SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
DONATA GERBUTAVIČIŪTĖ
VIDUTINIO AMŽIAUS ASMENŲ, BESISKUNDŽIANČIŲ
NESPECIFINIU APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMU,
SKAUSMO INTENSYVUMO, LIEMENS RAUMENŲ STATINĖS
IŠTVERMĖS IR FUNKCINĖS BŪKLĖS POKYTIS PO
KINEZITERAPIJOS
Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija
fiziniais pratimais“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. Vilma Mauricienė
2
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
Tvirtinu
Slaugos fakulteto dekanas Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė
VIDUTINIO AMŽIAUS ASMENŲ, BESISIKUNDŽIANČIŲ
NESPECIFINIU APATINĖS NUGAROS DALIES SKAUSMU,
SKAUSMO INTENSYVUMO, LIEMENS RAUMENŲ STATINĖS
IŠTVERMĖS IR FUNKCINĖS BŪKLĖS POKYTIS PO
KINEZITERAPIJOS
Magistrantūros studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija
fiziniais pratimais“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. Vilma Mauricienė Data: 2013 01 __
Recenzentas Darbą atliko
Doc. Dr. J. Samėnienė Magistrantė
Data: 2013 01 __ Donata Gerbutavičiūtė Data: 2013 01 __
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 PADĖKA ... 7 SANTRUMPOS ... 8 ŽODYNĖLIS ... 9 ĮVADAS ... 10DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1. Nugaros skausmo epidemiologija ... 13
1.2. Nugaros skausmo atsiradimo priežastys ir rizikos faktoriai ... 14
1.3. Nugaros skausmo įtaka fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai ... 15
1.4. Nugaros skausmo įtaka funkcinei būklei ... 15
1.5. Apatinės nugaros dalies stabilumas ... 16
1.6. Apatinės nugaros dalies stabilumą palaikantys raumenys ... 18
1.6.1. Apatinę nugaros dalį stabilizuojančių raumenų funkcijos ... 21
1.7. Nugaros skausmų prevencija ir šalinimas ... 23
1.8. Stuburo stabilizavimo pratimų programos principai ir reikšmė ... 23
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ... 26
2.1. Tyrimo organizavimas ... 26
2.2. Tiriamieji ... 26
2.3. Tyrimo metodai ... 26
2.3.1. Nugaros skausmo intensyvumo įvertinimas ... 26
2.3.2. Liemens raumenų statinės ištvermės (stuburo stabilumo) testavimas ... 27
2.3.3. Nugaros skausmo intensyvumo įtakos funkcinei būklei nustatymas ... 29
2.4. Matematinė statistika ... 30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31
3.1. Tiriamųjų amžiaus ir antropometrinių duomenų vidutinės reikšmės ... 31
3.2. Skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos programos ... 32
3.3. Liemens raumenų statinė ištvermė prieš ir po kineziterapijos programos ... 37
3.4. Skausmo intensyvumo sąsajos su liemens raumenų statine ištverme prieš ir po kineziterapijos programos ... 43
3.5. Skausmo tipo ir liemens raumenų statinės ištvermės sąsajos prieš ir po kineziterapijos programos ... 46
SANTRAUKA
Gerbutavičiūtė D. Vidutinio amžiaus asmenų, besiskundžiančių nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu, skausmo intensyvumo, liemens raumenų statinės ištvermės ir funkcinės būklės pokytis po kineziterapijos, magistro baigiamasis darbas, mokslinė vadovė dr. V. Mauricienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2013 – 69 p.
Šio tyrimo tikslas – nustatyti vidutinio amžiaus asmenų, besiskundžiančių nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu, skausmo intensyvumo, liemens raumenų statinės ištvermės ir funkcinės būklės pokytį po kineziterapijos. Tikslui įgyvendinti iškelti tokie uždaviniai: įvertinti vidutinio amžiaus asmenų skausmo intensyvumo pokytį po kineziterapijos, taip pat įvertinti tiriamųjų liemens raumenų statinės ištvermės pokytį po kineziterapijos, nustatyti funkcinės būklės pokytį po kineziterapijos bei nustatyti sąsajas tarp nugaros skausmo intensyvumo ir liemens raumenų statinės ištvermės prieš ir po kineziterapijos.
Tyrime dalyvavo 38 vidutinio amžiaus (45-59 metų) asmenys, besiskundžiantys nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu. Visiems tiriamiesiems 5 savaites, 3 kartus per savaitę, taikyta stuburą stabilizuojančių pratimų programa.
Liemens raumenų statinė ištvermė buvo vertinama McGill (2002) nugaros, pilvo bei šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testais, skausmo intensyvumas vertintas skaičių analogine skausmo skale (SAS), nugaros skausmo intensyvumo įtaka tiriamųjų funkcinei būklei vertinta Quebec klausimynu. Gauti duomenys apdoroti matematinės statistikos metodais, naudojant IBM SPSS Statistics 20 kompiuterinę programą.
Gauti rezultatai parodė, kad po 5 savaičių stuburą stabilizuojančios pratimų programos, statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo liemens raumenų statinė ištvermė, taip pat statistiškai reikšmingai (p<0,05) sumažėjo skausmo intensyvumas, statistiškai reikšmingai (p<0,05) pagerėjo tiriamųjų funkcinė būklė. Nustyti atvirkštiniai, statistiškai patikimi (p<0,05) koreliaciniai ryšiai tarp skausmo intensyvumo ir liemens raumenų statinės ištvermės.
Išanalizavus tyrimo rezultatus, galima teigti, kad stuburą stabilizuojančių pratimų programa pagerina liemes raumenų statinę ištvermę, sumažina skausmo intensyvumą ir pagerina tiriamųjų funkcinę būklę.
6
SUMMARY
Gerbutavičiūtė D., the changes of middle-aged people, complaining of lower back pain, pain intensity, trunk muscles endurance and functional status in the physiotherapy, Master's thesis, scientific supervisor dr. V. Mauricienė, Lithuanian University of Health Sciences, Institute of Sport. – Kaunas, 2013 – 69 p.
The aim of this study is to determine the changes of middle-aged people, complaining of lower back pain, pain intensity, trunk muscles endurance and functional status in the physiotherapy. Several goals were set in order to reach the aim: to assess the intensity of pain to the patients in the physiotherapy, to evaluate the static endurance of trunk muscle to middle-aged peoplein the physiotherapy; to determine the impact of pain to the functional state in the physiotherapy; and to establish connections between the intensity of back pain and the static endurance of side trunk muscle before and after physiotherapy.
The research involved 38 middle-aged (45-59 years) people, complaining of non-specific low back pain. All patients received a program of exercises, stabilizing the spine, for 5 weeks (3 times a week).
The static endurance of trunk muscle was assessed using McGill’s (2002) static endurance tests for back, abdomen and side trunk muscle, the intensity of pain was evaluated by number rating analogical pain scale (SAS), the intensity of back pain on the functional state of patients was evaluated using Quebec questionnaire. The obtained data were processed by the methods of mathematical statistics, using IBM SPSS Statistics 20 software.
The results have shown that after 5 weeks of the program of exercises, stabilizing spine, statistically significantly static endurance of trunk muscle improved (p<0,05), the intensity of pain reduced (p <0.05), and the functional state of patients improved (p<0, 05). Correlation, reversed and statistically reliable, was set between the intensity of pain and the endurance of trunk muscle (p<0,05).
After the analysis of results, it can be stated that the program of exercises, stabilizing spine, improves the static endurance of trunk muscle, reduces the intensity of pain, and improves the functional state of patients.
PADĖKA
Norėčiau padėkoti savo darbo vadovei dr. Vilmai Mauricienei už visapusišką pagalbą rengiant magistro baigiamąjį darbą.
Taip pat dėkoju VŠĮ Jonučių šeimos sveikatos centro direktoriui Petrui Laimučiui už suteiktą galimybę naudotis patalpomis bei reikalingomis priemonėmis atliekant magistro baigiamojo darbo tyrimą.
8
SANTRUMPOS
JAV – Jungtinės Amerikos valstijos.KMI – kūno masės indeksas. Me – mediana.
NRSIT – nugaros raumenų statinės ištvermės testas. PRSIT – pilvo raumenų statinės ištvermės testas. PSO – pasaulinė sveikatos organizacija.
SAS – skaičių analoginė skausmo skalė. SE – standartinė paklaida.
ŽODYNĖLIS
Ankilozuojantis spondiloartritas – tai lėtinė uždegiminė liga, pažeidžianti stuburą, o kai kuriais atvejais ir periferinius sąnarius ar vidaus organus. Dėl šios ligos ilgainiui stuburas tampa visiškai nejudrus.
Displazija – sąnario neišsivystymas dėl genetinių priežasčių.
Nespecifinis nugaros skausmas – tai skausmas, kurio preižastis nėra aiški, arba nėra nustatyta jokios ligos ar pakitimo, kuris gali sukelti skausmą.
Osteoporozė – tai sisteminė kaulų liga, kuriai būdinga maža kaulinė masė dėl kaulinio tankio sumažėjimo.
