Komplikacijos, pasireiškiančios šunims, po minkštųjų audinių operacijų Postoperative complications after soft tissue surgery in dogs Domantė Ruikytė LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Domantė Ruikytė

Komplikacijos, pasireiškiančios šunims, po minkštųjų audinių operacijų

Postoperative complications after soft tissue surgery in dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: vet. gyd. chirurgė – rentgenologė A. Matusevičiūtė

2

DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Komplikacijos, pasireiškiančios šunims, po minkštųjų audinių operacijų“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1.1 Chirurginių operacijų klasifikacija ... 10

1.2 Minkštųjų audinių operacijos ... 11

1.3 Komplikacijos po minkštųjų audinių operacijų ... 11

1.4 Chirurginės infekcijos ... 12

1.4.1 Chirurginės žaizdų infekcijos ... 13

1.4.2 Sepsis ... 14

1.4.3 Piotoraksas ... 14

1.4.4 Peritonitas ... 14

1.4.5 Meticilinui atspari stafilokokinė infekcija ... 15

1.5 Bendrosios pooperacinės komplikacijos ... 16

1.5.1 Chirurginių siūlių plyšimas ir žaizdos atsivėrimas ... 16

1.5.2 Organizmo reakcijos sukeltos chirurginių siūlų ... 17

1.5.3 Hipertermija ... 17

1.5.4 Hemoragija ... 18

1.5.5 Anoreksija ... 19

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 20

3. TYRIMO REZULTATAI ... 22

REZULTATŲ APTARIMAS ... 28

4 PADĖKA ... 31 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 32

5

SANTRAUKA

„Komplikacijos, pasireiškiančios šunims, po minkštųjų audinių operacijų“ Domantė Ruikytė

Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas: Įvertinti pasireiškiančias komplikacijas šunims, po minkštųjų audinių operacijų.

Tyrimo metodika: Duomenys tyrimui buvo rinkti Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje nuo 2016 vasario mėnesio iki 2017 vasario mėnesio imtinai. Duomenų rinkimui buvo naudotasi klinikos pacientų registracijos žurnalo duomenimis. Tirti – naminiai šunys, kuriems buvo atliktos minkštųjų audinių chirurginės operacijos. Šunys buvo tiriami pagal lytį, amžių, operacijos rūšį. Pasireiškusios komplikacijos buvo tiriamos pagal tipą, gyvūnų amžių ir pakartotinės operacijos būtinybę.

Rezultatai: Po atlikto tyrimo nustatyta, kad per tiriamąjį laikotarpį šunims buvo atliktos 220 minkštųjų audinių operacijos ir iš jų pasireiškė 41 komplikacijų atvejis. Lyginant pagal lytį, patelėms komplikacijos pasireiškė 4 proc. dažniau nei patinams. Atlikus duomenų analizę buvo nustatyta, kad pooperacinių komplikacijų pasireiškimas po minkštųjų audinių operacijų šunims priklauso nuo jų amžiaus. Iš tyrimo duomenų gauta, kad daugiausiai komplikacijų pasireiškė 10 – 15 m. amžiaus grupėje, tai sudarė 40 % visų atvejų, o mažiausiai komplikacijų pasireiškė grupėje, kurioje buvo šunys iki 1 metų amžiaus, tai sudarė 14% visų atvejų. Atsižvelgus į operacijos rūšį, daugiausia komplikacijų pasireiškė po navikų šalinimo operacijų (8 atvejai). Pagal komplikacijų tipą daugiausia komplikacijos pasireiškė pūlingu žaizdos uždegimu (8 atvejai) ir serohemoraginio skysčio kaupimusi (8 atvejai). Daugiausia komplikacijų, po kurių pasireiškimo reikėjo pakartotinės chirurginės operacijos, pasireiškė šunims, kurie buvo 5 – 10 metų amžiaus grupėje (8 atvejai). Pakartotinos operacijos, pašalinti atsiradusią komplikaciją prireikė 46 proc. šunų, o 54 proc. pacientų komplikacijų požymiai išnyko netaikius rimtesnio gydymo.

6

SUMMARY

Postoperative complications after soft tissue surgery in dogs Domantė Ruikytė

Master’s thesis

Main aim: Evaluation of complications in dogs following soft tissue operations.

Method: The data was collected by Dr. L. Kriaučeliūnas Small Animal’s Clinic from February 2016 until February 2017 inclusive. The data used for the research was taken from veterinarian clinic’s register list. Research object - domestic dogs that had soft tissue surgeries. Dogs were examined according to their gender, age and type of surgery. Complications were analyzed according to the animals’ age and neccesity of repeated operation.

Results: Study shows that during the study period dogs had 220 soft tissue surgeries and 41 surgical complication. Female dogs experienced complications 4% more than the male dogs. Post- operative complications after soft tissue surgeries depended on animals’ age, the results represented that in the group of 10-15 year old dogs, complications happened in 40% of cases, though the least number of complications happened in the 1 year old dogs’ age group which had 14% cases. Considering the type of surgery, most of the complications happened after tumors elimination (8 cases) . According to the type of complications, the highest number of complications ended up in purulent wounds’ infections (8 cases) and serous hemorrhage liquid accumulation (8 cases). Dogs that belonged to the 5-10 age group have experienced the biggest number of complications (8 cases). Repeated surgery was necessary for 46% of dogs, because of the complications that happened after operation, while 54% of dogs avoided any kind of additional treatment after surgical procedures.

