kai kuriomis virusinėmis vakcinomis, susidaro patelėms negu patinams (35, 36). Tokie tyrimai buvo atlikti tiriant žmonių kraujyje esančių antikūnų kiekį, tačiau su šunimis tokie tyrimai nebuvo atliekami ir lyties priklausomybė antikūnų kiekiui šunų kraujo serume nenustatyta. Atlikto tyrimo metu skirtumai tarp patinų ir patelių, vertinant imuniteto pakankamumą prieš ŠPV ir prieš ŠMV, tyrimo metu nebuvo statistiškai reikšmingi.
