VISUOMENĖS SVEIKATOS BAKALAURO PROGRAMOS STUDENTŲ NUOMONĖS APIE LYDERYSTĖS STUDIJŲ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

Vitalija Zajančkauskienė

VISUOMENĖS SVEIKATOS BAKALAURO PROGRAMOS STUDENTŲ NUOMONĖS APIE LYDERYSTĖS STUDIJŲ

POREIKĮ ĮVERTINIMAS

Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinis vadovas:

dr. Mindaugas Stankūnas 2012.05.15

KAUNAS, 2012

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

VISUOMENĖS SVEIKATOS BAKALAURO PROGRAMOS STUDENTŲ NUOMONĖS APIE LYDERYSTĖS STUDIJŲ POREIKĮ ĮVERTINIMAS

Vitalija Zajančkauskienė

Mokslinis vadovas dr. Mindaugas Stankūnas

Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2012. 64 p.

Darbo tikslas – įvertinti visuomenės sveikatos bakalauro programos studentų nuomonę apie lyderystės studijų poreikį.

Tyrimo metodika. 2011 metais rugsėjo – lapkričio mėnesiais buvo išdalintos 187 anoniminės anketos Klaipėdos universiteto, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus universite- to visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentams, atsako dažnis 93 proc. Sie- kiant išsiaiškinti visuomenės sveikatos bakalauro programos studentų nuomonę apie lyderys- tės studijų poreikį, buvo pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas. Tyrimui buvo naudojama anoniminė anketa į kurią be specialių klausimų, buvo įtraukti ir atviri klausimai kurie padėjo gauti išsamesnius tyrimo duomenis. Duomenys analizuoti programa SPSS, 17 versija.

Rezultatai: Visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentai norėtų mokytis ly- derystės. Daugiau kaip pusė (53,4 proc.) visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų nurodė, jog neturi lyderystės dalyko studijų programoje ir dauguma iš jų (55 proc.) norėtų, kad į studijų programą būtų įtrauktas lyderystės mokymas. Būsimi visuomenės svei- katos specialistai sutiko, kad lyderystės įgūdžiai yra svarbūs visuomenės sveikatos profesinėje veikloje. Dauguma (86,8 proc.) studentų manė, kad norint tapti geru visuomenės sveikatos specialistu reikia turėti gerus lyderystės įgūdžius ir 63,8 proc. manė, jog lavinti lyderystės įgūdžius yra taip pat svarbu, kaip tobulintis visuomenės sveikatos specialisto srityje.

Išvados: Visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentai manė, kad lyderystės įgūdžiai yra būtini visuomenės sveikatos praktikoje ir norėtų, jog į jų studijų programą būtų įtrauktas lyderystės mokymas.

Raktažodžiai: visuomenės sveikatos specialistas, kompetencijos, lyderystė.

SUMMARY

Management of Public Health

EVALUATION OF ATTITUDES OF THE UNDERGRADUATE STUDENTS IN PUBLIC HEALTH TOWARDS THE DEMAND OF LEADERSHIP SUBJECT

Vitalija Zajančkauskienė

Supervisor Dr. Mindaugas Stankūnas

Department of Health Management, Faculty of Public Health, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2012. 64 p.

Aim of the study is to evaluate the attitudes of undergraduate students in Public Health towards the demand of leadership subject.

Methodology. One hundred and eighty seven anonymous questionnaires were distributed to the undergraduate students in Public Health at Klaipėda University, Lithuanian University of Health Sciences, and Vilnius University in September–November 2011. Response rate was 93%. The study used a quantitative research method. The anonymous questionnaires were used including specific questions as well as open-ended questions that helped to get more comprehensive reaserch details. The data were analyzed using “SPSS for Windows 17.0”

software.

Results: The findings suggested that undergraduate students in Public Health would like to study leadership. More than a half (53.4%) of students responded that they do not have leadership course in their study programmes. Moreover, majority of them (55%) expressed the will to have leadership course in their study programme. Future public health specialists agreed that the leadership skills are important in public health practice. Majority (86.6%) of students were convinced that public health leadership skills are necessary for contemporary public health specialists, 63.8% considered that leadership training is as important as competence improvement in field of public health.

Conclusions: The undergraduate students in Public Health stated that leadership skills are necessary in public health practice. Majority of students has expressed the will to have leadership training in their public health studies.

Key words: public health specialist, competences, leadership, leadership in public health.

SANTRUMPOS

ASPH – Visuomenės sveikatos mokyklų asociacija

ASPHER – Europos regiono visuomenės sveikatos mokyklų asociacija KU – Klaipėdos universitetas

lls – laisvės laipsnių skaičius

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas M

_e

– mediana

N − tiriamųjų skaičius

PHAC – Kanados visuomenės sveikatos asociacija Proc – procentai

SE – standartinė paklaida SN − standartinis nuokrypis

VSBS – visuomenės sveikatos bakalauro studijos VU – Vilniaus universitetas

x − vidurkis

χ

²

– Chi-kvadratas

SĄVOKOS IR TERMINAI

Lyderystė – procesas, kurio metu vienas asmuo daro įtaką žmonių grupei, kad būtų pasiektas bendras tikslas (55).

Lyderystė – tai įgūdžiai, gebėjimai ir įpročiai (84).

Įgūdžiai – mąstymo ir daiktinės, praktinės vaiklos automatizuotas veiksmas (27).

Kompetencija – žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, salygotas indi- vido žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių (34).

Vadovavimas – viena svarbiausių vadovo funkcijų, susijusių su tarpasmeniniais val- dymo aspektais, padedanti pavaldiniams suprasti įmonės tikslus ir efektyviai jų siekti. Vado- vavimas pasireiškia vienų žmonių įtaka kitiems (79).

Mokymo programa – trumpas, nuoseklus ir struktūruotas teorinio ir praktinio moky- mo elementų, sudarančių vieningą visumą ir laiduojančių konkretų išsilavinimą ir/ar kvalifi- kaciją aprašymas (37).

Studijų programa – pagrindinis aukštosios mokyklos studijų vienetas, kurį sėkmingai baigusiam absolventui suteikiama atitinkamos studijų pakopos (bakalauro, magistro, daktaro) ir studijų krypties (edukologijos, psichologijos, mechanikos ir pan.) kvalifikacija (67).

Visuomenės sveikata – tai mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis

išvengti ligų, prailginti gyvenimą bei sustiprinti psichinę ir fizinę sveikatą, rūpinantis aplinkos

sauga, kontroliuojant infekcines ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicini-

nes bei slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant ir tobulinant socialines

tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimy-

bes palaikyti sveikatą, taigi suteiktų teisę į sveikatą ir ilgą gyvenimą (57).

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentelė. Respondentų skaičius ir atsako dažnis atsižvelgiant į universitetą ... 33 2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal socialines ir demografines charakteristikas ... 36 3 lentelė. Visuomenės sveikatos specialistų nuomonės apie lyderystę

vertinimo kategorija „Lyderystės samprata“. ... 38 4 lentelė. Respondentų dažniausiai paminėtos teigiamos ir neigiamos lyderio savybės ... 39 5 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal nurodytus teiginius priklausomai nuo lyties .. 41 6 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal nurodytus teiginius, priklausomai

nuo studijų kurso ... 42 7 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal nurodytus teiginius, priklausomai

nuo universiteto ... 43 8 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal nurodytus teiginius priklausomai nuo to,

ar jų studijų programoje yra lyderystės dalykas ... 44 9 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai, kaip jie vertina save

kaip būsimą lyderį priklausomai nuo lyties ... 47 10 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai, ar jie norėtų, kad į jų

studijų programą būtų įtrauktas lyderystės mokymas priklausomai nuo lyties ... 48 11 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai, ar lyderystės dalykas

turėtų būti privalomas VSBS programoje priklausomai nuo kurso ... 49 12 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai, ar lyderystės dalykas turėtų

būti privalomas VSBS programoje priklausomai nuo universiteto (n/proc.) ... 50 13 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai, kokios apimties lyderystės

dalykas turėtų būti priklausomai nuo lyties ... 50 14 lentelė. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai, kas turėtų mokyti

lyderystės priklausomai nuo lyties ... 51

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Tarptautinių organizacijų rekomenduojamos pagrindinės VS specialisto

kompetencijų sritys (Sudaryta darbo autorės remiantis 58, 63, 64). ... 20 2 pav. Lyderystės kompetencijos traktavimas (sudaryta darbo autorės remiantis 80). ... 26 3 pav. Lyderystės piramidė (49). ... 27 4 pav. Lyderystės kompetencija bendrojoje kompetencijos struktūroje