7

SANTRUMPOS

8

ĮVADAS

Šiais laikais, atliekamų chirurginių operacijų įvairovė yra didžiulė. Jos suskirstytos į minkštųjų audinių, ortopedines bei neurochirurgines operacijas. Vienos iš dažniausiai atliekamų chirurginių procedūrų veterinarijos srityje – minkštųjų audinių chirurginės operacijos. Operacijos skirstomos pagal skubotumą, riziką bei tikslą. Planinės operacijos, tai tokios, kurios atliekamos iš anksto jas numačius, jos nėra atliekamos iš karto nustačius diagnozę. Bet pasitaiko ir tokių operacijų, kurios turi būti atliekamos kiek įmanoma greičiau dėl kilusio didelio pavojaus gyvūno gyvybei ar norint išgelbėti pažeistą kūno dalį ar jos funkciją (1). Tai tokios operacijos, kurios atliekamos esant stipriam kraujavimui, virškinimo trakto obstrukcijai, esant organų perforacijoms.

Operacijų rizikingumas priklauso nuo to, kokos apimties yra atliekama operacija. Vienoms operacijoms atlikti pažeidžiami tik odos arba gleivinės sluoksniai bei jungiamasis audinys. Tokių operacijų atlikimas nesukelia didelio pavojaus gyvybei, jos trunka neilgai, po tokių operacijų yra maža komplikacijų pasireiškimo tikimybė. Dažniausiai atliekamos didelės apimties operacijos, tokios kai atidaromas organizmo mezenchiminis barjeras (pilvaplėvė, pleuros ertmė, smegenų dangalai), tokioms operacijoms atlikti reikia daugiau laiko. Po tokių operacijų reikalinga specialistų priežiūra, hospitalizacija, taip pat yra didesnė komplikacijų pasireiškimo rizika. Pagal atlikimo tikslą operacijos gali būti diagnostinės, abliatyvios, rekonstrukcinės.

Chirurgijos srityje, siekiant geriausių rezultatų, veterinarijos gydytojai stengiasi naudoti įvairias naujausias technologijas, atliekamos vis sudėtingesnės operacijos tam, kad būtų užtikrinta operacijos sėkmė ir gyvūnas patirtu kuo mažiau nepatogumų po atliktos operacijos. Tačiau net ir kruopščiai laikantis septikos ir aseptikos reikalavimų operacijos metu bei veterinarinei medicinai sparčiai žengiant į priekį vis dar nepavyksta užkirsti kelio komplikacijosm pasireiškiančioms po chirurginių operacijų.

Komplikacija laikomas bet koks nuokrypis nuo įprastinės pooperacinės būklės. Pasireiškiančių komplikacijų spektras yra įvairus bei platus. Skiriasi pasireiškusių komplikacijų sunkumas, atsiradimo priežastys bei jų pasekmės. Pooperacinių komplikacijų pasireiškimas po atliktų chirurginių operacijų yra mažai ištyrinėtas veterinarinėje medicinoje. Komplikacijos pasireiškiančios po chirurginių operacijų žmonių medicinoje jau suklasifikuotos nuo 1992 m. (2). Ši klasifikacija pritaikyta ir veterinarinėje medicinoje, komplikacijos suskirstytos į 4 kategorijas pagal komplikacijų gydymo pasekmes. Siekiant kuo anksčiau nustatyti bei pastebėti pasireiškusias komplikacijas po atliktų chirurginių operacijų bei norint pasiekti geriausių rezultatų atliekamos nuoseklios gyvūno stebėsenos procedūros po atliktos chirurginės operacijos (3). Nors komplikacijų klasifikavimui skiriama vis

9 daugiau dėmesio ir buvo atlikta keletas tyrimų (4,5) siekiant atrasti tinkamiausią klasifikavimo schemą, vis dar nėra vieningo nutarimo, kaip apibrėžti ir vertinti pooperacines komplikacijas. Nusprendus naudoti chirurginį gydymą veterinarijos gydytojas turi įvertinti pooperacinių komplikacijų pasireiškimo tikimybę, jų įvairove ir galimą sunkumo laipsnį bei supažindinti gyvūno savininką su galimomis pooperacinėmis komplikacijomis. Taip pat chirurginės operacijos metu ir po jos privalo laikytis visų įmanomų priemonių komplikacijos pasireiškimui sumažinti.

Tikslas:

Įvertinti pasireiškiančias komplikacijas šunims, po minkštųjų audinių operacijų.

Uždaviniai:

1. Įvertinti amžiaus, operacijos rūšies įtaką komplikacijų pasireiškimui po minkštųjų audinių operacijų šunims.

2. Įvertinti pasireiškusių komplikacijų, po šunų minkštųjų audinių operacijų, pobūdį.

3. Analizuoti pooperacinių komplikacijų, pasireiškiančių po minkštųjų audinių operacijų šunims pasekmes.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Chirurginė operacija

Chirurginė operacija dar kitaip gali būti vadinama, kaip chirurginė intervencija, procedūra, chirurginis gydymas arba tiesiog operacija. Chirurginė operacija apibūdinama, kaip kūno sužalojimų ar sutrikimų gydymas atliekant pjūvį ar manipuliaciją, naudojantis chirurginiais įrankiais (6).

1.1.1 Chirurginių operacijų klasifikacija

Chirurginės operacijos klasifikuojamos pagal skubotumą, riziką bei tikslą. Pagal skubotumą operacijos gali būti neskubios, skubios arba labai skubios. Neskubios operacijos yra tokios, kurios turi pasirinkimo laisvę sprendžiant ar norima atlikti operaciją ar ne, tokios kaip gyvūno kastracija, kai jos atliekamos prevencijos tikslais. Šio tipo operacijų neatlikimas, per tam tikrą laiko tarpą, nesukelia pavojaus gyvūno gyvybei. Skubios operacijos yra tokios iki kurių atlikimo galima laukti kol gyvūno būklė stabilizuosis, bet operacija reikia atlikti per 24 ar 48 val. Tokio tipo operacijos yra litekstrakcija, amputacija, cholecistektomija ir kitos panašios operacijos. Labai skubios operacijos yra tokios kurias būtina atlikti per keletą valandų dėl didžiulio pavojaus gyvybei arba norint išgelbėti pažeistą kūno dalį ar jos funkciją. Tokios operacijos atliekamos esant stipriam kraujavimui, virškinimo trakto obstrukcijai, esant organų perforacijoms ir kt. (1).