Spondiliolizė – degeneracinė stuburo tarpslankstelinių diskų liga, kuri dėl įvairių priežasčių pažeidžia kremzlinį audinį.
10
ĮVADAS
Apatinės nugaros dalies skausmas tampa svarbia socialine, ekonomine ir sveikatos apsaugos problema, kuri paveikia ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gyventojus, bet ir visą pasaulį (Machikanti L., 2000). Nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas išsivysčiusiose šalyse yra pagrindinė nedarbingumo priežastis (Bunzli et al., 1996). Atlikti tyrimai rodo, kad nuo 60 proc. iki 90 proc. įvairaus amžiaus asmenų bent kartą gyvenime patiria apatinės nugaros dalies skausmą (Op De Beeck & Hermans, 2000).
Shiri R. et al. (2010) savo tyrimų metu išsiaiškino, kad apatinės nugaros dalies skausmas pasireiškia jau 30 – aisiais gyvenimo metais, tačiau tai tampa didžiule problema sulaukus 40 – ies metų. Nemažai atvejų nugaros skausmas nepraeina savaime, dėl to daug žmonių, kuriems pasireiškia nugaros skausmas, tai supranta kaip sąlygą, kad reikia nutraukti įprastinę veiklą ir pailsėti. Nauji tyrimai prieštarauja šiam požiūriui (McGill, 2002).
Tradicinė nugaros skausmo reabilitacija remiasi statiniu nugaros stabilumo modeliu ir sudaryta iš raumenų stiprinimo ir tempimo pratimų. Naujos reabilitacijos teorijos įtraukia naujas dinaminio juosmens stabilumo, koordinacijos ir neuroraumeninio valdymo idėjas. Atlikti tyrimai rodo, kad stuburą stabilizuojančių pratimų programa gali būti naudinga mažinant nugaros skausmą ir gerinant funkcinę būklę (Baerga-Varela & Abreu Ramas, 2006). Mes savo darbe siekiame pagrįsti šį teiginį.
Atsiradęs apatinės nugaros dalies skausmas dažnai būna susijęs su apatinės nugaros dalies stabilumu. Apatinės nugaros dalies stabilumas – tai stuburo gebėjimas išlaikyti stabilią padėtį tiek statinio, tiek dinaminio darbo metu (Barr et al., 2005). Apatinės nugaros dalies stabilumo mažėjimas yra susijęs su liemens raumenų, kurie palaiko juosmeninę stuburo dalį, silpnumu, todėl apatinės stuburo dalies stabilizavimo pratimų programa gali sumažinti apatinės nugaros dalies skausmą (Kim et al., 2010).
Propriorecepcija taip pat yra svarbi juosmeninės stuburo dalies stabilizavimui. Manoma, kad nepakankama propriorecepcija yra susijusi su apatinės nugaros dalies skausmu ir pažeidimais. Propriorecepcijos mažėjimui įtakos turi senėjimas, mažas judrumas, dėl to padidėja rizika atsirasti apatinės nugaros dalies skausmui (Pope et al., 2002).
Crisco & Panjabi (1991) atliktų tyrimų metu buvo patvirtinta, kad jei bent viename iš apatinės nugaros dalies segmentų nėra užtikrintas stabilumas, tai nestabili tampa ir visa apatinė nugaros dalis.
mažėja nugaros skausmas (Omkar et al., 2009). Mes savo darbe siekiame išsiaiškinti kurių raumenų (nugaros, pilvo ar šoninių liemens) statinė ištvermė turi daugiausiai įtakos nugaros skausmui.
Darbo tikslas - nustatyti vidutinio amžiaus asmenų, besiskundžiančių nespecifiniu apatinės
12
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - nustatyti vidutinio amžiaus asmenų, besiskundžiančių nespecifiniu apatinės nugaros dalies aksumo, skausmo intensyvumo, liemens raumenų statinės ištvermės ir funkcinės būklės pokytį po kineziterapijos.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti vidutinio amžiaus asmenų, besiskundžiančių nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu, skausmo intensyvumo pokytį po kineziterapijos.
2. Įvertinti vidutinio amžiaus asmenų, besiskundžiančių nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu, liemens raumenų statinės ištvermės pokytį po kineziterapijos.
3. Nustatyti vidutinio amžiaus asmenų, besiskundžiančių nespecifiniu apatinės nugaros dalies skausmu, funkcinės būklės pokytį po kineziterapijos.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Nugaros skausmo epidemiologija
Nugaros skausmas vargina įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, visų etninių grupių ir įvairių profesijų žmones. Apatinės stuburo dalies skausmas yra dažna problema visame pasaulyje. Nors rimtų mokslinių tyrimų apie nugaros skausmo paplitimą Lietuvoje pastaruoju metu nėra paskelbta, 2003 m. duomenimis net 259/100 000 gyventojų, besikreipiančių į gydymo įstaigą, buvo diagnozuotas nespecifinis nugaros skausmas, iš jų pirmąkart - 37,6 proc., pakartotinai – 62,4 proc. pacientų. Dėl apatinės nugaros dalies problemų ir skausmo pirmą kartą 2003 m. Lietuvoje neįgaliais pripažinti 2064 asmenys (Samėnienė ir kt., 2005). Vertinant bendrus sergamumo rodiklius, stebima neįgalumo dėl stuburo ligų didėjimo tendencija. Šiandien jau apie 80 proc. visuomenės narių kenčia nugaros skausmus (Dudonienė, 2008).
Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) šį skausmą bent kartą per gyvenimą patiria nuo 8 proc. iki 56 proc. gyventojų (Manchikanti, 2000). Per metus JAV apatinės nugaros dalies skausmo gydymas kainuoja nuo 15 iki 50 milijardų dolerių (Panjabi, 2003). Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad nugaros skausmas pagal dažnumą užima antrą vietą po galvos skausmo (McGill, 2001).
R. Shiri et al. (2010) ištyrė, kad apatinės nugaros dalies skausmas vargina gyventojus jau 30-aisiais jų gyvenimo metais. Tai tampa vis didesne problema sulaukus 40 metų, kuomet pradedamas jausti nespecifinis ir plintantis apatinės nugaros dalies skausmas. D. C. Nieman (1998) teigia, kad skausmas dažniausiai atsiranda tarp 25 – 60 metų amžiaus ir patį piką pasiekia apie 40 – uosius gyvenimo metus. Pirmas skausmo pasireiškimas būna anksti gyvenime. Net vienas iš trijų paauglių teigė, kad yra patyręs nugaros skausmą bent kartą gyvenime. Tyrinėjimai, kurie truko 25 metus Danijos mokyklose, parodė, kad tiems, kurie augimo piko metu jautė nugaros skausmus, vėliau gyvenime jiems taip pat pasireiškė nugaros skausmai. Nemažai nugaros skausmų nepraeina savaime. Mažiausiai trečdaliui žmonių, kurie yra patyrę nugaros skausmą bent vieną kartą gyvenime, jis pasikartoja (Nieman, 1998). V. Dudonienė (2008) teigia, kad „dauguma žmonių nugaros skausmą suvokia kaip sąlygą, kuri reikalauja poilsio atsistatymui“.
14
sutrikimų) bei psichogeninį (dėl emocinės ir psichologinės būklės pokyčių) skausmą (Chou R. and Huffman L. H., 2007).
1.2. Nugaros skausmo atsiradimo priežastys bei rizikos faktoriai
Apatinės nugaros dalies skausmo rizikos faktorius labai sunku nustatyti, nes yra daug priežasčių, sukeliančių skausmą. E. Lederman (2010) atlikti apžvalginiai tyrimai parodė, kad yra ryšys tarp nugaros raumenų stiprumo ir nugaros skausmo intensyvumo.
Tam, kad būtų galima efektyviai gydyti apatinės nugaros dalies skausmus, dvidešimtajame amžiuje mokslininkai bandė nustatyti profesinius, neprofesinius bei psichosocialinius faktorius, sukeliančius šį skausmą (Manchikanti, 2000).
Taip pat apatinės nugaros dalies skausmo priežastys gali būti mechaninės arba nemechaninės kilmės. Apatinės nugaros dalies skausmą sukeliančios mechaninės priežastys gali būti: raiščių bei raumenų patempimai, sąnarių problemos, segmentinė ar miofascialinė disfunkcija, disko išvarža. Net tada, kai skausmas siejamas su disko išvarža, spondiliolize, spondilolisteze ar osteoporoze, gali būti neįmanoma nustatyti, ar diagnozė tikrai yra skausmo priežastis (Mannion et al., 2009).
Didžiąją dalį apatinės nugaros dalies skausmo sukelia nemechaninės priežastys. Paprastai tai apima displaziją, uždegimą ar ankilozuojantį spondiloartritą. Šias rimtas priežastis sunku įvertinti, ypač pirminiame etape (Mannion et al., 2009).
L. Manchikanti (2000) atliko apžvalginį tyrimą, norėdamas nustatyti apatinės nugaros dalies skausmo priežastis bei rizikos faktorius. Jo gauti rezultatai pavaizduoti 1 lentelėje.