(sudaryta darbo autorės remiantis 49, 76, 81) ... 28 5 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal nurodytus teiginius _x (SN). ... 40 6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tai, ar jų studijų programoje

yra lyderystės dalykas (proc.). ... 45 7 pav. Respondetų pasiskirstymas pagal tai ar jų studijų programoje yra

lyderystės dalykas priklausomai nuo universito (proc.). ... 46 8 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai, ar jie norėtų,

kad į jų studijų programą būtų įtrauktas lyderystės mokymas (proc.). ... 46 9 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal tai, kaip jie save vertina kaip

būsimą lyderį profesinėje veikloje (proc.). ... 47 10 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal tai, ar lyderystės dalykas

turėtų būti privalomas VSBS programoje (proc.). ... 49 11 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas pagal nurodytas

lyderystės dalyko temas ( _x ). ... 52

TURINYS

ĮVADAS ... 9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

1.1. Visuomenės sveikatos specialistų rengimas ir profesinės veiklos laukas. ... 13

1.2. Pagrindinės visuomenės sveikatos specialistų kompetencijos ... 17

1.3. Lyderystės sampratos tendencijos mokslinėje literatūroje ... 21

1.4. Pagrindinės lyderystės tyrimo kryptys ... 24

1.5. Lyderystės kompetencijos samprata ... 26

1.6. Lyderystės mokymas visuomenės sveikatos srityje ... 30

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 33

2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 33

2.2. Tyrimo metodai ... 33

3. REZULTATAI ... 36

3.1. Visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų socialinės – demografinės charakteristikos ... 36

3.2. Visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų požiūrio į lyderystę vertinimas ... 37

3.3. Visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų nuomonės apie lyderystės svarbą visuomenės sveikatos specialisto praktikoje vertinimas ... 40

3.4. Visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų nuomonės apie lyderystės dalyko įtraukimą į studijų programą vertinimas ... 45

3.5. Visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų nuomonės apie lyderystės dalyko turinio priimtinumą vertinimas ... 50

REZULTATŲ APTARIMAS ... 54

IŠVADOS ... 56

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 57

LITERATŪRA ... 58

PRIEDAI ... 65

ĮVADAS

Visuomenės sveikatos (VS) problemos ir iššūkiai sveikatai keičiasi priklausomai nuo kintančios fizinės, socialinės, ekonominės aplinkos. Pokyčių išvengti neįmanoma, juos valdyti reikia šiuolaikinės visuomenės sveikatos priežiūros, teikiamos aukštos profesinės kompetenci- jos visuomenės sveikatos specialistų, gebančių formuoti ir įgyvendinti aktyvią sveikatos poli- tiką, įtraukiant į sveikatinimo veiklą visus sektorius (21, 29, 31).

Reaguojant į sveikatos sistemos pokyčius atsiranda būtinybė keisti sveikatos specialistų paruošimą, jų mokymo programas. Sveikatos sistemos žmogiškieji ištekliai turi būti pasirengę naujiems iššūkiams ir įsipareigojimams. Siekiant stiprinti visuomenės sveikatos pozicijas svar- bu žmogiškųjų išteklių plėtra, nepertraukiamas sveikatos priežiūros specialistų mokymas (21, 30, 77).

Kaip teigia K. Umble ir kt. visuomenės sveikatos pažangai reikia sustiprinti ir palaiky- ti tarpsektorinį ir intersektorinį bendradarbiavimą, skatinti koalicijų sudarymo ir partnerystės veiklas, taigi atsiranda vis didesnis lyderių turinčių viziją ir gebančių ją puoselėti poreikis (32, 71, 87). Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono direktorė Z. Jakab 2011 me- tais įvykusiame Europos sveikatos politikos forume, skirtame PSO strategijai „Sveikata 2020“

pristatyti, taip pat pabrėžė naujų ir stiprių lyderių poreikį ateityje (25). Šioje strategijoje lyde- rystė įvardijama kaip sprendimas, naujiems sveikatos sistemos iššūkiams (85). Kitame PSO dokumente lyderystė ir vadyba nurodoma kaip gerai funkcionuojančios sveikatos sistemos komponentas (35).

L.Rowitz lyderiavimą apibūdina kaip daugiadisciplininę veiklą, kuriai reikia įvairių žinių ir įgūdžių (71). Efektyviam visuomenės sveikatos sistemos darbui reikalingi gerai išsila- vinę visuomenės sveikatos profesionalai. Nuo visuomenės sveikatos specialistų profesionalu- mo, pasirengimo ir aktyvios veiklos didele dalimi priklauso gyventojų sveikata (22, 26, 83).

Todėl studijų metu turi būti ugdomi laisvi, atsakingi, profesionalūs, kompetentingi, kūrybiški, gebantys kritiškai mąstyti, dirbti komandoje, etiški visuomenės nariai (22, 26).

Dirbdami visuomenės sveikatos specialistai susiduria su problemomis, kurias galima

išspręsti tik turint profesionalų pasirengimą sveikatos vadybos srityje bei atitinkamas kompe-

tencijas (29, 32). Šalia tradicinių visuomenės sveikatos problemų sprendimo būdų (vakcinaci-

jos ir sanitarinių sistemų keitimo) dabar vykdomos sudėtingos visuomenės požiūrio ir elgesio

pokyčių siekiančios programos, reikalaujančios sudėtingesnių sprendimų (57, 62).

Visuomenės sveikatos srityje dirbantys privalo gilinti savo kompetencijas ne tik svei- katos priežiūros ir sveikatos stiprinimo srityje, bet ir lyderystės, vadybos, žmogiškųjų santykių bei daugelyje kitų sričių (21). Orentuojantis į visuomenės, rinkos ir individo poreikius bei po- kyčius svarbiu elementu tampa kompetencijos, padedančios atsirinkti tam tikrai veiklai reika- lingas žinias, įgūdžius ir nuostatas. Šiuolaikinės studijų programos turi remtis kompetencijų vystymu, jose turi atsispindėti sudėtingesnės ir nuolatos tobulėjančios profesinės veiklos rei- kalavimai būsimajam specialistui (26, 67, 68).

Anot M.C.Noreen nuolat auganti ir tobulėjanti „visuomenės sveikata“ reikalauja vis naujesnių kompetencijų (54). Kompetencijos nuolat turi būti tobulinamos, atnaujinamos ir įvedama naujų (68).

Dinaminiai procesai, reikšmingos permainos skatina ieškoti lyderių: lanksčių, kūry- bingų ir besimokančių visą gyvenimą, kuriais pasitikėtų žmonių grupės (12). Vis dažniau dė- mesys fokusuojamas į lyderių visuose organizacijos lygiuose ugdymą dėl esminio akcento į žmonių išteklių – pagrindinio organizacijų konkurencinio pranašumo šaltinio – efektyvų pa- naudojimą (82). Nuolatinės kaitos sąlygomis vadovai ne visada gali būti teigiamų pokyčių iniciatoriais, nes tik patys darbuotojai geriausiai žino, kas jų darbą gali palengvinti ir padaryti efektyvesnį (73, 81).

Būsimi visuomenės sveikatos profesionalai studijų metu turi įgyti ne tik profesinių žinių bei įgūždių, jie turėtų būti ugdomi lyderiais gebančiais apjungti tiek lyderystės žinias, tiek lyde- rystės įgūdžius pasiruošę priimti šiandieninei visuomenės sveikatai keliamus iššūkius (32, 77).

Temos aktualumas. Dėl nuolat tobulėjančio visuomenės sveikatos mokslo VS studijų programa taip pat turi būti nuolat tobulinama. Siekiant gerinti studijų kokybę ir atnaujinant studijų programas svarbu atsižvelgti į visų suinteresuotų grupių lūkesčius. 2010 metais atliktas visuomenės sveikatos įstaigų vadovų požiūrio į lyderystę vertinimas atskleidė lyderystės stu- dijų poreikį ir norą tobulinti lyderystės įgūdžius tarp visuomenės sveikatos vadovų (60).

Tema aktuali ir dėl to, kad dažnai lyderystė suprantama siaurąja prasme ir yra tapati-

nama su vadovavimu. Lyderytės reiškiniui paaiškinti sukurtos teorijos dažniausiai akcentuoja

jos esmę ir svarbą organizacijų valdyme, kur vaidina lemiamą vaidmenį, užtikrinant atskirų

žmonių, komandų ir organizacijų efektyvumą siejant tai su aukštais postais ar pareigomis (3,

81). Todėl lyderystės mokymai dažniausiai skirti vadovams ar vadybininkams (20, 23, 24, 71,

79). Tačiau, traktuojant lyderystę kaip kompetenciją, ji gali būti svarbi ne tik organizacijų

valdyme, bet visuose lygiuose, kur pageidaujamas bendrų vertybių ir tikslų tapatumas su as-

meniniais.

Temos naujumas. Lyderystės problematika mokslo tyrimuose yra labai populiari.

Įvairūs mokslininkai sistemingai ir įvairiapusiškai tyrinėjo lyderystės reiškinį: W. Bennis, B.

Nanus, R. M. Stogdill, B. M.Bass, S. A. Tirmizi, B. George, R. Boyatzis, A. Mckee, D. Tay- lor, J. E. Andair ir kt. (1, 4, 6, 19, 78, 84, 86).

Šiuolaikinė lyderiavimo koncepcija universali, taikoma įvairiose srityse. Verslo orga- nizacijų lyderystė analizuota J. A. F. Stoner, R. E. Freeman, D. R. Gilbert bei R. Nurmi J.