Chirurginės operacijos riziką atspindi busimos operacijos apimtis, operacija gali būti didelės arba mažos apimties. Chirurginė operacija laikoma didelės apimties, kai atidaromas mezenchiminis barjeras (pilvaplėvė, pleuros ertmė, smegenų dangalai). Tai tokia operacija po kurios atlikimo reikalinga specialistų priežiūra, hospitalizacija, didesnė komplikacijų rizika. Operacijos, kai operuojant yra didelis pavojus gyvybei, ilgas operacijos laikas. Tokioms operacijoms priskiriamos laparoskopijos, mastektomijos, histerektomija ir kt. Mažos apimties chirurginės operacijos tai tokios, kurios nesukelia didelio pavojaus gyvybei, trunkančios neilgai, maža komplikacijų pasireiškimo tikimybė. Tokio tipo operacijos yra kai pažeidžiama tik odos arba gleivinės sluoksniai ir jungiamasis audinys. Operacijos: papilomų šalinimas, dantų traukimas, žaizdų siuvimas ir kt.

Pagal tikslą operacijos gali būti: diagnostinės, abliatyvios, rekonstrukcinės. Operacijos atliekamos tam, kad būtų patvirtinta įtariama diagnozė arba nustatyta tiksli neiškaus susirgimo priežastis, vadinamos diagnostinėmis operacijomis. Diagnostinėms operacijoms priskiriamos tokios

11 chirurginės intervencijos, kaip biopsija, diagnostinė laparotomija. Abliatyvios operacijos yra tokios, kurių metu pašalinama negrįžtamai pažeista kūno dalis ar audinys. Tokiomis operacijomis priskiriamo įvairios amputacijos. Rekonstrukcinė operacija atliekama norint atstatyti traumuoto ar sutrikusios veiklos audinio funkciją arba patobulinti trūkumus. Tokio tipo operacijoms priskiriama odos rekonstrukcinės operacijos, stenozinių šnervių korekcija (7). Dažniausiai operacijos veterinarinėje medicinoje skirstomos į minkštųjų audinių (odos, kūno ertmių, širdies ir kraujagyslių sistemos, virškinamojo trakto, lytinės bei šlapimo, kvėpavimo sistemos), ortopedines (kaulų, sąnarių bei raumenų) ir neurochirurgines.

1.2 Minkštųjų audinių operacijos

Minkštųjų audinių operacijos apima visas operacijas į kurias neįeina kaulai ar sąnariai, taip pat nepriskiriamos ir neurochirurginės operacijos. Tai labai plati operacijų grupė, kuri dar skirstoma į atskirų organizmo sistemų operacijas. Tokios operacijos išskirtos į: endokrininės sistemos, kraujotakos sistemos, ausų operacijos, kvėpavimo sistemos, pilvo ertmės operacijos, virškinimo trakto operacijos, kepenų, tulžies pūslės ir kasos, šlapimo sistemos, lytinės sistemos, krūtinės sienos, pleuros ertmės, širdies sistemos. Minkštųjų audinių operacijų rūšis varijuoja nuo paprastų operacijų su minimalia chirurgine intervencija iki didžiulių operacijų su dideliu pavojumi gyvūno gyvybei.

1.3 Komplikacijos po minkštųjų audinių operacijų

Komplikacija laikomas bet koks nuokrypis nuo įprastinės pooperacinės būklės. Nepaisant didžiulių pastangų, siekiant išvengti komplikacijų pooperaciniu laikotarpiu, komplikacijų vis tiek gali pasitaikyti. Tam, kad kuo anksčiau būtų galima nustatyti bei pastebėti komplikacijas ir būtų pasiektas geriausias rezultatas atliekamos nuoseklios gyvūno stebėsenos procedūros po operacijos (3). Komplikacijos pasireiškiančios po chirurginių operacijų žmonių medicinoje jau suklasifikuotos nuo 1992 m. šia klasifikaciją galima pritaikyti ir veterinarinėje medicinoje. Komplikacijos suskirstytos į 4 kategorijas pagal komplikacijų gydymo pasekmes (2):

 1 kategorijos komplikacijos: tai nedidelį pavojų gyvybei keliantys atvejai, kuriems nereikia gydymo (išskyrus analgetikus, karščiavimą mažinančius vaistinius preparatus, vaistus nuo pykinimo ir viduriavimo arba vaistus skirtus apatinei šlapimo takų infekcijai gydyti).

12

 2 kategorijos komplikacijos: potencialiai gyvybei pavojingos komplikacijos, kai gydymas yra būtinas arba, kai po operacijos prireikia dvigubai ilgesnio hospitalizacijos laiko nei vidutiniškai po toko tipo operacijų. Antro laipsnio komplikacijos dar suskirstytos į dvi smulkesnes kategorijas pagal pasirinkto gydymo invazyvumą komplikacijų gydymui. 2 a kategorijos komplikacijoms gydyti užtenka tik medikamentinio gydymo ir 2 b kategorijos komplikacija, kurio gydymui reikia invazyvesnių procedūrų.

 3 kategorijos komplikacijos: turinčios ilgalaikių pasekmių organizmui komplikacijos. Po tokio laipsnio komplikacijų lieka ilgalaikė negalia arba būtina organų rezekcija.

 4 kategorijos komplikacijos: labai pavojingos, po šio laipsnio komplikacijų pasireiškimo ištinka mirtis.