1 lentelė. Apatinės nugaros dalies skausmo priežastys (Manchikanti, 2000)
Priežastinės Spėjamos Galimos Nesusijusios
Nėra Genetika Amžius Rūkymas Kėlimas Vibracija Psichosocialiniai faktoriai Lytis Nutukimas Sunkus fizinis darbas Statinės darbo pozos/padėtys
Anksčiau patirtas nugaros skausmas
Nepasitenkinimas darbu
Skoliozė Kifozė Kojų ilgio skirtumas
1.3. Nugaros skausmo įtaka fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai
Apatinės nugaros dalies skausmas dažniausiai pablogina gyvenimo kokybę. Sąvoka – gyvenimo kokybė, apima pagrindines asmens sveikatos sritis: fizinę, psicinę ir socialinę sveikatą.
17 milijonų vyresnių nei 65 metai asmenų bent kartą gyvenime jautė apatinės nugaros dalies skausmą. 6 milijonams iš jų dėl šios priežasties pablogėjo gyvenimo kokybė (Weiner et al., 2003). Siekiant įvertinti skausmo įtaką visoms sveikatos dedamosioms, dažnai yra naudojamas SF – 36 (Short-Form Health Survey) klausimynas (O‘Sullivan et al., 2012).
Fizinė sveikata gali būti įvertinta tiesioginio stebėjimo metu, kai apatinės nugaros dalies skausmą jaučiantis asmuo atlieka įprastus judesius, pvz.: eina, keliasi nuo kėdės ir pan. (Weiner et al., 2003).
G. E. Hicks et al. (2008) atliko tyrimą, kurio metu siekė išsiaiškinti skausmo įtaką vyresnių nei 75 metų asmenų gyvenimo kokybei. Paaiškėjo, kad apatinės nugaros dalies skausmas yra dažna tokio amžiaus asmenų problema. Autoriai palygino sveikų ir kenčiančių skausmą asmenų fizinę, psichinę ir socialinę sveikatą. Išsiaiškinta, kad asmenų, nejaučiančių apatinės nugaros dalies skausmo, fizinė, psichinė ir socialinė sveikata yra statistiškai reikšmingai geresnė negu, tų, kuriems skauda nugarą.
Dėl nugaros skausmo sukeltų sveikatos problemų kenčia ne tik vyresnio amžiaus asmenys, bet ir paaugliai. P. B. O‘Sullivan et al. (2012) atliko tyrimą, kurio metu tyrė apatinės nugaros dalies skausmo įtaką paauglių gyvenimo kokybei. Rezultatai parodė, kad dėl skausmo paaugliai praleidžia pamokas, sumažėja jų akademiniai pasiekimai, pablogėja bendravimas su bedraklasiais, taigi nukenčia ne tik jų socialinė gerovė, bet ir psichinė sveikata, nes dėl to jie jaučiasi nepilnaverčiai, linksta į depresiją.
Taigi, nugaros skausmas didelė problema visose amžiaus grupėse. Nors jo poveikis sveikatai jau seniai tiriamas pasaulyje, Lietuvoje šia tema rimtų tyrimų vis dar trūksta (Kazlauskaitė ir Rėklaitienė, 2005).
1.4. Nugaros skausmo įtaka funkcinei būklei
16
B. Del Pozo-Cruz et al. (2012) tyrinėjo kasdienių veiklų atlikimo greitį ir specifiką tarp sveikų ir nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą jaučiančių asmenų. Jie nustatė, kad apatinės nugaros dalies skausmą jaučiantys asmenys statistiškai reikšmingai lėčiau atlieka kasdienę veiklą bei jų judesiai dažniau būna netaisyklingi.
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) yra sukūrusi tarptautinę funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikaciją. Ją sudaro daugybė klausimynų, skirtų nustatyti funkcinės būklės apribojimus dėl apatinės nugaros dalies skausmo, tačiau nėra pakankamai įrodymų, kad kineziterapeutai naudoja juos kasdienėje praktikoje (Davidson and Keating, 2002).
Lietuvoje tiek reabilitologai, tiek kineziterapeutai nugaros skausmo įtakos funkcinei būklei įvertinimui naudoja pasaulyje žinomus ir pripažintus klausimynus, tokius kaip (Samėnienė ir kt., 2005):
1. Roland-Morris klausimynas. 2. Oswestry klausimynas. 3. Quebec klausmynas.
M. B. Rocchi et al. (2005) lygino devynis klausimynus, skirtus nustatyti skausmo intensyvumo įtaką funkcinei būklei. Jie nustatė, kad tik trys iš jų (Oswestry, Roland-Morris ir Quebec) yra visiškai patikimi ir gali būti naudojami kasdienėje praktikoje.
Roland-Morris klausimynas rekomenduojamas įvairių stuburo gydymo būdų rezultatams analizuoti (Šatkauskas ir kt., 2005).
Oswestry klausimynas plačiai naudojamas tam, kad nustatyti apatinės nugaros dalies skausmo įtaką funkcinei būklei, nes yra paprastas, greitas ir nereikalauja papildomų išlaidų jį atliekant. Šis klausimynas yra abilituotas daugeliui pasaulio šalių, tačiau tyrimai parodė, kad orginalus klausimynas atspindi patikimiausius rezultatus (Favibanks et al., 2008).
Quebec funkcinės būklės klausimynas yra patikimas ir turi gana plačią vertinimo skalę. Jis tinkamiausias ambulatorinių ligonių, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmus vertinimui ir tyrimui (Davidson & Keating, 2002).
1.5. Apatinės nugaros dalies stabilumas
Laikui bėgant tapo aišku, kad stabilumas yra dinamiškas procesas, kuris svarbus tiek judant, tiek statinėje pozicijoje. Tai parodo, kad stuburo biomechanika panaši į kitų sistemų biomechaniką: viso stuburo ilgaamžiškumas ir teisinga funkcija priklauso nuo atskirų jo dalių (segmentų) ilgaamžiškumo ir funkcijos. Netinkamas judėjimas (netaisyklinga kūno padėtis) dėl sumažėjusios raumenų jėgos, lankstumo, ištvermės arba neteisingos nervų kontrolės galiausiai sukelia audinių pažeidimus (Barr et al., 2005). Nestabili juosmeninė stuburo dalis negali palaikyti tinkamo slankstelių išsidėstymo, kadangi nestabilus segmentas mažiau priešinasi judesiui, o stuburo slankstelių judrumas padidėja netgi atliekant mažiausią krūvį – taigi, keičiasi judesio kokybė ir kiekybė (Nooris, 2000; McGill, 2001). Fiziniai nestabilumo požymiai (Panjabi, 1992):
Pasikeitusi eisena, sutrikęs liemens sukimas stovint (kai yra spondilolistezė). Pakitimai pasitaiso gulimoje padėtyje.
Vietinis raumenų trūkčiojimas perkeliant svorį nuo vienos kojos ant kitos.
Kūno vibracija lenkiantis žemyn.
Tarslankstelinių judesių atsiradimas, atliekant slankstelio spaudimą, kuris rodo per didelį stuburo mobilumą sagitalinėje plokštumoje.
M. M. Panjabi (2003) pirmasis aprašė stuburo stabilumo modelį, kuris susideda iš trijų komponentų:
Pirmasis komponentas (pasyvus) yra kaulai ir raiščiai, kurie prisideda prie stuburo stabilumo. Šios struktūros teikia stabilumą judesio amplitudės pabaigoje, tačiau beveik nedalyvauja kai stuburas yra neutralioje padėtyje (Panjabi, 1992).
Antrasis komponentas (aktyvus) yra raumenys, supantys stuburą. Jie išlaiko stabilumą tarp slankstelių ir padeda atliekant bet kokius judesius kasdieniniame gyvenime. Kuo didesnis stabilumas kiekviename segmente, tuo didesnis viso stuburo stabilumas. Tik nedidelio raumens aktyvumo (10 proc. maksimalios jėgos) reikia pakankamam segmento stabilumui užtikrinti. Segmentui, aplink kurį silpni raiščiai ar yra disko išvarža, raumenų pagalba yra svarbesnė. Aplink stuburą esančių raumenų ištvermė yra labiau reikalinga esant statinėje padėtyje, o jėga – dinaminėje.
Trečiasis komponentas yra nervų sistema, kuri koordinuoja raumenų veiklą, kai reikia reaguoti į numatomą ar netikėtą jėgų pasikeitimą. Ši sistema turi „įjungti“ teisingus raumenis, reikiamu laiku tam, kad apsaugotų stuburą nuo pažeidimų, taip pat tam, kad užtikrintų norimą judėjimą.