Darling (56, 79). Lyderystės raiška Lietuvos valstybės tarnyboje yra tyrinėta E. Butkevičie-

nės, E. Vaidelytės ir G. Žvailausko, lyderystę švietimo organizacijoje analizavo D. Baronienė,

P. Jucevičienė (3, 12, 28). Lyderystės reiškinys visuomenės sveikatos srityje tirtas K.Wright,

L. Rowitz, S. S. Saleh, R. Beaglehole, M. C. Noreen, E. Weist (5, 54, 71, 72, 96). Nepaisant

temos aktualumo nepavyko rasti mokslinių darbų skirtų visuomenės sveikatos specialistų

nuomonei apie lyderystės studijų poreikį. Artimas šiai temai tyrimas atliktas 2007 metais, ku-

rio metu buvo tirtas visuomenės sveikatos vadybos magistrantūros absolventų požiūris į studi-

jų kokybę bei įgytas kompetencijas (68).

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas – įvertinti visuomenės sveikatos bakalauro programos studentų nuomonę apie lyderystės studijų poreikį.

Uždaviniai:

1. Įvertinti visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų sampratą apie lyderystę.

2. Įvertinti visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų nuomonę apie lyderystės įgūdžių svarbą visuomenės sveikatos specialisto profesinėje veikloje;

3. Įvertinti visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų nuomonę apie lyderystės dalyko įtraukimą į visuomenės sveikatos bakalauro studijų pro- gramą;

4. Įvertinti visuomenės sveikatos bakalauro studijų programos studentų nuomonę

apie lyderystės dalyko turinio priimtinumą.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Visuomenės sveikatos specialistų rengimas ir profesinės veiklos laukas.

Visuomenės sveikatos specialistas Lietuvos profesijų klasifikatoriuje apibūdinamas kaip medicinos specialistas, kurio darbo sritis – visuomenės sveikata. Taip pat pateikiama VS specialisto funkcijos: vertinti visuomenės sveikatos fizinės ir socialinės aplinkos būklę, nusta- tyti visuomenės sveikatos poreikius, įgyvendinti visuomenės sveikatos saugos priemones, or- ganizuoti ir vykdyti visuomenės sveikatos programas, vykdyti tyrimus paaiškinančius ligų priežastis ir profilaktikos galimybes, vykdyti visuomenės sveikatos mokymą (43).

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme visuomenės sveikata apibrėžiama kaip gyventojų visapusė dvasinė, fizinė ir socialinė gerovė, o visuomenės sveika- tos priežiūra – organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių, socialinių bei medicinos prie- monių, padedančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma, akivaizdu, kad dirbantys visuomenės sveikatos srityje privalo turėti įvai- riapusius gebėjimus, bei kompetencijas (45).

VS specialistų rengimas – tai formalizuotas žinių ir įgūdžių, susijusių su VS discipli- nomis, perdavimas, kurį užtikrina kvalifikuoti dėstytojai ir absolventai praktikantai. Rengimas turi apimti įvairių tyrimų sričių, kurioms atstovauja akademiniai dėstytojai, naujausius laimė- jimus. Pagrindinis rengimo siekinys – moksliniais įrodymais pagrįsti VS praktikų sprendimai (57).

Visuomenės sveikatos specialistų rengimo sistema įvairiose pasaulio šalyse skiriasi (90, 92). Visuomenės sveikatos specialistų mokymas Europoje ir Amerikoje turi ilgą istoriją, nors ilgą laiką vyko diskusija - kuo medicinos mokykla skiriasi nuo visuomenės sveikatos mokyklos (41).

VS specialistų rengimas Europoje nestandartizuotas, Europos Bendrijos direktyvose VS specialistų rengimas ir pripažinimas nereglamentuojamas. Tai paliekama spręsti pačioms šalims, todėl šalių siekis turėtų būti kaip galima greičiau priimti bendrą nuostatą, nurodančią, kas tai yra VS specialistas, ką jis turi mokėti, kokios disciplinos privalomos jų mokymosi pro- gramose. Visuomenės sveikatos specialistų rengimas plačiai varijuoja skirtingose Europos šalyse (90).

Lietuvoje VS studijų krypties programos, vykdytos nuo 2008 m. birželio 1 d., turėjo

atitikti visuomenės sveikatos studijų krypties reglamentą. Reglamente nurodyta, ką VS specia-

listas turi mokėti, kokios disciplinos privalomos jų mokymosi programoje (47). Nuo 2011 m.

rugsėjo 1 d. VS studijų krypties programos turi atitikti ,,Laipsnį suteikiančių pirmosios pako- pos ir vientisųjų studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašą“. Studijų programos turi būti periodiškai atnaujinamos (48).

Šiuo metu pasaulyje yra apie 2420 medicinos aukštųjų mokyklų ir apie 460 VS aukštų- jų mokyklų ar fakultetų, kas sudaro 20 proc. medicinos mokyklų skaičiaus (18). Lietuvoje VS specialistus rengia 4 universitetai – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), Lietuvos kūno kultūros akademija (LKKA), Vilniaus (VU) ir Klaipėdos (KU) universitetai (90, 93).

Europoje VS priežiūros specialistus rengiančias mokyklas vienija kelios organizacijos.

Viena iš jų - Europos regiono VS mokyklų asociacija (ASPHER) – yra pagrindinė nepriklau- soma Europos organizacija įkurta 1966 m. ir skirta stiprinti VS vaidmenį (64, 95).

Visuomenės sveikatos specialistų poreikis auga, tačiau kaip pastebi R. Venckienė, ekonominė ir finansinė krizė bei jos poveikis šalies sveikatos sektoriui gali lemti ir VS specia- listų poreikio pokyčio tendencijas ateityje (92). Todėl svarbu orientuotis į specialistų profesinį pasirengimą, profesionalumą. A. S. McAlearney pabrėžia jog šiandieninei sveikatos priežiūrai reikia lyderių visuose organizacijų lygiuose. Tačiau nepaisant augančio poreiko ir lyderystės praktinių mokymų svarbos pripažinimo įvairiose srityse, mažai žinoma apie lyderystės ugdy- mą sveikatos priežiūroje (50).

2010 metais atlikta vienuolikos užsienio šalių ir keturių Lietuvos institucijose vykdo- mų VS krypties studijų programų palyginamoji analizė parodė, kad visuomenės sveikatos specialistų rengimas plačiai varijuoja skirtingose Europos šalyse. Priėmimo ir baigimo reika- lavimai į pirmos pakopos studijas Lietuvoje nesiskiria. Lyginant su kitomis Europos šalimis baigimo reikalavimai panašūs. Europos mokyklose bakalauro studijų apimtis yra mažesnė nei Lietuvos universitetuose, atitinkamai 180 ir 240 kreditų (90, 92).

Svarbios įtakos aukštojo mokslo plėtrai daugelyje Europos mokyklų turėjo Bolonijos procesas. Vykstant Bolonijos procesui, kiekviena Europos šalis pasiruošė gerinti visuomenės sveikatą, atsirado poreikis kurti bendras strategijas siekiant aukštų rengimo, tobulinimo ir ty- rimo standartų visose disciplinose, susijusiose su VS (10, 68, 90).

Nuo 2010 metų patvirtinus naujus studijų programų reikalavimus, atsirado galimybių

lanksčiau formuoti universitetinių studijų programų struktūrą. Pokyčių planavimo ir įgyvendi-

nimo kokybė priklauso ne tik nuo programoje dirbančių dėstytojų, bet ir kitų socialinių part-

nerių: studentų, absolventų, darbo rinką atstovaujančių organizacijų, aukštojo mokslo politi-

kos formuotojų ir t.t. (26, 48).

Šiuolaikiškos mokymosi programos - tai kompetencijomis grįstos studijų programos.

Pasak D. Jucevičienės kompetencija yra grindžiama jungtine vadybos ir ugdymo mokslų kon- cepcija (28). Studijų programos rengiamos remiantis kompetentingumu (11, 67, 68).

Mokymo programos rengiamos tokiu principu: kompetencijos→ mokymo tikslai→

mokymo turinys, formos, metodai, būdai ir pan. (37).

Studijų programa baigiama absolvento kompetencijos įvertinimu per baigiamojo darbo (projekto) gynimą ir baigiamuosius egzaminus (48). Absolventai, baigę visuomenės sveikatos studijų programas ir įgyję visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikaciją gali dirbti visuomenės sveikatos centruose, savivaldybių visuomenės sveikatos biuruose, Valstybinėje maisto ir vete- rinarijos tarnyboje, Valstybinėje darbo inspekcijoje, Valstybinėje ne maisto produktų inspekci- joje, Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje, socialinės globos įstaigose, vaikų ugdymo įstaigose, savivaldybių gydytojų tarnybose, sveikatos priežiūros įstaigose, visuomenės sveikatos centrų, asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teismo medicinos ekspertizės centrų diagnostiniuose sky- riuose ir kitose įstaigose, kuriose atliekami žmonių ir aplinkos diagnostiniai tyrimai (26, 93).

Darbo rinkoje atsirado poreikis didinti organizacijos efektyvumą dėl atsiradusios nau- jos motyvacijos siekti pokyčių ir žinių (59). Profesiniame VS specialisto veiklos lauke turi būti įgyvendinami pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos priežiūros principai, Lietuvos na- cionalinės sveikatos koncepcijos, Lietuvos sveikatos programos, Lietuvos nacionalinės vi- suomenės sveikatos priežiūros strategijos tikslai (26).