Nors komplikacijų klasifikavimui skiriama vis daugiau dėmesio, bet vis dar nėra vieningo nutarimo, kaip apibrėžti ir vertinti pooperacines komplikacijas. Siekiant atrasti tinkamiausią klasifikavimo schemą buvo atlikta keletas tyrimų (5,4). Vieno iš atliktų tyrimų 2004 m. modifikacijos daugiausia buvo skirtos informuoti apie gyvybei pavojingas ir ilgalaikes pasekmes sukeliančias komplikacijas. Galiausiai vis tiek klasifikuojant buvo remtasi komplikacijų gydymu (5). Naujausiai atliktas tyrimas, penkių metų vertinimas, apie komplikacijų klasifikaciją įrodė, kad Clavien-Dindo klasifikacijos modelis yra galiojantis ir taikomas daugelyje chirurgijos sričių visame pasaulyje. Taip pat, kad bendrojo klasifikavimo principo pakeitimai nėra pagrįsti, atsižvelgiant į šios klasifikacijos naudojimą publikuojamuose leidiniuose ir teismo procesuose (4).

1.4 Chirurginės infekcijos

Uždegimas yra organizmo pagrindinis ir vienas pirmųjų apsaugos mechanizmų, taip pat veiksnys skatinantis audinių atsistatymą, nesant uždegimui, gijimas nevyktų. Stiprus, užsitęsęs, negydomas uždegimas gali sukelti rimtą organizmo funkcijų sutrikdymą, taip pat sukelti skausmą, imuniteto nusilpimą, organų nepakankamumą bei mirtį (8). Infekcija įtariama, kai gyvūnui pasireiškia hipertermija, leukocitozė, anoreksija, depresija arba visi šie simptomai kartu. Taip pat, šie sutrikimai gali ir nebūti siejami su infekcija, kai jie pasireiškia, kaip normali reakcija į stresą bei operaciją (9). Pasireiškusi chirurginė infekcija po operacijos sukelia gyvūnų savininkų nepasitenkinimą dėl papildomų išlaidų, taip pat pailgėja turimas praleisti klinikoje laikas bei gydymo laikotarpis. Infekcija sukeliama mikroorganizmų patekusių į operacinę žaizdą operacijos metu arba po jos (8). Bakterijos, kurios užkrečia operacijos žaizdą dažniausiai yra kilusios iš paties organizmo mikrofloros, operacijos

13 metu esančio operacinėje personalo arba aplinkos (10). Po operacijų, siekiant išvengti infekcijos skiriami, sisteminiai antibiotikai turėtų būti baktericidiniai ir veikiantys prieš labiausiai tikėtinus žaizdos patogenus: koaguliazei teigiamus stafilokokus, Escherichia coli ir Pasteurella genties bakterijas (11).

1.4.1 Chirurginės žaizdų infekcijos

Chirurginės žaizdų infekcijos yra vienos dažniausių pooperaciniu laikotarpiu pasireiškusių mirčių priežasčių bei gali sukelti rimtas pooperacines komplikacijas nepaisant nuolatinio chirurginės praktikos tobulinimo. Chirurginė žaizdos infekcija nėra gerai apibūdinta veterinarinėje medicinoje. Žmonių medicinoje, chirurginės žaizdos infekcijos yra apibūdintos, kaip tokios, kurios atsiranda per 30 d. po chirurginės operacijos arba per vienerius metus, jeigu chirurginis implantas buvo paliktas organizme po procedūros (12) .

Daugumoje atliktų veterinarinių tyrimų, chirurginės žaizdos laikomos infekuotomis, jei pastebimas pūliuotos išskyros iš žaizdos per 14 d. po operacijos. Kai kuriuose tyrimuose į apibūdinimą yra įtraukti ir būdingi infekcijos požymiai tokie kaip paraudimas, skausmas, sutinimas ir šiluma. Faktoriai sukeliantys chirurginės žaizdos infekcijas gali būti susiję su pacientu: diabetas, antsvoris, amžius. Kiti faktoriai gali būti susiję su atlikta operacija: operacinio lauko paruošimas, chirurginė technika, operacijos ir anestezijos trukmė, netinkamas chirurginių instrumentų sterilizavimas (13). Infekcijos tikimybė didėja su didėjančiu žaizdos užteršimu (14). Operacinių žaizdos klasifikuojamos remiantis chirurginės žaizdos bakterinio užterštumo laipsniu (1 lentelė).

1 lentelė. Operacinių žaizdų klasifikacija pagal bakterinį užterštumą (13)

Švari Žaizda, kuri yra neuždegiminė, netrauminė, susidariusi neatveriant virškinimo trakto, kvėpavimo ir urogenitalinio trakto bei burnos ertmės.

Švari – užteršta

Žaizda, susidariusi atvėrus virškinimo traktą, kvėpavimo ir urogenitalinį takus bei burnos ertmę. Švari operacija su drenų įdėjimu bei nedideliu aseptikos pažeidimu. Užteršta Operacijos, kurių metu įvyko turinio išsiliejimas iš virškinamojo arba urogenitalinio

trakto, operuojama trauminė žaizda be pūlingo eksudato, didelis aseptinių principų nesilaikymas.

Purvina Operacijos, kurių metu yra ūmi bakterinė infekcija, operuojama trauminė žaizda su pūlingu eksudatu, apmirusiais audiniais ar svetimkūniais, ar užteršta fekalijomis.

14

1.4.2 Sepsis

Sepsis yra sudėtingas sindromas atsiradęs dėl numanomos ar žinomos infekcijos. Ši rimta sveikatos būklė apibūdinama kaip uždegiminis atsakas į infekciją, kuri gali paveikti visą organizmą (15). Sepsį paprastai sukelia streptokokai, stafilokokai ir kitos gramneigiamos bakterijos. Sepsio diagnozavimas susideda iš įtariamos arba patvirtintos infekcijos ir tuo pačiu metų stebimo sisteminio infekcinio atsako sindromo. Bet kuris sergantis gyvūnas, kuriam pasireiškia nesuprantamas hemodinamikos nestabilumas arba termoreguliacinis nuokrypis laikomi potencialiai užsikrėtę sepsiu.