18
1 pav. Juosmeninės stuburo dalies stabilumo komponentai (pagal Panjabi, 1992)
1.6. Apatinės nugaros dalies stabilumą palaikantys raumenys
Raumenys, išsidėstę aplink stuburą, sudaro sudėtingą sistemą (Barr et al., 2005). Apatinė nugaros dalis gali būti apibūdinama kaip raumenų dėžė, kurios priekinę sieną sudaro pilvo raumenys, užpakalinę sieną – nugaros ir sėdmenų raumenys, lubas sudaro diafragma, o grindis – dubens dugno bei šlaunies raumenys (Akuthota et al., 2008). Šioje „dėžėje“ yra 29 raumenys, kurie padeda stabilizuoti stuburą ir dubenį, bei sudaro kinetinę grandinę atliekant judesius. Be šių raumenų stuburas taptų mechaniškai nestabilus ir galėtų išlaikyti tik 90 N jėgą, kuri yra mažesnė net už virš liemens esančio kūno svorį (Akuthota et al., 2008). Raumenų jėga apibrėžiama kaip raumens ar raumenų grupės gebėjimas priešintis ar nugalėti išorinį pasipriešinimą (Dudonienė, 2008). Raumenų ištvermė – tai gebėjimas įtraukti ir atpalaiduoti raumenis kuo daugiau kartų per tam tikrą laiką (dinaminė ištvermė) arba išlaikyti įtrauktus raumenis kuo ilgesnį laiko tarpą (statinė ištvermė) (Mbada et al., 2009). Siekiant įvertinti liemens raumenų statinę ištvermę 1964 metais pirmą kartą panaudotas liemens raumenų statinės ištvermės testas, nuo 1984 metų žinomas kaip Sorensen testas (Demoulin et al., 2006).
Pakankamas stuburo stabilumas reikalauja visų liemens raumenų įsitraukimo į darbą. Raumenų jėga ir standumas verčia raumenis susitraukti. Jėga gali ir nestabilizuoti stuburo, o raumenų standumas visuomet dalyvauja juosmens stabilizavime (McGill & Karpowicz, 2009).
Stuburą stabilizuojantys raumenys pagal savo išsidėstymą ir prisitvirtinimo vietą gali būti skirstomi į giliuosius ir paviršinius raumenis (Barr et al., 2005).
ir stabilizuoja liemenį, apsaugo nuo kompresinių jėgų poveikio. Šie raumenys kuria ir kontroliuoja ašinius judesius, bet iš esmės neprisideda prie segmentinio stabilumo (Fredericson & Moore, 2005).
Giliesiems raumenims priskiriami šie (2 pav., 3 pav.) (Moore & Dalley, 2006): 1. Dauginiai raumenys (m. multifidii);
2. Didysis juosmens raumuo (m. psoas major);
3. Kvadratinis juosmens raumuo (m. quadratus lumborum); 4. Skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis);
5. Vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliqus abdominis internus).
2 pav. Priekiniai ir užpakaliniai raumenys, stabilizuojantys juosmeninę stuburo dalį: A kvadratinis juosmens, B didysis juosmens
20
3 pav. Užpakaliniai raumenys, stabilizuojantys juosmeninę stuburo dalį (http://www.coretraining101.com/images/Lumbar-Multifidus.png)
Paviršiniams raumenims yra priskiriami šie raumenys (4 pav.) (Moore & Dalley, 2006): 1. Tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis);
2. Išorinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliqus abdominis externus); 3. Klubinis šonkaulių raumuo (m. iliocostalis).
4 pav. Priekiniai raumenys, stabilizuojantys juosmeninę stuburo dalį: A išorinis įstrižinis pilvo, B vidinis įstrižinis pilvo, C tiesusis pilvo, D skersinis pilvo
Pagrindiniai nugaros raumenys sudaryti iš dviejų tipų skaidulų: lėtai ir greitai susitraukiančių. Lėto susitraukimo skaidulos dominuoja giliuosiuose raumenyse, jie yra trumpesni, dėl to tinka segmentiniam stabilumui palaikyti (Akuthota et al., 2008).
Greito susitraukimo skaidulos vyrauja paviršiniuose raumenyse, šie raumenys yra žymiai ilgesni ir leidžia didesnę judėjimo amplitudę (McGill, 2002).
1.6.1. Apatinę nugaros dalį stabilizuojančių raumenų funkcijos
Apatinę nugaros dalį stabilizuojančių raumenų funkcijos (McGill, 2001):
1. Dauginiai raumenys (m. multifidus) stabilizuoja stuburą einant, stovint, keliant, tiesiai sėdint, tiesiant nugarą iš sulenktos padėties;
2. Didysis juosmens raumuo (m. psoas major) prasideda nuo 12 krūtinės bei 1 – 4 juosmens slenkstelių kūno bei skersinių ataugų, o baigiasi prisitvirtinęs prie mažojo šlaunikaulio gūbrio. Jis stabilizuoja stuburą vertikalioje padėtyje, išlaiko natūralius stuburo linkius, lenkia šlaunį, suka ją į išorę. Fiksavus koją – lenkia liemenį bei dubenį;
3. Kvadratinis juosmens raumuo (m. quadratus lumborum) prasideda nuo klubakaulio skiauterės, apatinių juosmens slankstelių skersinių ataugų, o baigiasi prisitvirtinęs prie 12 šonkaulio, 1 – 4 juosmens slankstelių skersinių ataugų bei 12 krūtinės slankstelio kūno. Jis stabilizuoja juosmeninę stuburo dalį, traukia žemyn 12 šonkaulį bei lenkia liemenį į šoną.;
4. Skersinis pilvo raumuo (m. transversus abdominis) prasideda nuo 7 – 12 šonkaulių, juosmeninės nugaros fascijos bei klubakaulio skiauterės, o baigiasi tiesiojo pilvo raumens aponeuroze bei ties baltąja pilvo linija. Jis stabilizuoja stuburą, kartu su dauginiu raumeniu, veikdami sinergiškai, atlieka tiesimą;
5. Vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliqus abdominis internus) prasideda nuo juosmeninės nugaros fascijos ir klubakaulio skiauterės, o baigiasi 5 – 12 šonkauliais ir baltąja pilvo linija. Jis suka ir lenkia liemenį, traukia šonkaulius žemyn, padeda stabilizuoti apatinę nugaros dalį; 6. Tiesusis pilvo raumuo (m. rectus abdominis) prasideda nuo 5 – 7 šonkaulių kremzlių, kardinės
krūtinkaulio ataugos, baigiasi viršutine gaktikaulio šaka ir gaktine sąvarža. Jis lenkia stuburą esant fiksuotam dubeniui, priartina krūtinės ląstą prie dubens, nuleidžia šonkaulius, fiksuoja dubenį prie liemens, padeda iškvėpti;
22
8. Klubinis šonkaulių raumuo (m. iliocostalis) stabilizuoja ir tiesia stuburą.
Stuburo stabilumas veikia per juosmeninę nugaros fasciją, kuri yra tarsi natūralus nugaros diržas. Ji veikia tarsi proprioreceptorius, grįžtamojo ryšio principu teikiantis informaciją apie tai, kokioje padėtyje yra stuburas (Akuthota et al., 2008).
Atskirų raumenų susitraukimas skirtingai veikia stuburo stabilumą. Per maža stuburo tiesiamųjų raumenų statinė ištvermė turi įtakos nugaros skausmo atsiradimui (Mbada et al., 2009). Susitraukdami vidinis įstrižinis ir tiesusis pilvo raumenys padidina intraabdominalinį spaudimą ir taip prisideda prie stuburo stabilizavimo (Cholewicki et al., 1999). Klubo – šlaunies raumenys yra gyvybiškai svarbūs stabilizuojant stuburą vaikščiojant. Mokslininkai nustatė, kad nepakankama šlaunies tiesėjų (didysis sėdmens raumuo) ir atitraukėjų (vidurinis sėdmens raumuo) ištvermė ir lėtas atsipalaidavimas taip pat yra rizikos faktorius apatinės nugaros dalies skausmui atsirasti (Akuthota et al., 2008).
M. Watanable et al. (2012) tyrinėjo raumenų susitraukimo greitį keliant žinomo ir nežinomo svorio objektus. Jie nustatė, kad kai yra žinomas objekto svoris, keliant jį, raumenys aktyvuojami iš karto, o kai svoris nežinomas – keliant objektą, raumenys nespėja stabilizuoti stuburo ir tai turi labai didelę įtaką stuburo traumoms ar apatinės nugaros dalies skausmo atsiradimui.
Didysis juosmens raumuo yra silpnas lenkiamasis stuburo raumuo. Pratimai, kurie skatina visišką šio raumens susitraukimą (tokie kaip pilnas atsitūpimas) labai apkrauna L5 – S1 diską, o jo perkrova gali sukelti apatinės nugaros dalies skausmą (Bogduk et al., 1997).
B. C. Queiroz et al. (2010) atliko tyrimą, kurio metu siekė išsiaiškinti kurio Pilates pratimo metu labiausiai apkraunami už stuburo stabilumą atsakingi raumenys. Autoriai nustatė, kad esant padėtyje „ant keturių“, tiesiant stuburą didžiausias aktyvumas yra dauginių raumenų bei klubinio šlaunies raumens, o toje pačioje padėtyje lenkiant stuburą, aktyviausi yra tiesusis pilvo raumuo, vidinis bei išorinis įstrižiniai pilvo raumenys.
Dubens dugno raumenys aktyvuojami susitraukiant skersiniam pilvo raumeniui. Nesenas tyrimas parodė, kad žmonėms, kuriems skauda kryžmeninį klubakaulio sąnarį, yra nusilpusi diafragma ir dubens dugno raumenys. Dėl to diafragminis kvėpavimas ir dubens dugno raumenų aktyvinimas turi būti įtraukti į stuburo stabilizavimo pratimų programą (Akuthota et al., 2008). Joga, kaip kvėpavimo ir stabilizavimo pratimų junginys, rekomenduojama siekiant sustiprinti liemens raumenis (Sherman et al., 2005).