Praktinė visuomenės sveikatos sritis yra daugiasektorė, todėl profesinės veiklos laukas neišvengiamai tampa daugiasektoris (21, 45). Galima išskirti tris pagrindines visuomenės sveikatos funkcijas: vertinimą, sveikatos politikos plėtrą ir užtikrinimą, jos realizuojamos per pagrindines visuomenės sveikatos paslaugas

Visuomenės sveikatos specialisto profesinės veiklos lauke galima išskirti tokias pa- grindines visuomenės sveikatos paslaugas:

1. bendruomenės sveikatos vertinimą, ligų ir traumų epidemiologinę priežiūrą, stebė- seną;

2. bendruomenės sveikatos problemų ir pavojų sveikatai nustatymą, jų galimų priežasčių tyrimą (ligų protrūkių tyrimas, epidemiologiniai infekcinių ir nein- fekcinių ligų, traumatizmo, aplinkos pavojų ir kitų grėsmių sveikatai tyrimai);

3. informavimą, švietimą ir skatinimą imtis profilaktikos priemonių;

4. bendruomenės partnerystės mobilizavimą sveikatos problemoms nustatyti ir

spręsti;

5. politikos plėtrą siekiant palaikyti individų ir bendruomenės pastangas prisidėti prie sveikatos apsaugos planavimo;

6. sveikos aplinkos užtikrinimą kuriant ir įgyvendinant teisės aktų nuostatas;

7. asmens sveikatos priežiūros paslaugų poreikių nustatymą siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą;

8. asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros žmogiškųjų išteklių planavimą ir profesinio tobulėjimo užtikrinimą;

9. asmens sveikatos ir visuomenės sveikatos paslaugų teikimo efektyvumo, priei- namumo ir kokybės įvertinimą, atliekant nuolatinę visuomenės sveikatos pro- gramų stebėseną;

10. naujų moksliškai pagrįstų sveikatos problemų sprendimo būdų paiešką (17).

Akivaizdu, kad VS specialistų teikiamos paslaugos yra plačios ir įvairios. Visuomenės sveikatos srityje dirbantys asmenys privalo turėti įvairiapusius gebėjimus, nes tai labai plati tarpdalykinė sritis (29, 77). Dėl VS srities kompleksiškumo, paslaugų įvairumo ir atsiranda ypatingas lyderių poreikis šioje srityje (50).

Pasak V. Jurkuvėno VS specialistai privalo ne tik žinoti, bet ir gebėti kritiškai vertinti tai, kas daroma ar turėtų būti daroma, kad pasiektų maksimalų rezultatą naudojant ribotas vi- suomenės lėšas. Taigi, VS specialistas turi nusimanyti, ne tik sveikatos priežiūros srityje, bet turėti atitinkamas vadybos žinias, kad mokėtų efektyviai paskirstyti ribotus išteklius. Visuo- menės sveikatoje kaip ir bet kuriame kitame viešajame sektoriuje būtina pasiekti, jog dirbtų kompetentingi specialistai, t.y. turintys žinias, įgūdžius ir galimybes, reikalingus atlikti su už- imamomis pareigomis susijusius darbus (29).

Kintantys ir vis augantys visuomenės poreikiai reikalauja vis naujų profesionalų kom- petencijų (27). D. Jucevičienė ir D. Lepaitė teigia, kad šiandieniniame žinių ir informacijos pasaulyje, kinta ir sudėtingėja darbinė veikla, o priimami sprendimai turi didelę reikšmę ne tik darbo organizacijos nariams, bet ir aplinkai. Reikalavimai dirbančiųjų kompetencijai taip pat didėja ir, kas ypač problematiška, nuolat kinta (28, 40).

Šiuolaikiniame darbo pasaulyje nuolat kintant veiklos pobūdžiui kompetencijos plėto- jimas edukacinėse programose taip pat neišvengiamai turi transformuotis pagal šiuolaikinės veiklos reikalavimus. Dėl to veikla, kompetencijos ir programos tampa tarpusavyje susijusios.

Šiuolaikinė darbo rinka reikalauja vis daugiau teorinių ir praktinių žinių bei kompetencijos są- veikos (28).

Kaip teigia T. Jovaiša ir kt. kompetencijos sudaro profesinės veiklos pagrindą ir tampa

esminiu profesijų institucionalizavimo veiksniu (27, 38).

Taigi, siekiant užtikrinti visuomenės sveikatos paslaugų kokybę, būtina tikrinti, kokie yra socialiniai specialistų profesinės ir akademinės kvalifikacijos poreikiai. Ruošiant absol- ventus naujiems iššūkiams ir permainoms profesinėje veikloje, būtina ne tik suteikti reikiamų žinių ir įgūdžių, bet ir išmokyti tai taikyti praktikoje. Svarbu, kad VS specialistų studijų metu įgytos kompetencijos užtikrintų visuomenės sveikatos paslaugų kokybę, dėl to jos turi būti nuolat peržiūrimos, analizuojamos ir atnaujinamos atsižvelgiant į visuomenės ir visų suintere- suotų grupių poreikius.

Apibendrinant galima pasakyti, kad VS specialistų rengimas skiriasi įvairiose šalyse, tačiau visose šalyse VS absolventų vertinimas remiasi kompetencijomis, kurios yra profesinio lauko pagrindas. Žinant, koks įvairus ir platus VS specialisto profesinės veiklos laukas svarbu išsiaiškinti, kokios kompetencijos yra esminės. Taigi, kitame skyriuje aptarsime efektyviai veiklai būtinas VS specialisto kompetencijas.

1.2. Pagrindinės visuomenės sveikatos specialistų kompetencijos

Šiandien nuolatinių pokyčių ir inovacijų kontekste tokie neapčiuopiami ištekliai, kaip žinios, žinojimas (know-how), socialinis kapitalas tampa esminiu veiksniu (14).

F. Rigoli ir kt. žmogiškuosius išteklius įvardino kaip pagrindinį veiksnį sveikatos sek- toriaus produktyviam funkcionavimui (69). Žinių visuomenės plėtra yra glaudžiai susijusi su žmogiškuoju kapitalu kaip pagrindine dedamąja, suteikiančia šiai visuomenei pranašumą (14).

Kaip teigia N. Petkevičiūtė ir E. Kaminskytė darbuotojų žinios ir sugebėjimai šiandien tapma pagrindiniu konkurenciniu pranašumu (61). Studijose įgytos žinios ir išsiugdyti gebė- jimai jas taikyti turi įtakos kvalifikacijai, kuri yra sveikatos profesionalo bendrosios ir specia- liosios kompetencijos šerdis (83). Nuo VS specialisto kompetencijų didžiąja dalimi priklauso ir visuomenės sveikata, visuomenės sveikatos paslaugų kokybė. Nuo viešųjų struktūrų ir vie- šojo sektoriaus personalo gebėjimo planuoti, formuoti ir įgyvendinti sprendimus priklauso visuomenės poreikių tenkinimas, o pokyčiai šioje srityje neįmanomi be kvalifikuotų valstybės tarnautojų (59).

I. Loureiro ir kt. pažymėjo, jog mokymo procesas yra veikiamas išorinių ir vidinių veiksnių, taigi visuomenės sveikatos specialistų ir profesionalų mokymai turi įgalinti juos veikti nuolat besikeičiančioje aplinkoje ir atspindėti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi (46).

Ruošiant VS specialistus naujiems iššūkiams ir permainoms profesinėje veikloje svar-

bu suteikti platesnes profesines kompetencijas ir neapsiriboti penkiomis tradicinėmis žinių bei

įgūdžių sritimis:

1. Epidemiologija.

2. Biostatistika.

3. Aplinkos sveikata.

4. Sveikatos paslaugų vadyba.

5. Socialiniais ir elgsenos modeliais (7, 45, 65).

Tarptautinių organizacijų lyderių, atstovaujančių visuomenės sveikatos akademinę ir praktinę visuomenę, Taryba pateikia aštuonias kompetencijų sritis:

1. Analitiniai/vertintojo sugebėjimai.

2. Programų planavimo/politikos formavimo sugebėjimai.

3. Bendravimo sugebėjimai.

4. Kultūros įgūdžiai.

5. Darbo su bendruomene sugebėjimai.

6. Pagrindinių visuomenės sveikatos mokslų žinios ir įgūdžiai.

7. Finansų planavimo ir valdymo įgūdžiai.

8. Vadovavimo/lyderiavimo ir strateginio planavimo kompetencijos (65).

Būtinosios VS specialistų kompetencijos yra tiesiogiai susiję su valstybės ar savival- dybių įsipareigojimais užtikrinti tam tikros apimties ir kokybės VS paslaugas. Tik turint kom- petentingus VS specialistus galima tikėtis, kad bus pasiektas geras VS esmės ir veiklos tikslų išaiškinimas ir suvokimas visuomenėje, kad bus siūlomos ir įgyvendinamos įrodymais pagrįs- tos, visuomenei, o ne atskiriems individams ar nedidelėms jų grupėms tinkamos, etiškos, vi- siems vienodai prieinamos, standartizuotos, orientuotos į paslaugų gavėjus, paslaugos (5, 29).