Sepsis tai klinikinė diagnozė, kuriai nereikia laboratorinio patvirtinimo. Sunkus sepsis ir septinis šokas gali išsivystyti kaip pirminis ligos procesas, pavyzdžiui, kada svetimkūnis perforuoja virškinamąjį traktą ir gali būti kaip antrinis susirgimas gydant kitus sutrikimus, tokius kaip aspiracinė pneumonija po anestezijos (13). Sepsis yra dažna priežastis sukelianti sunkiai sergančių pacientų mirtį (16). Sepsio sukeliama mirtingumo rizika šunims siekia 40 proc. (17).

1.4.3 Piotoraksas

Piotoraksas yra pūlingo eksudato kaupimasis krūtinės ląstoje. Įprastai, krūtinės ląstoje nedidelis kiekis transudatinio skysčio yra normalus dalykas leidžiantis sklandžiai judėti krūtinės struktūroms vykstant kvėpavimo procesams (13). Skysčių dinamika krūtinės ląstoje pasikeičia esant įvairiems uždegiminiams arba neuždegiminiams procesams organizme.

Kai infekcija paveikia plaučius ar kraujagysles, aktyvuojamas imuninis atsakas ir stebimas pleuros uždegimas, dėl kurio padidėja kraujagyslių pralaidumas ir uždegiminių ląstelių (neutrofilų, limfocitų ir eozinofilų) migracija į pleuros ertmę (18). Neseniai atliktame tyrime buvo vertinamas piotorakso pasireiškimo dažnumas šunims po krūtinės ląstos operacijos, buvo tirti 232 šunys, iš kurių 15 pacientų (6, 5 proc.) po operacijos pasireiškė piotoraksas (19). Sergant piotoraksu pasireiškia įvairūs simptomai, tokie kaip tachikardija arba bradikardija, karščiavimas, depresija ar mieguistumas, svorio mažėjimas, padidėjęs seilėtekis, bet dažniausiai stebimas simptomas yra kosulys (20).

1.4.4 Peritonitas

Peritonitas – tai pilvaplėvės uždegimas, kuris gali apimti visą pilvaplėvę arba jos dalį. Dėl šio uždegimo pilvo ermėje iš pradžių atsiranda skaidraus, o ligai progresuojant – pūlingo uždegiminio skysčio. Peritonito klasifikavimo schemų yra daugybė. Dažniausiai jis skirstomas į pirminį, antrinį, ūminį arba lėtinį, vietinį arba išplitusį ir septinį arba aseptinį.

15 Pirminis peritonitas apibrėžiamas, kaip pilvaplėvės uždegimas be tiesioginio infekcijos šaltinio pilvo ertmėje arba uždegimas atsiradęs po pilvaplėvės kiaurinio sužalojimo. Dažniausiai pasireiškiantis peritonitas yra antrisnis peritonitas. Antrinį peritonitą sukelia bakterijų nutekėjimas į pilvo ertmę, dažniausiai bakterijos patenka iš virškinamojo trakto (21).

Ūmus, generalizuotas, antrinis, septinis peritonitas santykinai dažnas reiškinys ir kliniškai reikšminga būklė su dideliu gyvūnų sergamumu ir mirtingumu (22). Peritonito klinikiniai simptomai nėra specifiniai, dažniausiai stebima anoreksija, vėmimas, depresija ar mieguistumas, skausminga pilvo palpacija, pakilusi kūno temperatūra (23). Nustatyta, kad išgyvenamumas kačių ir šunų sergančiųjų septiniu peritonitu svyruoja nuo 20 iki 80 proc. (24,21). Gyvūnai su septiniu peritonitu dažniausiai miršta arba būna eutanazuoti per 48 valandas po operacijos (25,26).

1.4.5 Meticilinui atspari stafilokokinė infekcija

Meticilinui atsparios stafilokokinės infekcijos yra infekcijos sukeltos stafilokokų, atsparių meticilinui ir beveik visiems β-laktamazių antimikrobiniams preparatams (13). Paprastai šunims pooperacines meticilinui atsparios stafilokokinės infekcijas sukelia Staphylococcus pseudintermedius arba Staphylococcus aureus, dvi bakterijų rūšys, kurios gali būti aptinkamos sveikų šunų ir žmonių nosies, burnos ertmėje, žarnyne ir ant odos paviršiaus (27). Bendri rizikos veiksniai galintys turėti įtakos susirgti šia su operacija susijusia infekcija:

 operacijos, anestezijos trukmė;

 chirurginių implantų dėjimas;

 vyresnis amžius;

 imunosupresinis gydymas;

 dvi ir daugiau ūminės ligos vienu metu;

 infekciją sukeliančių bakterijų kolonizacija prieš operaciją.

Meticilinui atsparios stafilokokinės infekcijos negali būti diferencijuojamos nuo infekcijų, sukeltų jautrių meticilinui stafilokokokų ar kitų panašių patogenų vien klinikinių ir rentgenografinių tyrimų metu. Kad infekcija būtų nustatyta tiksliai reikalinga atlikti bakterinių kultūrų ir jų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimus (13). Infekcijos sukeliamos pasekmės labiau priklauso nuo infekcijos vietos ir sunkumo, nei nuo bakterijos rūšies. Meticilinui atsparios stafilokokinės infekcijos prognozės ne ką blogesnės nei infekcijų, kurias sukelia jautrūs stafilokokai, jei tik identifikavus

16 atsparią infekcija nedelsiant imamasi tinkamo gydymo. Greita ir tiksli diagnozė svarbiausi veiksniai lemiantys gerą ligos prognozę (13).