1.7. Nugaros skausmų prevencija ir šalinimas
Labai svarbu apatinės nugaros dalies skausmą gydyti tinkamai. Pirminės sveikatos priežiūros specialistai dažniausiai yra kompetetingi šį skausmą gydyti tik farmakologinėmis priemonėmis. Pacientams, jaučiantiems ūmų aptinės nugaros dalies skausmą, svarbu jį kontroliuoti bei nepabloginti funkcinių judesių. Pacientams, jaučiantiems lėtinį skausmą, svarbus nuolatinis skausmo mažinimas ir paūmėjimų prevencija (Miller S. M., 2012).
S. Kinkade (2007) teigia, kad apatinės nugaros dalies skausmų šalinimas yra nelengvas ir varginantis procesas. Nugaros gydymo specialistai iki šiol nėra nustatę patikimiausio apatinės nugaros dalies skausmo šalinimo būdo. Dauguma neoperacinių gydymo būdų, tokie kaip kineziterapija, injekcijos į trigerinius taškus, lovos režimas, fizioterapija, masažai, stuburo tempimas ar korsetų dėvėjimas, yra lengvai naudojami, tačiau nėra labai efektyvūs (McGill, 2002). Vis dėl to, kineziterapija (fiziniai pratimai, masažas ir fizioterapijos procedūros) nugaros skausmui gydyti yra rekomenduojama dažniausiai (Burton et al., 2006).
Kineziterapija apima ligos diagnozavimą, įvertinimą ir jos gydymą pasitelkiant fizinius pratimus, mobilizacines technikas bei fizioterapinius veiksnius (Last A. R. and Hulbert K., 2009). Specialistai patyrusiems nugaros skausmą jau ir per pirmąsias kelias savaites po simptomų pasireiškimo taip pat rekomenduoja mažai įtampos reikalaujančias veiklas, tokias kaip ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas. Tai gali iš pradžių šiek tiek padidinti skausmą (Donzelli et al., 2006).
Labai svarbu atsiminti tai, kad jei nugara kartą buvo pakenkta, ji gali tapti labai jautri ir toliau tęsiant skausmą sukėlusią veiklą, pakenkimai gali pasikartoti (Pinheiro et al., 2011).
Nugaros skausmo prevencijai labai svarbus kineziterapeuto vaidmuo. Visų pirma, labai svarbu pacientą išmokyti taisyklingai sėdėti, stovėti, kelti bei nešti sunkius daiktus. Taip pat svarbu, kad asmuo, jaučiantis nugaros skausmą ir atliekantis fizinius pratimus, tai darytų teisingai (Costa et al., 2012). Dar vienas labai svarbus veiksnys nugaros skausmo prevencijai – tai taisyklinga laikysena. Netaisyklinga laikysena pradeda formuotis dar vaikystėje, todėl būtina jau nuo vaikystės atkreipti dėmesį į kūno padėtį (Mallen et al., 2006).
Naujausi tyrimai rodo, kad tiek nugaros skausmo šalinimui, tiek prevencijai labai tinka stuburo stabilizavimo pratimai (Barr et al., 2005).
1.8. Stuburo stabilizavimo pratimų programos principai ir reikšmė
24
paremtos stuburo stabilizavimo principais (Akuthota et al., 2008). V. K. Stevens et al. (2006) teigia, kad svarbiausias stuburo stabilizavimo pratimų tikslas yra apsaugoti stuburo sąnarius nuo mikrotraumų, skausmo ir degeneracinių pakitimų.
Nespecifiniam nugaros skausmui gydyti pirmiausiai rekomenduojama taikyti pratimų programą (Ferreira et al., 2006).
Norint suprasti stuburo stabilumo reikšmę svarbu suvokti neutralią stuburo padėtį ir natūralų tarpslankstelinį (segmentinį) judėjimą bei stuburo neutralią zoną (Dudonienė, 2008).
Neutrali zona – tai sritis tarpslanksteliniam judesiui aplink neutralią padėtį, kur mažą pasipriešinimą suteikia stuburas (5 pav.).
5 pav. Neutrali zona (pagal Norris, 2000)
Funkcinis nestabilumas apibūdinamas kaip reliatyvus neutralios zonos ribų padidėjimas (Akuthota et al., 2004). Neutrali zona atrodo kliniškai svarbus vienetas stuburo stabilumo funkcijai. Jos dydis gali kisti dėl stuburo pažeidimo, kuris gali sukelti stuburo nestabilumą ir/ar stuburo skausmą toje vietoje (Yue et al., 2007).
Prieš pradedant įgyvendinti tikslią pratimų programą, reikia tam tikrų teorinių žinių. Raumenys gali stabilizuoti stuburą veiksmingai tik tada, kai jie yra gana stiprūs (Dudonienė, 2008). Tačiau stabilizavimo pratimai reikalingi ne vien padidinti raumenų jėgai (Akuthota et al., 2008). Tikslingi pratimai padeda atgauti funkciją, sumažina įtampą, jaučiamą nepajėgumą, mažina skausmą, skatina grįžti į darbą (Nooris, 2000).
Pratimai pradedami nuo normalaus raumens ilgio ir susitraukimo, tam, kad pagerinti raumens funkciją (Akuthota et al., 2008). Visus pratimus, kurių pradinė padėtis yra gulint ant nugaros, patariama daryti sulenkus kojas per kelius 90o kampu. Sulenkus kojas per kelius daugiau apkraunami pilvo raumenys ir mažesnis krūvis tenka apatinei nugaros daliai, dėl to sumažėja stuburo pažeidimo rizika (Dudonienė, 2008).
26
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimui vykdyti ir atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. Be-SRFP (M) – 77 (1 priedas). Tyrimasbuvo atliekamas 2012 metų kovo – birželio mėnesiais. Jis vyko trimis etapais:
1. Tiriamieji buvo apklausti anketinės apklausos metodu taip pat buvo įvertinti jų antropometriniai duomenys bei buvo vertinama vidutinio amžiaus asmenų liemens raumenų statinė ištvermė, nugaros skausmo intensyvumas ir jo įtaka funkcinei būklei.
2. Taikoma stuburą stabilizuojančių pratimų programa.
3. Pakartotinai vertinama vidutinio amžiaus asmenų liemens raumenų statinė ištvermė, nugaros skausmo intensyvumas ir jo įtaka funkcinei būklei.
Pacientams 3 kartus per savaitę, 5 savaites (viso - 15 užsiėmimų) buvo taikyta stuburo stabilizavimo pratimais paremta kineziterapijos programa. Pirmą savaitę užsiėmimų trukmė buvo 60 minučių, vėliau pratimų programos laikas sumažėjo iki 45 minučių.
2.2. Tiriamieji
Tiriamieji buvo viešosios įstaigos „Jonučių šeimos sveikatos centre“ besilankantys pacientai, dėl nespecifinių nugaros skausmų šeimos gydytojo nukreipti pas kineziterapeutą. Savo noru tyrime dalyvauti sutiko 38 asmenys, jaučiantys nespecifinį juosmeninės nugaros dalies skausmą. Tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo paskirtimi, turiniu ir rezultatų panaudojimo būdais bei rezultatų anonimiškumu (2 priedas).
Tyrime dalyvavo 22 moterys ir 16 vyrų, kurių amžius buvo nuo 45 iki 59 metų. Visi tiriamieji įtraukti į tyrimą jautė nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą.
Tyrimo objektas – vidutinio amžiaus asmenų nugaros skausmo intensyvumas, liemens raumenų statinė ištvermė ir funkcinė būklė.
2.3. Tyrimo metodai
Tiriamųjų ūgis matuotas ūgio matuokle, tvirtinama prie sienos. Tiriamasis basas turi atsistoti nugara į matuoklę taip, kad kulnai, sėdmenys, mentės bei pakaušis liestųsi su ja. Ūgis buvo matuotas centimetrais. Tiriamųjų svoris matuotas svarstyklėmis. Tiriamasis basas turi atsistoti ant svarstyklių ir nejudėti. Svoris vertintas kilogramais. Kūno masės indeksas (KMI) apskaičiuotas pagal formulę: svoris (kg)/ ūgis2
(m).
2.3.1. Nugaros skausmo intensyvumo įvertinimas
Tiriamųjų skausmo intensyvumas buvo vertinamas skaičių analogine skausmo skale (6 pav.) (SAS). Skausmą tiriamieji turėjo įvertinti skaičiais nuo 0 iki 10, kur 0 – nėra skausmo, o 10 – stipriausias įsivaizduojamas skausmas.
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Nėra Nepakeliamas skausmo skausmas
6 pav. Skaičių analoginė skausmo skalė (SAS).
Aanalizuojant skausmo stiprumą, remiantis M. McCafery ir A. Beebe (1993), kurie skausmo intensyvumo pagal SAS skirsto į tris dalis, skausmo stiprumas buvo vertinamas sekančiai:
1. 0 – 3 balai yra mažas skausmas;
2. 4 – 6 balai yra vidutinio stiprumo skausmas; 3. 7 – 10 balų yra didelis skausmas.