Visuomenės sveikatos organizacijos įvariose pasaulio šalyse (tokiose kaip Šiaurės Amerika) siekia išgryninti pagrindines kompetencijas būtinas VS praktikai. ASPHER inicija- vo projektą, kuriuo siekia nustyti bendrą visoje Europoje VS kompetencijų modelį (95). Toks modelis apibrėžtų pagrindines VS specialistų kompetencijas visoje Europoje, tai padėtų tobu- linti VS specialistų kompetencijas ir pagerintų komunikaciją tarp VS specialistus ruošiančių ir įdarbinančių įstaigų (7, 95).

Kompetencija dažniausiai laikoma žinių ar įgūdžių visuma, kurių reikia atlikti tam tik- rą veiklą. Mokslinėje literatūroje skirtingai apibrėžiama sąvoka „kompetencija“. Galima rasti tokius kompetencijos apibrėžimus:

Kompetencija – žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas indivi- do žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių (34).

Kompetencija – rezultatyvumas, sugebėjimas atlikti darbe reikalingas užduotis (61).

Nors VS kompetencijų samprata yra nuolatiniame formavimosi procese, jų įvardijimas yra neabejotinai savarbus (29). Bendro Europos šalių VS kompetencijų modelio pritaikymo galimybės yra plačios, įskaitant standartų nustaymą, mokymo turinio tobulinimo galimybes, bei pritaikymą VS mokymuose ir praktikoje (64, 95).

Esminių VS specialisto kompetencijų įvardinimas apibrėžtų, kokios yra būtinos VS specialisto žinios, įgūdžiai ir požiūris, padėtų nustatyti VS gebėjimus ir stiprinimo galimybes, sudarant jų tobulėjimo ir išlaikymo planus, palengvintų profesinį bendradarbiavimą ir mobi- lumą, keitimąsi idėjomis ir VS specialistų užimtumą bei karjeros galimybes. Tokia sistema skatintų VS specialistų sisteminį ir struktūrinį požiūrį į asmeninį profesinį tobulėjimą (29, 95).

V. Jurkuvėnas teigia, kad VS specialistui būtinos kompetencijos yra: visuomenės svei- katos mokslų, vertinimo ir analizės, politikos, programų planavimo, įgyvendinimo ir įvertini- mo, partnerystės, bendradarbiavimo, advokatavimo, bendravimo ir lyderystės srityse (29).

Taip pat VS specialistai privalo turėti atitinkamą požiūrių ir vertybių sistemą, suderintą su bendra visuomenės požiūrių ir vertybių sistema, kurioje svarbios tolygumo, socialinio teisin- gumo ir tvaraus vystymosi, atskiro individo ir bendruomenių sveikatos svarbos pripažinimas, pagarba įvairovėms, asmenininiams apsisprendimams, gebėjimų ugdymui ir bendruomenės da- lyvavimui (44).

Siekiant išgryninti pagrindines visuomenės sveikatos specialisto kompetencijas Lietu- voje atliktas profesinio lauko tyrimas taip pat parodė, kad lyderystės kompetencija yra viena iš siekiamų VS kompetencijų (26). Švietimo institucijų atstovų (ruošiančių ir priimančių į darbą VS specialistus) nuomone, absolventams trūksta žinių šiose srityse:

• Lyderystės

• Projektų vertinimo

• Ekonomikos

• Psichologijos

• Žmogiškųjų santykių

• Netradicinės vadybos.

Ž. Padaiga konferencijoje skirtoje VS specialistų rengimo programų tobulinimui, pa- teikė pasiūlymus Lietuvos aukštosioms mokykloms ruošiančioms VS specialistus, kuriuose atkreipė dėmesį į tokių kompetencijų kaip lyderystės, projektų valdymo, komandinio darbo, vadybos ir kt. poreikį VS specialistų profesinėje veikloje (58).

Tarptautinės visuomenės sveikatos specialistų rengimą koordinuojančios organizaci-

jos: ASPHER, Kanados VS asociacija (PHAC) bei visuomenės sveikatos mokyklų asociacija

JAV (ASPH JAV) reglamentuojančiuose tarptautinuose dokumentuose nurodytos kompeten- cijų sritys, kurios būtinos visuomenės sveikatos specialisto veiklai (žr.1 pav.)

1 pav. Tarptautinių organizacijų rekomenduojamos pagrindinės VS specialisto kompetencijų sritys (Sudaryta darbo autorės remiantis 58, 63, 64).

Kaip matyti pirmame paveiksle, Vakarų šalyse lyderystės kompetencija yra viena iš svarbiausių VS specialistų kompetencijų, būtinų efektyviai visuomenės sveikatos priežiūrai.

R. Beaglehole ir kt., taip pat nurodo, jog viena iš šiuolaikinės VS kompetencijų yra ly- derystė ir pateikia tokias pagrindines šiuolaikinės VS kompetencijų sritis:

• Lyderystė visoje sveikatos sistemoje;

• Tarpsektorinis bendradarbiavimas;

• Politiniai įsipareigojimai VS vystyme;

• Partnerytstė įtraukiant visuomenę (5).

Nacionalinis VS lyderių ugdymo tinklas (NPHLN) yra pateikęs išsamų lyderystės kom- petencijų modelį, kuriame nurodo keturias pagrindines VS lyderystei būtinas kompetencijas:

1. Pokyčių valdymo kompetencija: vizijos perteikimas, misijos numatymas ir plė- tojimas, efektyvių pokyčių iniciavimas;

2. Politinė kompetencija: politiniai procesai, derybos, etika ir teisė, rinkodara ir mokymasis;

3. Tarporganizacinė kompetencija: organizacinių pokyčių išmanymas, tarporga- nizacinis bendradarbiavimo mechanizmas, socialinis marketingas;

4. Komandos sudarymo kompetencija (komandų subūrimo, darbo paskirstymo,

delegavimo, tarpininkavimo ir konfliktų sprendimo įgūdžiai) (66, 71, 96).

Nors visuomenės sveikatos profesinės kompetencijos skiriasi įvairiose šalyse, dėl kai kurių pagrindinių kompetencijų būtinybės VS specialisto veikloje yra sutariama, tokių kaip komunikacijos, informacijos apdorojimo, komandinio darbo, lyderystės, problemų sprendimo, planavimo ir sprendimų priėmimo (46).

Išanalizavus daugelio autorių pateikiamus kompetencijų modelius, struktūras, koncepci- jas ir pan., aiškėja, kad kompetencijos būtinos VS specialisto efektyviai veiklai, skirtinguose šaltiniuose nurodomos panašios ar netgi tos pačios. Dažniausiai pasikartoja bendravimo, part- nerystės ir bendradarbiavimo, pagrindinių visuomenės sveikatos mokslų, darbo komandoje, si- tuacijos vertinimo, lyderystės bei nuolatinio tobulėjimo kompetencijos (46, 66, 71, 74, 94, 96).

Šiame skyriuje buvo apžvelgta pačios kompetencijos samprata ir VS specialistui būti- nų kompetencijų modelių sudarymo tendencijos. Analizė atskleidė, kad lyderystės kompeten- cija yra viena iš pagrindinių kompetencijų būtinų VS specialisto efektyviai veiklai. Tačiau lyderystės sąvoka įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai, dažnai tapatinama su vadova- vimu, todėl kitame skyriuje apžvelgsime lyderystės sampratą, pagrindines lyderystės tyrimų tendencijas.

1.3. Lyderystės sampratos tendencijos mokslinėje literatūroje

Lyderystė vis stipriau skverbiasi į pačias įvairiausias visuomenės gyvenimo sritis. Su- sidomėjimas lyderyste turi daugybę priežasčių, viena iš jų ir šio fenomeno mistiškumas ir uni- versalumas, pasireiškiantis viena ar kita forma prikalusomai nuo konteksto, taip pat dėl lyde- rystės sampratos įvairumo (3, 12, 49, 86).

Pasak R. M. Stogdill, kuris apžvelgė lyderystės teorijas ir tyrimus, yra beveik tiek pat skirtingų lyderystės termino apibrėžimų, kiek ir žmonių, bandžiusių jį apibūdinti (78). Šis žo- dis beveik toks pat, kaip žodžiai demokratija, meilė, taika. Nors kiekvienas mūsų intuityviai suvokiame šių žodžių prasmę, skirtingiems žmonėms jie gali reikšti skirtingus dalykus (55).

Žodis „leadership“, išverstas į lietuvių kalbą, gali būti verčiamas dvejopai: lyderiavi- mas arba vadovavimas, kuris labiau atspindi vadovo formalaus statuso nusakomą funkciją, o lyderiavimas išreiškia grupėje pripažinto žmogaus kaip lyderio veiklą telkiant žmones užbrėž- tam bendram veiklos tikslui pasiekti.

Taigi, skirtingi autoriai vis kitaip apibūdina žodį „lyderystė“. Toliau pateikiama kelių autorių lyderystės apibūdinimai:

Lyderystė - tai procesas, kurio metu individualus žmogus daro įtaką grupės nariams,

kad būtų įgyvendinti grupės ar organizacijos tikslai (13).

Lyderystė - tai reiškinys, nusakomas asmens dinamine jėga, iš esmės motyvuojančia ir koordinuojančia organizacijos narius siekti jos tikslų (16).