1.5 Bendrosios pooperacinės komplikacijos

1.5.1 Chirurginių siūlių plyšimas ir žaizdos atsivėrimas

Chirurginių siūlių plyšimas ir žaizdos atsivėrimas yra dažna komplikacija, ją gali sukelti vietiniai arba sisteminiai veiksniai. Gali būti įtraukta keletas veiksnių vienu metu, arba vienas veiksnys ar jų kombinacijos. Priežastys sukeliančios šią komplikaciją yra įvairios:

 silpnai, blogai surišti chirurginiai mazgai;

 netinkamai parinkti siūlai (dydis, rezorbcijos greitis, tempimo jėga, struktūra);

 netinkamas adatos pasirinkimas;

 siūlių susiūvimas per daug laisvai, dėl esančios audinių edemos;

 siūlių susiūvimas per daug arti žaizdos kraštų;

 per didelė susiūtos žaizdos drėgmė;

 ankstyvas siūlių išėmimas;

 siūlių siuvimas randiniame audinyje.

Siūlės gali plyšti esant per dideliam audinių įtempimui, didelis įtempimas gali sukelti audinių išemiją ir siūlės lengvai perpjaus pažeistus audinius. Nekontroliuojamas fizinis gyvūno aktyvumas, stiprus kosulys ar įsitempimas po operacijos, žaizdos infekcija taip pat sukelia žaizdų plyšimus. Kartais gyvūnas ir pats gali užgauti žaizdas arba jas išsilaižyti taip sukledamas siūlių plyšimus ir žaizdų atsivėrimus.

Padidėjęs pilvo sienos įtempimas stebimas nutukimo, nėštumo metu, taip pat esant pilvo sienos išsipūtimui bei žarnų išsiplėtimui dėl žarnų nepraeinamumo. Pilvo sienos žaizdų plyšimas gali atsirasti per septynias dienas po operacijos arba tik po kelių savaičių ar metų. Odos žaizdų plyšimas gali pasireikšti per keletą savaičių, bet dažniausiai per 4 – 5 d. po operacijos. Tokio tipo komplikacijų susijusių su odos ar pilvo sienos siūlėmis baigtis dažniausiai yra gera, bet svarbu atpažinti komplikaciją sukėlusias priežastis ir jas panaikinti bei vėl tinkamai užverti žaizdą (13). Tačiau plyšus virškinamojo trakto siūlėms, komplikacijos prognozė yra bloga, mirtingumas siekia nuo 73,7 iki 85,0 proc. (28).

17

1.5.2 Organizmo reakcijos sukeltos chirurginių siūlų

Organizmo reakcijos sukeltos chirurginių siūlų - tai kartais pasitaikanti komplikacija tarp chirurginių pacientų. Siūlų sudėtinės medžiagos sąveikaudamos su audiniais gali pabloginti gyvūno būklę po operacijos. Su šia sąveika susiję daug veiksnių, tokių kaip siūlių kiekis žaizdoje ir siūlų sudėtis bei siuvimo technika (13). Tiek fizinė (monofilamentiniai ir polifilamentiniai), tiek cheminė siuvimo medžiagos sudėtis susijusi su reakcijomis, kurios vyksta audiniuose. Monofilamentiniai siūlai sukelia mažesnį žaizdos užkrėtimą dėl sukeliamos mažesnės audinių reakcijos nei polifilamentiniai siūlai (29).

Uždegiminės reakcijos susijusios su chirurginėmis siūlėmis yra ryškesnės mazgų vietose dėl susikaupusio didelio chirurginių siūlų kiekio. Siūlų dydis daro įtaką mazgų dydžiui ir audinių reakcijai. Per daug stipriai suveržti mazgai arba per arti viena kitos susiūtos siūlės gali sukelti audinių išemiją ir galimą infekciją (30). Organizmo uždegiminė reakcija siūlių vietoje yra reakcija sukelta siūlų sudėties. Dažniausiai pasireiškiantys šios komplikacijos klinikiniai požymiai yra patinimas aplinkui vieną siūlę ar patinusi visa siūlės eilė, vietinis tinimas su skaidriu skysčiu aplink mazgą poodiniame audinyje, jei siūlų reakcija yra gilesniuose sluoksniuose, paspaudus stebimas skysčio tekėjimas. Organizmo reakcijos į chirurginius siūlus gali sukelti gyvūno būklės pablogėjimą, prailginti gijimo laiką, apsunkinti sveikimą po operacijos ir padidinti gydymo kainą, vis dėl to prognozė yra labai gera (13). Siūlių likučiai šlapimo pūslėje gali sukelti urolitų atsinaujinimą. Viename iš Appel atliktų tyrimų (31) buvo nustatyta, kad chirurginių siūlų sukeltas urolitų pakartotinis atsinaujinimas pasireiškė 9,4 proc. šunų bei 4 proc. kačių.

1.5.3 Hipertermija

Hipertermija – kūno temperatūros padidėjimas aukščiau normos arba dar kitaip apibūdinama, kaip kūno temperatūros padidėjimas lyginat su kūno temperatūra prieš operaciją (13). Veterinarinėje medicinoje iki šiol nėra vieningo požiūrio, kaip spręsti šią komplikaciją. Veterinarijos gydytojai dažnai hipertermiją sieja su karščiavimu, o normalią kūno temperatūrą, kaip uždegimo nebuvimą (32). Pooperacinės hipertermijos pasireiškimas žmonių medicinoje priklauso nuo (13):

 operacijos trukmės;

 antibiotikų vartojimo profilaktikos tikslais trukmės;

 kraujo kiekio netekimo;

 pacientų amžiaus;

18

 ligos sunkumo.

Prognozė labai priklauso nuo pagrindinės hipertermiją sukėlusios priežasties ir mažiau priklauso nuo hipertermijos sunkumo. Daugumai pooperacinių hipertermijų gydyti nereikia specialaus gydymo. Esant sunkiai hipertermijai reikalinga palaikomoji terapija.

1.5.4 Hemoragija

Hemoragija – tai kraujo netekimas kraujuojant, dėl padidėjusio kraujagyslių sienelių pralaidumo arba tiesioginio jų pažeidimo. Hemoragija gali būti vidinė, kai kraujas teka iš kraujagyslių į organizmo vidų ir nėra akivaizdžios hemoragijos požymių išorėje. Esant vidiniam kraujavimui stebima hematoma. Išorinės hemoragijos atveju, kraujavimas akivaizdžiai pastebimas organizmo išorėje. Pooperacinė hemoragija gali būti pirminė arba antrinė priklausomai nuo pasireiškimo laiko po operacijos.