J. T. Farrar et al. (2001) tikrino koks skausmo intensyvumo pasikeitimas gali būti laikomas statistiškai bei kliniškai patikimu ir nustatė, kad skausmo intensyvumo pasikeitimas 30 proc. nuo pradinio rodmens, gali būti laikomas statistiškai reikšmingu.
2.3.2. Liemens raumenų statinės ištvermės (stuburo stabilumo) testavimas
Siekiant įvertinti liemens raumenų statinę ištvermę, buvo naudojami S. M. McGill (2002) pilvo, nugaros bei šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testai:
28
galėtų atsiremti, kol dar nepradėtas fiksuoti laikas. Tiriamasis turi pakelti viršutinę kūno dalį iki horizontalios padėties ir išlaikyti ją kaip galima ilgiau. Rankos laikomos sukryžiuotos ant krūtinės. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai viršutinė kūno dalis nusileidžia žemiau horizontalios padėties (7 pav.).
7 pav. Nugaros raumenų statinės ištvermės testas (Schilling et al. (2012))
Pilvo raumenų statinės ištvermės testas (PRSIT): jo metu tiriamasis pasodinamas taip, kad tarp nugaros bei šlaunų ir tarp blauzdų bei šlaunų būtų 90° kampas. Tiriamajam už nugaros pastatoma apsauginė ir pagalbinė priemonė, kuri padeda nustatyti tinkamą tiriamojo nugaros padėtį (nugara su pagrindu, ant kurio sėdima, sudaro 60° kampą). Kineziterapeuto asistentas palaiko tiriamojo pėdas. Tokią sėdimą padėtį reikia išlaikyti kaip galima ilgesnį laiką. Testo baigimo laikas fiksuojamas tada, kai tiriamasis nebeišlaiko padėties ir nugara atsiremia į apsauginę priemonę (8 pav.).
8 pav. Pilvo raumenų statinės ištvermės testas (Schilling et al. (2012))
kaip galima ilgiau. Testo pabaiga fiksuojama tada, kai tiriamasis nebeišlaiko padėties ir nuleidžia dubenį ant pagrindo (9 pav.).
9 pav. Šoninių liemens raumenų statinės ištvermės testas (Schilling et al. (2012))
Išmatavus vienos kūno pusės liemens raumenų statinę ištvermę, matuojama kitos pusės raumenų statinė ištvermė. Tiriamasis atsigula ant kito šono ir užima tą pačią testavimo padėtį.
Visų raumenų grupių statinė ištvermė buvo registruojama chronometru, sekundėmis. Remiantis testavimo metu gautais duomenimis, buvo apskaičiuoti šie santykiai:
1. Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės. Kuo artimesnis vienetui santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės, tuo didesnis yra liemens stabilumas. Jeigu pilvo raumenų statinė ištvermė yra didesnė negu nugaros, atsiranda rizika nugaros skausmo atsiradimui.
2. Santykis tarp dešinės ir kairės liemens pusės raumenų statinės ištvermės. Kuo santykis artimesnis vienetui, tuo liemens stabilumas geresnis. Paprastai vienos kūno pusės raumenų statinė ištvermė būna didesnė nei kitos ir priklauso nuo dominuojančios rankos.
2.3.3. Nugaros skausmo intensyvumo įtakos funkcinei būklei nustatymas
Nugaros skausmo intensyvumo įtaka funkcinei būklei buvo vertinama Quebec klausimynu (3 priedas). Tiriamųjų buvo prašoma pasirinkti ir pažymėti po vieną atsakymo variantą į kiekvieną klausimą.
Minimali pasirinktų atsakymų suma gali būti 0, o maksimali – 100. Kuo didesnė suma, tuo prastesnė tiriamojo funkcinė būklė.
30
duomenis. Jie rekomenduoja sudėti kiekvieno tiriamojo visus pasirinktus atsakymo variantus ir analizuoti gautą sumą prieš kineziterapiją ir po jos.
Taip pat autoriai pateiktus klausimus susikirstė į 6 veiklos sritis. 1. Poilsio veiklą sudaro atsakymų į 1, 2 ir 3 klausimus suma.
2. Sėdėjimo ir stovėjimo veiklą apibūdina atsakymų į 4, 5, ir 6 klausimus suma. 3. Vaikščiojimo veiklą sudaro atsakymų suma į 7, 8, 9 ir 12 klausimus.
4. Judėjimo veiklos sritį apibūdina atsakymai į 10, 11 ir 14 klausimus. 5. Lankstymosi veiklą sudaro atsakymų į 13, 15 ir 16 klausimus suma. 6. Kėlimo veiklą apibūdiną atsakymų į 17, 18, 19 ir 20 klausimus suma.
2.4. Matematinė statistika
Visi gauti duomenys apdoroti matematinės statistikos metodais naudojant IBM SPSS Statistics 20 kompiuterine programa. Buvo apskaičiuoti duomenų aritmetiniai vidurkiai, medianos (Me), standartiniai nuokrypiai bei standartinė paklaida (SE). Duomenys pateikiami kaip aritmetiniai vidurkiai ± standartinė paklaida bei medianos.
Skirtumai tarp vyrų ir moterų bei tarp duomenų reikšmių prieš kineziterapiją ir po jos skaičiuoti neparametriniais testais, pagal Mano-Vitnio (Mann-Whitney) ir Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus. Statistiškai reikšmingas skirtumas yra tada, kai p<0,05.
Koreliacijos ryšiai nustatyti apskaičiavus Spirmeno (Spearman) koreliacijos koeficientą. Koreliacijos ryšiai pagal gautas koreliacijos koeficiento (r) reikšmes vertinti sekančiai:
r = 0 – nėra koreliacinio ryšio;
r = 0 – 0,2 – labai silpnas koreliacinis ryšys; r = 0,21 – 0,5 – silpnas koreliacinis ryšys; r = 0,51 – 0,7 – vidutinis koreliacinis ryšys; r = 0,71 – 0,9 – stiprus koreliacinis ryšys; r = 1 – labai stiprus koreliacinis ryšys.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Tiriamųjų amžiaus ir antropometrinių duomenų vidutinės reikšmės
Tyrime dalyvavusių asmenų amžiaus vidurkis - 51,9±0,72 metai (Me=51). Moterų – 51,2±0,84 metai (Me=50,5), o vyrų – 52,9±1,26 metai (Me=53,5). Tarp vyrų ir moterų amžiaus statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05) (10 pav.).
a
Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05
51,2a 52,9 a 30 35 40 45 50 55 Moterys Vyrai A m ži us , m et ai s
10 pav. Tiriemųjų amžiaus vidurkis pagal lytį
A. F. Mannion et al. (2009) siūlo skausmą klasifikuoti pagal jo trukmę: skausmas, kuris trunka 2-4 savaites, vadinamas ūmiu, trunkantis iki 12 savaičių – poūmiu, o ilgesnis kaip 12 savaičių – lėtiniu.
Poūmį skausmą jaučiančių asmenų amžiaus vidurkis – 47,9±0,95 metai (Me=47), o lėtinį skausmą jaučiančių amžiaus vidurkis - 53,1±0,77 metai (Me=53). Skirtumas tarp poūmį ir lėtinį skausmą jaučiančių asmenų amžiaus yra statistiškai reikšmingas (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05).
Tyriamųjų ūgis matuotas tik vieną kartą tyrimo pradžioje. Tiriamųjų ūgio vidurkis yra 173,18±0,86 centimetrai (Me=173). Moterų ūgio vidurkis – 170,36±0,83 centimetrų (Me=171), o vyrų – 177,06±1,14 centimetrai (Me=177). Vyrų ir moterų ūgis statistiškai reikšmingai skiriasi (2 lentelė) (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05).
32
Moterų svorio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 72,73±1,51 kilogramai (Me=70,5), o po – 72,09±1,51 kilogramai (Me=70,5). Moterų svoris prieš ir po kineziterapijos statistiškai reikšmingai nesiskiria (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p>0,05).
Vyrų svorio vidurkis prieš kineziterapiją buvo 92,06±2,57 kilogramai (Me=93,5), o po – 90,69±2,49 kilogramų (Me=92). Vyrų svoris prieš ir po kineziterapijos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
Kūno svoris tarp lyčių tiek prieš kineziterapiją, tiek po jos statistiškai reikšmingai skiriasi (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05).
Kūno masės indekso (KMI) vidurkis prieš kineziterapiją buvo 26,91±0,59 kg/m2 (Me=26,4), o po kineziterapijos – 26,60±0,58 kg/m2 (Me=26,3). KMI prieš kineziterapiją ir po jos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
Moterų KMI vidurkis prieš kineziterapiją 25,15±0,69 kg/m2 (Me=24,54), o po – 24,93±0,68 kg/m2 (Me=24,22). Moterų KMI prieš ir po kineziterapijos skiriasi, šis skirtumas statistiškai rekšmingas (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
Vyrų kūno masės indekso vidurkis prieš kineziterapiją buvo 29,33±0,68 kg/m2 (Me=28,86), o po kineziterapijos – 28,89±0,68 kg/m2 (Me=28,56). Vyrų kūno masės indeksas prieš kineziterapiją ir po jų statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
KMI prieš kineziterapiją ir po jos tarp vyrų ir moterų statistiškai reikšmingai skiriasi (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05).