Lyderystė – tai savęs pažinojimas, kitiems gerai suvokiamos vizijos turėjimas, pasitikė- jimo tarp kolegų ugdymas ir efektyvūs veiksmai, padedantys įgyvendinti savo lyderio poten- cialą (6).

J. Kasiulis, V. Barvydienė lyderystę apibrėžia kaip procesą ir kaip savybę. Kaip proce- sas lyderystė yra nepriverstinės įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės narių veiklą, kad būtų pasiektas tikslas. Lyderystė kaip savybė – tai rinkinys charakteristikų, priski- riamų tam, kuris suvokia galįs tokią įtaką sėkmingai panaudoti (33).

Lyderiavimas – tai sparčiai įgaunantis pagreitį procesas. Lyderio savybių turi ne tik vadovaujantys asmenys, bet ir kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokio lygio darbuotojas jis būtų.

Visi vienaip ar kitaip vadovaujame – savo organizacijos pasekėjams, komandai ar kam kitam (81, 94). Pasak L. Rowitz lyderystė egzistuoja visuose visuomenės sveikatos lygiuose. Jo tei- gimu galima išugdyti visuomenės sveikatos lyderius, kurie padėtų stiprinti visuomenės svei- katos pozicijas bendruomenėje. Lyderystės žinių ir priemonių galima išmokyti, tačiau pagrin- dinis dalykas, ko reikia išmokyti būsimus VS specialistus, tai įgytas žinias ir priemones pri- taikyti praktikoje (71).

Pati lyderystė savaime nėra nei gera, nei bloga. Tai priklauso nuo siekiamų tikslų bei kitų žmonių įtakojimo būdų. P. Drucker teigia, kad lyderiavimas - tai darbas, o ne charizma ar asmeninės savybės. Efektyvaus lyderiavimo pagrindą sudaro aiškus vizijos perteikimas, tikslų ir prioritetų nustatymas. Pagrindiniai lyderio uždavinai – rodyti kryptį, suburti aplink save stiprią komandą (kolegos, bendradarbiai), pelnyti jų pasitikėjimą ir svarbiausia – didinti žmo- nių energiją ir kurti jų vizijas (15).

Nuomonė, kad lyderiais gimstama, o ne tampama, vis mažiau populiari. Profesionalūs tyrinėtojai gebėjimą lyderiauti sieja su vadovų elgesiu, t.y. jų atliekamais veiksmais:

• užduočių paskirstymu;

• bendravimu su darbuotojais;

• jų motyvavimu;

• paties vadovo darbo organizavimu.

J. A. F.Stoner, R. E. Freeman, D. R.Gilbert pabrėžia, kad lyderiavimas yra grupės na- rių veiklos, reikalingos užduočiai atlikti, nukreipimas ir lyderio poveikio jiems procesas (79).

Šis apibrėžimas akcentuoja tris pagrindinius lyderiavimo komponentus:

• Pasekėjai – lyderystės procesas neįsivaizduojamas be pasekėjų;

• Įtakos persvara – lyderis turi turėti daugiau įtakos pasekėjams negu jie jam;

• Krypties ir poveikio nustatymas – lyderis nukreipia tinkama linkme, numato poveikį pasekėjams tam, kad būtų pasiekti bendri grupiniai tikslai;

Konfucijus yra išskyręs septynis lyderystės veiksnius: savidisciplina, tikslas, išsimoks- linimas, atsakomybė, žinios, organizuotumas, pavyzdys, komunikabilumas ir bendradarbiavi- mas. Šie principai buvo išskirti kaip lyderystės kokybės matmuo ar garantija. Kuo labiau lai- komasi šių principų, tuo stipresniu lyderiu tampama. Konfucijus teigė, jog lyderystė savo esme kyla iš vidaus. Galia lyderiauti gimsta asmens moralinių ir filosofinių pagrindų sąveikos su pasekėjais ir rinkėjais kontekste ir yra charakterio savybė, o ne įgimtas atsitiktinumas ar pozici- jos privilegija (81).

Pasak E. Neprytės, lyderiai išsiskiria ne tuo, ką jie žino, bet tuo, kaip greitai jie gali mokytis. Juos charakterizuoja ne tai, kaip jie įgyja informaciją, bet tai, kaip jie sugeba įgyti reikalingą informaciją ir išskirti ją iš nereikalingo informacijos srauto. Jie pasižymi ne naudo- damiesi tradiciniais įgūdžiais ir priemonėmis, bet demonstruodami aukštą lankstumo ir prisi- taikymo laipsnį bei sugebėjimą dirbti tiek su technologija, tiek su žmonėmis. Lyderystės galia yra pagrįsta bendru susitarimu, viltimis ir įsipareigojimu (3).

P. Northouse teigimu, galima išskirti šias svarbiausias lyderystės reiškinio sudedamą- sias dalis:

• lyderystė yra procesas;

• lyderystė susijusi su įtaka;

• lyderystė atsiranda grupės kontekste;

• lyderystė susijusi su tikslo pasiekimu (55).

B. George pasiūlė naują lyderystės apibrėžtį: tikrasis lyderis suburia žmones bendram tikslui, skatina juos žengti laipteliu aukščiau ir patikimai vadovauti, siekiant kurti bendras ver- tybes. P.Northouse pabrėžia, kad lyderis savo energiją kreipia į žmones, kurie mėgina kartu ko nors siekti (20).

Šiuo metu mokslinėse diskusijose atsiranda dar platesnė lyderystės raiškos prieiga.

Akcentuojamas lyderystės kaip kompetencijos poreikis ne vien organizacijos, bet atskiro indi- vido, ugdančio universalias, nepriklausančias nuo veiklos srities kompetencijas, atitinkančias jo asmeninius karjeros tikslus (73).

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta prieš tai, galima teigti, kad įvairūs autoriai skir-

tingai apibūdina lyderystės sąvoką, pabrėždami tam tikrus bendrus lyderystės matmenis, ak-

centuoja kitokias savybes ir ypatybes, vartoja skirtingus terminus. Nežiūrint skirtingų požiūrių

į lyderystę, jos svarbą šiuolaikiniame pasaulyje neapsiribojama vien bandymu ją interpretuoti integruojant į organizacijų vadybą.

Taip pat, remiantis įvairių mokslininkų pateiktais lyderystės sąvokos apibrėžimais ir siekiant juos apjungti galima išvesti tokį lyderytės apibrėžimą: lyderystė – sudėtingas proce- sas, reikalaujantis įvairių žinių ir įgūdžių, kurių dėka įgaunama (nepriverstinės) įtakos kitiems persvara, leidžianti nukreipti žmonių grupes (pasekėjus) tinkama linkme.

1.4. Pagrindinės lyderystės tyrimo kryptys

Susidomėjimas lyderyste prasidėjo dvidešimto amžiaus ankstyvoje pradžioje. Literatūroje galima rasti išsiplėtojusias „mąstymo mokyklas“ nuo “Didžio žmogaus“ ir „Savybių“ teorijų iki

„Transformacinės“ lyderystės. Pirmosios lyderystės teorijos nagrinėjo sėkmingų lyderių savybes ir elgseną, vėlesnės teorijos domėjosi sekėjų vaidmeniu bei kontekstine lyderystės prigimtimi (3, 49, 55).

Lyderystės tyrimų kryptys labai priklausė nuo tyrėjų požiūrio į „lyderystės“ sąvoką ir nuo to, kokiai metodologijai buvo suteikta pirmenybė. Daugelis tyrėjų nagrinėjo kurį nors vieną siaurą lyderystės aspektą ir pagal tai jų darbus galima sugrupuoti į 6 grupes atspindin- čias skirtingus požiūrius:

• Galios ir įtakos (pabrėžė lyderio galimas ir turimas galias, tokias kaip: parei- gybės galios, asmeninės galios, politinės galios);

• Būdingųjų bruožų (akcentavo lyderio bruožus ir įgūdžius, asmenines charakte- ristikas tokias kaip: intelektas, pasitikėjimas savimi, ryžtingumas, garbingu- mas, socialumas);

• Bihevioristinis arba elgesio (svarbu elgesys, lyderio veiklos analizė);

• Situacinis (koncentravosi ties lyderio veiksmais konkrečiomis situacijomis);

• Transformacinį (akcentavo lyderių charizmą ir įtaką, kuri skatina pokyčius - pasekėjų transformaciją);

• Tarnaujančios lyderystės (esminiai komponentai: tobulinimas, pilietinis įtrau-

kimas, darbuotojų ir vartotojų balso įgalinimas, partnerystė. Lyderio veiklos

prioritetai skiriami kolegoms, žmonėms, kuriems tarnaujama, jų ugdymui,

bendruomenės kūrimui, pastarasis lyderystės tipas šiandien sėkmingai skver-

biasi į sveikatos priežiūros sritį (49, 55, 60).

Šiuo metu vis daugiau tyrimų peržiangia vieno požiūrio ribas ir tampa aiškus laipsniš- kas skirtingų tyrimo krypčių suartėjimas.

Skirtinguose moksliniuose lyderystės tyrinėjimuose pastebimos kelios tendencijos, ku- rios prieštaringai vertina tiek lyderystės objektą, t.y. kas suvokiama kaip lyderystė, tiek sub- jektą, t.y. kieno atžvilgiu lyderystė traktuojama. Šiuo atžvilgiu galima išskirti dvi prieigas:

procesinę ir personologinę (81).