Pirmine hemoragija laikomas kraujavimas prasidėjęs operacijos metu arba per 24 valandas po operacijos. Komplikaciją dažnai sukelia prastai atlikta operacijos technika arba nepastebėta maža kraujagyslė operuojant, tačiau kai kuriems pacientams koagulopatija gali būti šios komplikacijos priežastimi. Pirminei hemoragijai pašalinti gali prireikti iš naujo kartoti operaciją arba po jų gali atsirasti hematomos, kurios padidina infekcijos riziką ar lėtina žaizdos gynimą.

Antrinė hemoragija atsiranda dienos ar kelių bėgyje ir dažniausiai ją sukelia infekcijos pažeistos kraujagyslės operacijos vietoje (13). Greihaundai ir kiti kurtai turi padidintą riziką antriniam kraujavimui susijusią su fibrinolitinės sistemos funkcijų nepakankamu ir krešulių susidarymu (33). Hemoragiją po operacijos gali sukelti įvairios priežastys susijusios tiek su chirurginiu pacientu, tiek su gydytoju (8). Koaguliopatija, gyvūno svoris, nutukimas, ligos procesas, infekcija, tai chirurginio paciento faktoriai galintys sukelti pooperacinę hemoragiją (t. y. kraujavimą). Faktoriai lemiantys hemoragijas po operacijos iš gydytojo pusės yra sumažėjusi kraujo ląstelių ir kietųjų dalelių koncentracija, susidariusi dėl didelio skysčių kiekio intraveninės infuzijos metu, drenų, chirurgo patirties bei ligatūravimo metodų.

Apie pooperacines hemoragijas pasireiškiančias veterinarinėje medicinoje yra nedaug informacijos. Didžioji dalis turimos informacijos susijusi su selektyviomis patinų ir patelių kastracijų procedūromis atliekamomis mokymo tikslais (34,35). Atliktų tyrimų metu hemoragijų pasireiškimas operacijos metu siekia nuo 7 iki 80 proc., o pooperacinis kraujavimas pasireiškė apie 3 proc. operuotų gyvūnų. Procedūros paprastai buvo įprastos, atliktos nepatyrusių chirurgų (bet su priežiūra).

19

1.5.5 Anoreksija

Pacientams gera mityba po operacijų yra būtina, norint atstatyti normalias organizmo funkcijas bei greičiau atsigauti po operacijos. Anoreksija vadinamas apetito visiškas praradimas arba jo stoka. Ši komplikacija yra viena dažniausiai pasitaikančių ir labiausiai nepaisomų pooperacinių komplikacijų. Prasta mityba retai kada tiesiogiai sukelia mirtį, bet tai gali prisidėti prie daugybės kitų komplikacijų. Medžiagų apykaitos pasekmės dėl nepakankamos mitybos pooperaciniu laikotarpiu gali sulėtinti žaizdų gijimą, susilpninti imunitetą, pailginti privalomą ligoninėje likti laiką (13). Neseniai atliktame tyrime buvo hospitalizuoti šunys ir katės, vieniems gyvūnams buvo suteiktas pagalbinis maitinimas, kitiems ne. Po tyrimo buvo nustatyta, kad papildomas mitinimas turi teigiamos įtakos gyvūno stacionarizavimo trukmės sumažėjimui po operacijos (36).

Anoreksija gali būti visiška, kada pacientas visiškai nevalgo maisto arba dalinė, kada pacientas suvalgo mažiau maisto nei jam reikia norint išlaikyti neutralų energijos balansą. Badavimas - tai terminas, naudojamas apibūdinti ilgalaikę anoreksiją. Badavimas gali būti dviejų rūšių. Paprastas badavimas yra terminas apibūdinantis medžiagos apykaitos pasikeitimus, kai gyvūnas neserga, bet nevalgo keletą dienų. Pavyzdžiui, katė netyčia užrakinta garaže apie savaitę laiko be maisto bus paprasto badavimo stadijoje. Streso sukeltas badavimas, kai pacientas badauja dėl esamos ligos. Streso metu padidėja gliukozės kiekis ir energijos sunaudojimas, o tai organizme sukelia greitą baltymų skaidymą ir raumenų nuovargį. Todėl nepakankama mityba greičiau pasireiškia stresą jaučiantiems pacientams. Normaliame šuns ir katės skrandyje telpa 80 ml. vienam kilogramui kūno svorio, bet anoreksiniam pacientui reikėtų duoti tik 30 - 40 ml. vienam kilogramui kūno svorio, kai pradedamas maitinimas. Ir palaipsniui didinamas kiekis, kad skrandis prisitaikytų prie didėjančio maisto kiekio (10).

20

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimas atliktas Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Tyrimo trukmė nuo 2016 vasario mėnesio iki 2017 vasario mėnesio imtinai. Tiriami kompanijos gyvūnai – naminiai šunys. Duomenų rinkimui buvo naudotasi klinikos pacientų registracijos žurnalo duomenimis. Gyvūnai tiriami pagal jų lytį (patinai, patelės), amžių ( iki 1metų, 1-5m., 5-10m., 10-15m., daugiau negu 15m.). Toks amžiaus skirstymas buvo pasirinktas tam, kad būtų įrodyta, jog su amžiumi skiriasi metaboliniai organizmo procesai: kuo vyresnis gyvūnas, tuo jo regeneracija vyksta lėčiau, daugėja komplikacijų, patologijų. Taip pat gyvūnai tiriami pagal atliktos operacijos rūšį (kastracija, ovariohisterektomija, navikų šalinimas, žaizdų siuvimas, pūlinių sanacija, bambos išvarža ir kita), komplikacijos pasireiškimo datą, komplikacijos tipą (žaizdos infekcija, kraujavimas, siūlių plyšimas, išvarža, sepsis, tinimas pjūvio vietoje ir kita, komplikacijos priežastį (chirurgo klaida, specifinė organizmo reakcija, per didelis judrumas po operacijos, gyvūnas laižė/kasė operacijos vietą, blogai valyta žaizda ir kita) bei pasekmes.