2 lentelė. Antropometriniai duomenys prieš ir po kineziterapijos
PRIEŠ PO
Vidurkis ± SE; Mediana Vidurkis ± SE; Mediana p*
Ūgis (cm) 173,18 ± 0,86; 173
Svoris (kg) 80,87 ± 2,08; 77,5 79,92 ± 2,02; 75 <0,05
Kūno masės indeksas
(KMI) (kg/m2) 26,91 ± 0,59; 26,4 26,60 ± 0,58; 26,3 <0,05
* pagal Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijų
3.2. Skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos programos
moterų jaučiamo nugaros skausmo trukmės nenustatyta (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05).
L. Manchikanti (2000) atliko didelės imties tyrimą, kurio metu nagrinėjo vyrų ir moterų skausmo trukmę iki tol, kol jie kreipiasi į gydytoją. Jis nustatė, kad vyrai statistiškai reikšmingai ilgiau nesikreipia į gydytoją dėl jaučiamo nugaros skausmo. Mūsų tyrimo metu vyrų skausmo trukmė taip pat ilgesnė, tačiau nėra statistiškai reikšminga. Taip gali būti dėl žymiai mažesnės tiriamųjų imties.
Tiriamųjų jaučiamo skausmo intensyvumo vidurkis tyrimo pradžioje buvo 4,5±0,29 balo (Me=4), o pabaigoje – 2,66±0,13 balai (Me=3). Skausmo intensyvumas po kineziterapijos programos sumažėjo 40,89 proc. Skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05) (11 pav).
a
Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05
a a 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1 3 5 7 9 11 13 15 17 19 21 23 25 27 29 31 33 35 37 Tiriamojo nr. S k a us m o int e ns y v um a s , ba la is
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
11 pav. Tiriamųjų skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos
T. Ritvanen et al. (2007) atliko tyrimą, kurio metu, buvo nustatyta, kad po tradicinės kineziterapijos programos statistiškai reikšmingai sumažėjo skausmo intensyvumas. Mūsų atlikto tyrimo metu, po stuburą stabilizuojančių pratimų programos, skausmo intensyvumas taip pat sumažėjo statistiškai reikšmingai.
34
aVilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05
a a 0 2 4 6 8 10 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 Tiriamosios nr. S k a us m o int e ns y v um a s , ba la is
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
12 pav. Moterų skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos
Moterų jaučiamo skausmo intensyvumas po kineziterapijos programos sumažėjo 44,86 proc. Moterų skausmo intensyvumas prieš kineziterapiją ir po jos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
Vyrų skausmo intensyvumo vidurkis tyrimo pradžioje buvo 4,00±0,41 balai (Me=4), o tyrimo pabaigoje – 2,63±0,22 balai (Me=3) (13 pav.).
a
Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05
a a 0 2 4 6 8 10 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 Tiriamojo nr. S k a us m o int e ns y v um a s , ba la is
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
13 pav. Vyrų skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos
Vyrų skausmo intensyvumas sumažėjo 34,25 proc. Vyrų skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon kriterijus), p<0,05).
statistiškai reikšmingai nesiskiria ir tyrimo pabaigoje (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05) (14 pav.).
aMano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05 bMano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05
2,63b 4a 2,68b 4,86a 0 2 4 6 8 10
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
S k a us m o int e ns y v um a s , ba la is Vyrai Moterys
14 pav. Vyrų ir moterų skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos
Bulent et al. (2009) atliko didelės imties tyrimą (n=807) nustatyti priklausomybei tarp nugaros skausmo intensyvumo bei lyties. Jie nustatė, kad dažniausiai moterų skausmo intensyvumas būna didesnis negu vyrų. Mūsų tyrimo rezultatuose tokia tendencija neatsispindi dėl reikšmingai mažesnės tiriamųjų imties.
A. F. Mannion et al., (2009) teigia, kad skausmas, kuris trunka iki 4 savaičių, vadinamas ūminiu, nuo 4 iki 12 savaičių – poūmiu, o skausmas, kuris trunka ilgiau – lėtiniu. Mes savo darbe palyginome poūmio ir lėtinio skausmo intensyvumą.
Skausmo intensyvumo vidurkis prieš kineziterapiją, kai skausmas poūmis buvo 7,00±0,29 balai (Me=7), o skausmo intensyvumo vidurkis prieš kineziterapiją, kai skausmas lėtinis – 3,72±0,23 balo (Me=4). Skausmo intensyvumo skirtumas tarp poūmio ir lėtinio skausmo yra statistiškai reikšmingas (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05) (15 pav.).
36
aMano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05 bMano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05
2,22b 7a 2,79b 3,72a 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Prieš KT Po KT
Kada atliktas matavimas
S k a us m o int e ns y v um a s , ba la is Poūmis Lėtinis
15 pav. Poūmio ir lėtinio skausmo intensyvumas prieš ir po kineziterapijos
Tyrimo pradžioje, skausmas esant sėdimoje padėtyje, sustiprėja 47,37 proc. tiriamųjų, stovint skausmas padidėja 34,12 proc. pacientų, o keičiant kūno padėtį skausmas padidėja 18,42 proc. apklaustųjų.
Esant sėdimoje padėtyje, skausmas padidėja 40,91 proc. moterų ir 56,25 proc. vyrų. Skausmas stovint sustiprėja 36,36 proc. moterų ir 31,25 proc. vyrų, o keičiant kūno padėtį skausmas padidėja 22,73 proc. moterų ir 12,50 proc. vyrų. Šie rodikliai (proc.) tarp vyrų ir moterų statistiškai reikšmingai nesiskiria (Fišerio tikslusis (Fisher’s Exact) testas, p>0,05) (16 pav.).
Visiems apklaustiesiems skausmas sumažėja atsigulus.
E. Lederman (2010) atlikto tyrimo metu, kaip ir mūsų tyrime, nustatyta, kad asmenims, kenčiantiems apatinės nugaros dalies skausmą, labiausiai jis padidėja sėdint arba stovint.
abcFišerio tikslusis (Fisher's Exact) kriterijus, p>0,05 40,91a 36,3b 22,73c 56,25a 31,25b 12,5c 0 10 20 30 40 50 60
Sėdint Stovint Keičiant kūno padėtį
Padėtis, kai skausmas padidėja
P
roc
.
Moterys Vyrai
3.3. Liemens raumenų statinė ištvermė prieš ir po kineziterapijos programos
Nugaros raumenų statinės ištvermės vidurkis prieš kineziterapiją buvo 132,16±1,21 sekundės (Me=134), o po kineziterapijos – 137,42±1,11 sekundės (Me=139) (17 pav.).
abcdVilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05
59,5a 63,32b 122c 137,42d 57,34a 59,53b 114,84c 132,16d 40 60 80 100 120 140 Nugaros raumenų Pilvo raumenų Dešinės pusės raumenų Kairės pusės raumenų
S ta ti nė i št ve rm ė Laikas, sekundėmis
Po kineziterapijos Prieš kineziterapiją
17 pav. Liemens raumenų statinės ištvermės vidutinės reikšmės prieš ir po kineziterapijos
Nugaros raumenų statinė ištvermė statistiškai reikšmingai (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05) padidėjo.
Phrompaet S. et al. (2011) tyrinėjo stuburo stabilizavimo pratimų poveikį nugaros raumenų statinei ištvermei ir nustatė, kad atliekant šiuos pratimus bent 5 savaites, nugaros raumenų statinė ištvermė statistiškai reikšmingai pagerėja. Mūsų tyrimo metu, pratimai taikyti taip pat 5 savaites, po kurių nugaros raumenų statinė ištvermė statistiškai reikšmingai pagerėjo.
Moterų nugaros raumenų statinės ištvermės vidurkis prieš kineziterapiją buvo 130,45±1,56 sekundžių (Me=128,5), o po – 135,95±1,24 sekundės (Me=138). Moterų nugaros raumenų statinė ištvermė prieš ir po kineziterapijos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
38
abVilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05
130,45b 134,5a 135,95b 139,44a 125 130 135 140 Vyrai Moterys La ik a s , se kun dė m is
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
18 pav. Vyrų ir moterų nugaros raumenų statinė ištvermė prieš ir po kineziterapijos
Nugaros raumenų statinė ištvermė tyrimo pradžioje (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05) ir pabaigoje (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05) tarp lyčių nesiskiria.
F. Doymaz et al. (2006) tyrė panašaus amžiaus vyrų ir moterų nugaros raumenų statinę ištvermę. Jie taip pat nerado statistiškai reikšmingų skirtumų tarp vyrų ir moterų nugaros raumenų statinės ištvermės.