Procesinio požiūrio į lyderystę prisilaikantys mokslininkai teigia, kad lyderystė – tai pir- miausia įtakos ir sąveikos tarp lyderio ir sekėjų procesas, siekiantis užsibrėžtų tikslų (4, 55, 70).

B. M. Bass lyderystę supranta kaip sąveikos tarp pasirinkusių būti lyderiu ir pasirinku- sių būti sekėju procesą. Procesinis požiūris į lyderystę aiškiai išskiria du subjektus, kurių at- žvilgiu lyderystė yra analizuojama – tai lyderis, pasižymintis lyderio savybėmis ir elgesio modeliu, ir sekėjas, pasižymintis tam tikromis charakteristikomis bei priskiriamomis lyderiui atribucijomis.

Personologininė lyderystės samprata, dėmesį fokusuojanti į lyderiui būdingas savybes ir atributus, pasižymi kokybiškai skirtinga prieiga. Šios krypties tyrėjai R. D.Mann, R. R.

Bleik ir Mouton bei R. M. Stogdill (1974) laikėsi nuostatos, kad lyderio savybės yra prigimti- nės, jų išsiugdyti negalima (55, 78). Tačiau teorinės unikalių lyderio savybių paieškos priėjo aklavietę, nes tokia lyderystės samprata užkerta kelią žmonėms, nesantiems kažkuo išskirti- niais ar ypatingais, tapti lyderiais ir sąlygoja didelį lyderių deficitą tiek pasaulyje, tiek ir orga- nizacijose (55). Todėl W. Bennis ir B. Nanus teigia, kad lyderystė – tai visuma įgūdžių, ku- riuos turi dauguma, tačiau naudojasi mažuma (6). Nuostata, kad lyderystės įgūdžių galima įgyti ir išmokti vyrauja daugelio šiuolaikinių tyrėjų darbuose. Taigi vėlesniuose tyrinėjimuose buvo pereita nuo lyderio savybių tyrinėjimo prie lyderiams būtinų įgūdžių ir gebėjimų apibrė- žimo (1, 19, 51, 53).

Pastaraisiais metais lyderystė pradėta traktuoti jau ne tik kaip įgūdžiai, o kaip kompeten- cija. Šiuo atveju lyderystės subjektas dar labiau prasiplėtė, t.y. lyderystės kompetencija pradėta priskirti organizacijos lygmenyje tiek vadovui, tiek ir darbuotojui, o kalbant apie individo lyg- menį – bet kuriam individui, kuris siekia savo asmeninių gyvenimo ir karjeros tikslų (81).

Apibendrinant galima pasakyti, kad lyderystės tyrinėjimo kryptys priklausė nuo tyrėjo

požiūrio, bet nesvarbu, kuriai krypčiai priklausė mokslininkai, jų įžvalgos apie lyderystę padė-

jo išplėtoti šiuolaikinį požiūrį į lyderystės sampratą. Apjungiant skirtingų krypčių tyrimus,

šiandien lyderystė suprantama daug plačiau, ne vien kaip asmeninės individo savybės ir gebė-

jimai įtakoti kitus, šiandien lyderystė nėra tapatinama su aukštais postais ar organizacijų val-

dymu. Lyderystės kaip kompetencijos traktavimas leidžia suprasti, kad lyderystė neturi būti

palikta kaip atsitiktinumas. Lyderiu gali būti bet kuris VS srityje dirbandis asmuo, tik reikia skatinti lyderių ugdymą.

1.5. Lyderystės kompetencijos samprata

Markas Aurelijus yra pasakęs, kad teisingas lyderystės esmės supratimas ir stiprių ly- derio bruožų bei atitinkamų kompetencijų sąrangos ugdymas gali būti laikomas bene svar- biausia visų laikų valdymo mokslo ir praktikos problema bei uždaviniu. Nė viena mokslo šaka negali išsamiai apibrėžti visų procesų, susijusių su lyderyste: kad susidarytume pilną vaizdą, reikia šį reiškinį tyrinėti įvairių disciplinų požiūriu (75).

Įvairių mokslininkų darbuose lyderystė kaip kompetencija traktuojama pakankamai skirtingai. Čia galima išskirti dvi pagrindines prieigas (žr. 2 pav):

2 pav. Lyderystės kompetencijos traktavimas (sudaryta darbo autorės remiantis 80).

Lyderystės kompetencija bendroje kompetencijų struktūroje įkomponuojama kaip vienas iš būtinų sėkmingos veiklos komponentų, pvz., į vadovo kompetencijų struktūrą, ji tampa neatsiejama nuo kitų toje struktūroje esančių kopmetencijų. Todėl lyderystė kitų kom- petencijų kontekste nėra pagrindinis procesas, o tik būtina sėkmingai veiklai kompetencija.

Pasak M. D. Mumford ir kt., tam tikri lyderio atributai yra svarbūs ir nulemiantys va- dovavimo rezultatus. Lyderystė, pasireiškianti vadovo gebėjimu sutelkti žmones sėkmingai įgyvendinti tikslus, yra vienas iš svarbiausių veiksmingo vadovavimo sudedamųjų dalių (53, 71). Šiuo atveju lyderystė traktuojama kaip viena iš būtinų vadovo kompetencijų prie sėkmin- gam vadovavimui būtinų veiksnių pridėtą sugebėjimą įkvėpti ir vesti paskui save kitus, o lyde- rystės kompetencijos struktūrą pirmiausia lemia organizacijos tikslai ir jos veiklos specifika.

Įvairūs autoriai įvardija skirtingas lyderystės kompetencijas, išskiria vis kitokius aspek- tus, tačiau, pasak A. Skaržauskienės, lyderystės kompetencijos elementų peržiūrėjimas ir jų

Lyderystės kompetencija

bendroje kompetencijų struktūroje, šalia kitų kuriai nors veiklai atlikti būtinų kompetencijų

universali individo kompetencija pritaikoma

įvairiose srityse

tarpusavio ryšio nustatymas yra daug svarbesnis dalykas negu bendrųjų kompetencijos sąrašų sudarymas (75). Daugelis lyderystę priskiria vadovo/lyderio kompetencijoms (7, 12, 23, 60).

Lyderystės įgūdžiai (talentų ugdymas, pokyčių valdymas, mokymas, įgalinimas ir de- legavimas, įtakojimas, vizijos perteikimas, komandos ugdymas) yra integruojami į kitų kom- petencijų – tarpasmeninių įgūdžių, vadovavimo įgūdžių ir asmeninių atributų visumą (24, 81).

Tarptautinės organizacijos, koordinuojančios visuomenės sveikatos profesionalų ren- gimą, lyderystės kompetenciją priskiria prie esminių VS specialistų kompetencijų, būtinų už- tikrinti šiuolaikinę visuomenės sveikatą (63, 64). Lyderystės kompetenciją sudarantys elemen- tai varijuoja priklausomai nuo pareigybių, veiklos lauko (37). Nėra galutinio ir nekintamo ly- derystės modelio, pagrindiniai lyderystės aspektai gali būti tinkami visuose kontekstuose (94).

Lyderystės kompetencijos atsiradimas šalia kitų kompetencijų būtinų sėkmingai veik- lai, tiesiogiai priklauso nuo tos veiklos pobūdžio, nuo organizacijos strategijos: iniciatyvumas, orientacija į klientą, bendruomenės kūrimas, sąžiningumas, tobulėjimo skatinimas, pagarba kitiems, nauda organizacijai, kūrybiškumas bei kitos nuo konkrečios įmonės strategijos pri- klausančios kompetencijos (23).

Siekiant tiksliau apibrėžti lyderystės kompetencijos vietą bendrojoje kompetencijos struktūroje dažnai naudojamas kompetencijų piramidės formavimo principas. Dar 1955 m. R.

L. Katz pasiūlė trejopų įgūdžių modelį, pagal kurį efektyvi lyderystė priklauso nuo trijų nuo- seklių pagrindinių įgūdžių grupių: techninių, bendravimo ir koncepcinių (55, 81). Svarbios yra visos trys įgūdžių rūšys, tačiau kiekvienos jų reikšmė skiriasi priklausomai nuo asmens už- imamos padėties hierarchinėje struktūroje. Žemesniajam valdymo lygiui svarbiausi techniniai ir bendravimo įgūdžiai, viduriniajam – vienodai visi trys, o aukščiausiojo lygio vadovams svarbiausi koncepciniai ir bendravimo įgūdžiai (49, 55). M. Starmer pasiūlė lyderystės ugdy- mo piramidę, sudarytą iš kelių lygių pradedant techninėmis žiniomis ir baigiant asmeniniais atributais.

3 pav. Lyderystės piramidė (49).

n t p g a

d d e j l t

t d neb tarp pet geb apl

dar din em juo lyd taik

ten din

buv pus ten bėj link

ran nį v mpa

os s dery

kom

ncij nių

P vim sav ncij

im ką, P nčio vaid atija sek yst ma A ją g

ele Pas mas vyj

ų j mus

, įg Pat os

dm a, į kti

tės as i

Ap gal em

sak s n

e s jis , ta gali

ti l sav men

įtik šiu pi nd pibe

lim men

4 k m neg

sus įg ai:

inti yd vyb nį p kin uo iram divi

end ma p ntų

4 p min

ali siję aun viz i, la dery bės prit nim žm mid idu drin pat

sch

pav nėto

bū ę, ta na zijo avi ystė s ga trau mas)

mog dę, uali nan teik hem

v. L o a ūti ači (4 os inti

ės ali uki ) le gum , ku iem

nt a kti mą

Lyd auto

ko iau 49) tur i ir ug bū ian eid mi uri ms b

auk su ą (ž

dery ( ori om u ku

. D rėji r ug gdy

ūti nt p džia (49 i da bei kšč usis žr. 4

yst (su

aus mpen

uo D. T

ima gdy ymo ug pas a ly

9).

aug i or čiau stem

4 p

tės udar

s n nsu

au Tay as, yti, o p gdo

sek yde

R gel rga u a min pav

ko ryt

nė v uoj ukš ylo ge , ta pira omo kėju eriu

em liui aniz apta ntą veik

omp ta d

vie jam

čia or, ebė aip

am os, us, ui mian

i ži zac artu ą ly

ksl

pet dar

ena mas au

ly ėjim

pa idė

jo tam sur nti ino cijų us yde e).

ten rbo

as p s k

asm der ma at sv

ės v s y mp ras s g om ų ly

įva ery

ncij o au

pira kitu

mu rys as įk

var vir yra pan sti grai

a k yde airi stė

ja b uto

am u ly uo į stės įkv

rbu ršūn

un nt ly

tar ikų kai erių ių m ės k

ben rės

midė ygiu įko s v ėpt u bū

nė niv yde rp j ų fi p e ų m mo kom

ndr s re

ės u.

opi veik

ti, ūti – ers eri jo ilos eth mok

oks mp

rojo em

lyg No a į ksm

įtik i m

lyd sali u.

pa sof hos kym slin pete

oje ian

gis ors į jo mu kin mato

der iai

Sa sek fija

, p ma nink enc

e ko ntis

ne vi os v us į

nti, om rio pa avy kėj a, D path ams kų cijo

om s 49

ega isi virš įva

ku mam asm atra ybių

ų e D. P

hos s (7

po os l

mpe 9, 7

ali pir šūn rdi urti m (8

me auk ų v em P.

s ir 76) ožiū

lyg

eten 76,

bū ram nę, ina i sa 84) eny klio visu moc

J.

r lo ).

ūri gių

ncij , 8

ūti mid

tu a ka

aug ).

ybė os i um cinį Sm ogo

us ir

jos 1)

pra dės uo d

aip gią

ė. L ir g ma ( į at mith

os

į ly juo

s st ale s ly

dau p sv ą ir

Lyd gal (pa tsa h y

(E

yd os

truk ista ygi

ugi var pa

der i su asit

ką, yra

PL

ery su

ktū as ai iau rbia asit

rio uva tikė ą, k

su L) m

ystę udar

ūroj ir yra u ly aus tikė

asm aid ėjim kuri

ukū mo

ę k ran

oje nė a s yde siu ėjim

me dint ma is i ūrę ode

kaip nčių

vi svar erio us l mu

eny ti p as s ir s s p elis

p k ų p

ien rbū o k

lyd u gr

ybę pag sav ska pan s ir

kom pag

no j ūs kom deri

rįst

ę su grin vim

atin naši r yr

mpe grin jų

ir m-

io tą

u- n- mi,

na ią ra

e- n-

K

T

A KO

TE

T

ASM OMP

CH

TA

V

ME

L PE

HN I

ARP Į

VAD Į

EN AT

LY Į ETE

NIN R Ž

PA GŪ

DO GŪ

NIN TR

YDE GŪ

ENC I NIA ŽIN

II ASM

ŪD II OVA

ŪD IV NIA

RIB V ERY ŪD

CIJ I AI Į

NIO I ME

ŽI I AV

ŽIA V AI L

BUT V

YS ŽIA

JO

ĮGŪ OS

ENI AI

VIM AI

LYD TA

STĖ AI

OS L

ŪD S

INI

MO

DE AI

ĖS LY

DŽA

IAI

O

ERI YGI

AI

I

IO IS

• s ge

• b kl su

• v gl įgū

• c įkv in

• v e fo įg

srit ebėj ben

aid upra

ver oba ūdž cha

vep icia vizi mo orm gal

ties ėjim ndra das

asti rslo alu žiai ariz pian aty ijos ocin mav inim

s ži mas avi ir g i ir o su us m

i; k zma nti vum s ir nė k vim

ma nio s atn

ma grįž

mo upra mąs

kom a; p

mo ma r tik

kom mas

as/d

•P os;

nau as; s žtam oty atim stym man pasi oty as; d

kslų mp

; vi dele

agr pat ujin sug mą yvuo

mas mas ndų

itik yvac

drą ų fo

ete iešo ega

rin tirti nti ž geb ąjį r oti s; a s; s ų fo kėji cija ąsa;

orm enci

ojo avim

ndin is;

žin bėji ryšį

kit antr spre orm ima a; e

; ry mul ija;

o ka mas

nia dar nias ma į; to tus;

rep end mavi as s emp yžtin

lavi

; ge albė

s ai k

rbo s as k

ole

; su pren dim ima sav pati

ngu ima ebėj ėjim

kom o at

klau eran uge nery mų p

as i imi ija;

um as;

ėjim mo

mpe tlik

usy ncij ebėj yst priė

ir v i; a

; po mas

viz mas

įgū eten

imo

ytis ja į jim tė; s ėmi vald atsa

ozit

zijo s sa

ūdž nci o p

; są įvai mas stra ima dym ako

tyv

os i ave žiai

ijų proc

ąžin irov dir ateg

as;

mas my vus

r ti pa i;

ele ced

nin vei rbti gin org s ybė

mą

iksl teik

eme dūro

ngum

; su i ko nis k gan

ė ir ąsty

lų p kti;

ent os i

ma uge om kry niza

įsip ym

pert

; įv tai:

ir m

as; r ebėj and ypti

acin

par mas;

teik vaiz

: met

rea ėjim

doj ingu

nia

reig

kim zdž

tod

akci mas

e um ai

goji

mas io

ai;

ija

mas;

ima

s;

į

;

as;

• Pirmasis kompetencijų lygis – tai techninė kompetencija, kuri išreiškia konkre- taus darbo ar veiklos žinias, tai darbinės veiklos srities specialiosios žinios. Pa- sikeitus konkrečios veiklos pobūdžiui ši kompetencija tampa mažai pritaikoma (33).

• Antrasis kompetencijų lygis išreiškia kompetencijas, būtinas dirbant socialinėje sąveikoje su kitais žmonėmis. Tai įgūdžiai, leidžiantys veiksmingai dirbti su pavaldiniais, kolegomis, vadovais. Būtent tarpasmeniniai įgūdžiai leidžia kartu dirbantiems žmonėms pasiekti bendrus tikslus, sukurti pasitikėjimo atmosferą, jautriai reaguoti į kitų žmonių poreikius ir atsižvelgti į juos priimant sprendi- mus (81).

• Trečiasis kompetencijų lygis apima kompetencijas, būtinas sėkmingam vado- vavimui organizacijai, bendruomenei. Tai įgūdžiai, kurie sąlygoja organizaci- jos tikslų ir ekonomikos principų, darančių poveikį organizacijai, supratimą.

Kaip nurodo V. Šilingienė ši kompetencija svarbi kuriant organizacijos strate- giją. Vidurinysis kompetencijų lygmuo itin svarbus aukščiausiojo lygmens va- dovams, svarbūs ir viduriniosios grandies vadovams, tačiau mažai reikšmingi žemesniajam valdymo lygmeniui (49, 81).

• Ketvirtuoju ir penktuoju kompetencijų lygiais yra išreiškiama lyderystės kom- petencija. Pasak M. Higss lyderystės kompetenciją sudaro dvi kokybiškai skir- tingos kompetencijų grupes: asmeniniai lyderystės atributai ir lyderystės įgū- džiai. Asmeniniais lyderystės atributais vadinami visi įgūdžiai, kurie yra sieja- mi su asmeninėmis savybėmis, nuostatomis, savęs suvokimu, vertybėmis. Šis kompetencijų lygmuo apsprendžia asmens vidines nuostatas ir gebėjimus kon- centruotis sėkmingai veiklai. Aukščiausiu kompetencijų lygiu yra išreiškiami lyderystės įgūdžiai, kurie daugiau susiję su gebėjimu kryptingai veikti tiek as- meniškai pačiam, tiek sutelkiant kitus tikslų siekimui (24, 81).

Lyderystę traktuojant kaip universalią individo kompetenciją ji nėra siejama su kon-

krečia organizacija, o prioritetas teikiamas asmens karjeros tikslams plačiąja prasme. A. Sa-

vanevičienė ir kt. (3, 73, 76) lyderystę priskiria prie strateginių individo kompetencijų, apibrė-

žiant jas kaip universalias, nepriklausančias nuo veiklos srities. Išskiriamos keturios kompe-

tencijų, būtinų sėkmingai ilgalaikei karjerai, grupės: lyderystė, strateginis mąstymas, kryptin-

gumas ir bendradarbiavimas.