Pilvo raumenų statinės ištvermės vidurkis prieš kineziterapiją buvo 114,84±3,35 sekundžių (Me=116,50), o po – 122,00±1,87 sekundės (Me=121) (17 pav). Pilvo raumenų statinė ištvermė prieš ir po kineziterapijos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
Phrompaet S. et al. (2011) tyrinėjo stuburo stabilizavimo pratimų poveikį pilvo raumenų statinei ištvermei ir nustatė, kad atliekant šiuos pratimus bent 5 savaites, pilvo raumenų statinė ištvermė statistiškai reikšmingai pagerėja. Mūsų tyrimo metu, pratimai taikyti taip pat 5 savaites, po kurių pilvo raumenų statinė ištvermė taip pat statistiškai reikšmingai pagerėjo.
Moterų pilvo raumenų statinės ištvermės vidurkis tyrimo pradžioje buvo 105,36±4,53 sekundės (Me=109), o tyrimo pabaigoje – 114,50±1,51 sekundžių (Me=114). Moterų pilvo raumenų statinė ištvermė tyrimo pradžioje ir tyrimo pabaigoje statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
ab
Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05 127,88a 105,36b 132,31a 114,5b 90 100 110 120 130 140 150 Vyrai Moterys La ik a s , se kun dė m is
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
19 pav. Vyrų ir moterų pilvo raumenų statinė ištvermė prieš ir po kineziterapijos
Pilvo raumenų statinė ištvermė tarp vyrų ir moterų skiriasi tyrimo pradžioje (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05) ir pabaigoje (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05).
F. Doymaz et al. (2006) taip pat tyrė pilvo raumenų statinę ištvermę ir nustatė, kad vyrų pilvo raumenų statinė ištvermė statistiškai reikšmingai geresnė negu moterų.
Dešinės kūno pusės raumenų statinės ištvermės vidurkis prieš kineziterapiją buvo 59,53±2,08 sekundės (Me=58), o po – 63,32±1,97 sekundės (Me=61,5) (17 pav.). Skirtumas tarp dešinės pusės raumenų statinės ištvermės prieš ir po kineziterapijos yra statistiškai reikšmingas (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
M. Claxton and G. McIntosh (2009) nagrinėjo panašaus amžiaus žmonių šoninių liemens raumenų statinę ištvermę ir nustatė, kad tiek vyrų, tiek moterų dešinės pusės liemens raumenų statinė ištvermė yra didesnė. Tokius rezultatus autoriai aiškina tuo, kad visų tiriamųjų dominuojanti ranka buvo dešinė. Mūsų tyrime taip pat gauti duomenys, kad dešinės pusės liemens raumenų statinė ištvermė yra didesnė negu kairės.
Moterų dešinės pusės raumenų statinės ištvermės vidurkis prieš kineziterapiją buvo 50,00±1,35 sekundžių (Me=50), o po kineziterapijos – 54,50±1,32 sekundės (Me=55,5). Moterų dešinės pusės raumenų statinė ištvermė prieš kineziterapiją ir po jos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
40
abVilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05
50b 72,63a 54,5b 75,44a 30 40 50 60 70 80 90 Vyrai Moterys La ik a s , se kun dė m is
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
20 pav. Vyrų ir moterų dešinės pusės liemens raumenų statinė ištvermė prieš ir po kineziterapijos
Dešinės pusės raumenų statinė ištvermė tarp vyrų ir moterų statistiškai reikšmingai skiriasi tiek prieš kineziterapiją (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05), tiek po kineziterapijos (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05).
Kairės kūno pusės raumenų statinės ištvermės vidurkis tyrimo pradžioje buvo 57,34±2,12 sekundės (Me=56,5), o tyrimo pabaigoje – 59,50±2,00 sekundės (Me=57,5) (17 pav.). Skirtumas tarp kairės pusės raumenų statinės ištvermės prieš ir po kineziterapijos yra statistiškai reikšmingas (Vikoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
Moterų kairės kūno pusės raumenų statinės ištvermės vidurkis prieš kineziterapiją buvo 47,64±1,41 sekundės (Me=48,5), o po – 50,27±1,25 sekundžių (Me=51). Moterų kairės pusės raumenų statinė ištvermė prieš kineziterapiją ir po jos statistiškai reikšmingai skiriasi (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
abVilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05 70,69a 47,64b 72,19a 50,27b 40 45 50 55 60 65 70 75 80 Vyrai Moterys La ik a s , se kun dė m is
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
21 pav. Vyrų ir moterų kairės pusės liemens raumenų statinė ištvermė prieš ir po kineziterapijos
Kairės kūno pusės raumenų statinė ištvermė tarp lyčių statistiškai reikšmingai skyrėsi tiek prieš kineziterapiją (Mano-Vitnio Whitney) kriterijus, p<0,05), tiek po (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05).
Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės prieš kineziterapiją buvo 0,88±0,02 sekundės (Me=0,86), o po – 0,89±0,01 sekundės (Me=0,87). Pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykis prieš ir po kineziterapijos statistiškai reikšmingai nesiskiria (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p>0,05) (22 pav.).
a
Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p>0,05 bVilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05
0,88a 1,04b 0,89a 1,07b 0,80 0,85 0,90 0,95 1,00 1,05 1,10 Pilvo/nugaros Dešinės/kairės
Raumenų statinės ištvermės santykis
La ik a s , se kun dė m is
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
42
Moterų pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykis prieš kineziterapiją buvo 0,81±0,03 sekundės (Me=0,83), o po – 0,84±0,01 sekundės (Me=0,84). Statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p>0,05).
J. Lee et al. (1999) vertino pilvo ir nugaros statinės ištvermės santykį tarp moterų, kurioms skaudėjo ir tų, kurioms neskaudėjo nugaros. Jie nustatė, kad tų, kurioms skaudėjo nugarą, pilvo ir nugaros statinės ištvermės santykis buvo 0,77±0,19 s., o tų, kurioms neskaudėjo – 1,00±0,16 s. Remiantis šiais duomenimis galima teigti, kad mūsų tyrimo metu gauti rezultatai panašūs su tų, moterų, kurioms skaudėjo nugarą.
Santykis tarp vyrų pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės prieš kineziterapiją buvo 0,95±0,01 sekundės (Me=0,96), o po kineziterapijos – 0,95±0,01 sekundės (Me=0,95). Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp vyrų pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykio prieš ir po kineziterapijos nebuvo (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p>0,05).
J. Lee et al. (1999) taip pat vertino vyrų pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės santykį. Tų, kuriems neskaudėjo nugaros šis santykis buvo 1,23±0,28 s, o tų, kuriems skaudėjo nugarą – 0,96±0,27 s. Šie gauti rezultatai panašūs į mūsų tyrime gautus rezultatus.
Santykis tarp pilvo ir nugaros raumenų statinės ištvermės tarp lyčių tiek prieš kineziterapiją Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05), tiek po jos statistiškai reikšmingai skiriasi (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05) (23 pav.).
abMano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05
0,95b 0,95a 0,84b 0,81a 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2
Prieš kineziterapiją Po kineziterapijos
Kada atliktas matavimas
S ta ti nė s iš tv er m ės s ant yk is , se kun dė m is Vyrai Moterys
23 pav. Pilvo/nugaros raumenų statinės ištvermės santykis pagal lytį prieš ir po kineziterapijos
Santykis tarp dešinės ir kairės kūno pusės raumenų statinės ištvermės prieš kineziterapiją buvo 1,04±0,01 sekundės (Me=1,04), o po kineziterapijos – 1,07±0,01 sekundės (Me=1,07). Skirtumas statistiškai reikšmingas (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05) (22 pav.).
Tokie rezultatai gauti dėl to, kad po kineziterapijos labiau padidėjo dešinės pusės raumenų statinė ištvermė negu kairės. S. M. McGill (2002) atliktuose tyrimuose taip pat nustatyta, kad dešinės pusės raumenų statinė ištvermė po kineziterapijos pagerėjo labiau negu kairės.
Moterų dešinės ir kairės kūno pusės raumenų statinės ištvermės santykis tyrimo pradžioje buvo 1,05±0,01 sekundės (Me=1,05), o tyrimo pabaigoje – 1,08±0,01 sekundės (Me=1,09). Šis skirtumas yra statistiškai reikšmingas (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p<0,05).
Santykis tarp vyrų dešinės ir kairės pusės raumenų statinės ištvermės prieš kineziterapiją buvo 1,03±0,01 sekundės (Me=1,02), o po – 1,04±0,01 sekundės (Me=1,04). Statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (Vilkoksono (Wilcoxon) kriterijus, p>0,05).
Santykis tarp dešinės ir kairės kūno pusės raumenų statinės ištvermės tarp lyčių prieš kineziterapiją statistiškai reikšmingai nesiskyrė (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p>0,05), o po kineziterapijos statistiškai reikšmingai skyrėsi (Mano-Vitnio (Mann-Whitney) kriterijus, p<0,05).
S. M. McGill (2002) teigia, kad kuo santykis tarp dešinės ir kairės pusės liemens raumenų statinės ištvermės artimesnis vienetui, tuo liemens stabilumas didesnis. Jis nustatė, kad paprastai vienos kūno pusės raumenų statinė ištvermė būna didesnė negu kitos. Tai priklauso nuo dominuojančios rankos.