Atliekamo tyrimo tipas – retroperspektyvus. Tiriami šunų, po minkštųjų audinių operacijų, kurie buvo gydomi smulkių gyvūnų veterinarinėje klinikoje klinikiniai atvejai. Tyrimas pradedamas pacientui atvykus į kliniką pirminės apžiūros metu. Duomenys apie gyvūno rūšį, veislę, lytį ir amžių, buvo gaunami iš paciento registracijos duomenų. Gydytojui renkant anamnezės duomenis iš šeimininko pasakojimo sužinoma apie gyvūno būsimo chirurginio gydymo priežastį. Gyvūnas paliekamas klinikoje tolimesniam gydymui, įvertinama gyvūno būklė, paskiriama operacijos atlikimo data, jos tipas. Prieš operaciją gyvūnams operacinis laukas buvo paruošiamas remiantis aseptikos bei antiseptikos principais. Visos operacijai reikalingos priemonės buvo iš anksto paruošiamos pagal gydytojo-chirurgo nurodymus. Po atliktos operacijos paskiriami antibiotikai. Po operacijos visi gyvūnai buvo laikomi chirurginio skyriaus stacionare, kol pilnai prabusdavo nuo anestezijos. Jiems buvo taikoma atitinkama pooperacinė priežiūra ir, kai gyvūno būklė buvo visiškai stabili, jie buvo grąžinami savininkams.

Iš karto po chirurginės intervencijos, taip pat gražinus gyvūną savininkams stebima ar nepasireiškė komplikacija, vienos komplikacijos pasireiškia greičiau kitos vėliau. Komplikacijai pasireiškus ji fiksuojama veterinarijos gydytojo pacientų registracijos žurnale, pažymima jos pasireiškimo data, tipas, galima priežastis, bei komplikacijos pasekmė. Apie komplikacijos pasireiškimą po gyvūno atidavimo savininkui buvo sužinoma jam atvykus į kliniką su gyvūnu kuriam pasireiškė komplikacija, jei šeimininkas neatvyko į kliniką dėl komplikacijos pasireiškimo, laikoma, kad gyvūnui komplikacija nepasireiškė.

21 Duomenų grupavimas, rezultatų apskaičiavimas bei diagramų ir lentelių sudarymas bus atliktas Microsoft Excel 2010 m. kompiuterinės programos pagalba. Apdorojant duomenis bus naudojami aprašomosios statistikos metodai, o po to atliekama jų analizė. Bus skaičiuojami skirtingų duomenų procentinė išraiška, sumos, standartinis nuokrypis, dažniai, jų pasikliautiniai intervalai CI 95 proc. (Wilsono metodu) bei x2 (chi-kvadrat kriterijus).

22

3. TYRIMO REZULTATAI

Išanalizavus duomenis, surinktus Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2016 – 2017 metų laikotarpyje pradedant ir baigiant vasario mėnesiu. Iš viso per metus šunims buvo atlikta 220 minkštųjų audinių operacijų, iš jų: 130 patelių bei 90 patinėlių. Komplikacijų pasireiškimas po minkštųjų audinių operacijų atliktų šunims per 2016 - 2017 metus buvo nustatytas 41 pasireiškęs atvejis (1 pav.).

1pav. Nustatytos pasireiškusios komplikacijos.

Išanalizavus surinktus 2016 - 2017 metų duomenis buvo nustatyta, kad komplikacijos patelėms pasireiškė 17 proc., nepasireiškė 83 proc. ir patinėliams 21 proc. pasireiškė, o 79 proc. nepasireiškė (2 pav.).

2 pav. Lyties įtaka komplikacijų pasireiškimui.

81%

19%

komplikacija

nepasireiškė

pasireiškė

Gy

vūnų

sk

ai

či

us

Lytis

23 Išanalizavus komplikacijų pasireiškusių po minkštųjų audinių operacijų šunims 2016 - 2017 m. atvejų imtį, stebimas, kad daugiausiai komplikacijų pasireiškė 10 - 15 m. amžiaus grupėje, tai sudarė 40 proc. atvejų, mažiausiai komplikacijų pasireiškė < 1 m. grupėje, tai sudarė 14 proc. atvejų, kitos grupės nežymiai skyrėsi viena nuo kitos (3 pav.). Vertinant komplikacijų pasireiškimo paplitipą tarp skirtingų amžiaus grupių buvo gauta, kad pooperacinės komplikacijos pasireiškimas po minkštųjų audinių operacijų šunims priklauso nuo jų amžiaus (p < 0,05). Suskaičiavus CI 95 proc. (Wilsono metodu) buvo gauta, kad komplikacijų, po atliktų chirurginių operacijų, pasireiškimas populiacijoje tarp < 1 m. amžiaus grupėje siekia tik 4,7 – 33,3 proc., o tuo tarpu 10 – 15 m. amžiasu grupėje siekia 27,6 – 54,7 proc.

3 pav. Amžiaus įtaka komplikacijų pasireiškimui.

Išanalizavus komplikacijų pasireiškusių po minkštųjų audinių operacijų šunims 2016 - 2017 metų tyrimo duomenis suskaičiuota, kas iš viso buvo atlikta 34 skirtingos operacijos, Daugiausiai komplikacijų gyvūnams pasireiškė po navikų šalinimo operacijų. Komplikacija po šio tipo operacijos pasireiškė 8 šunims. Taip pat mastektomijos operacijos, komplikacijos pasireiškė 7 šunims, po šio tipo operacijos (2 lentelė). 3 12 17 19 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 <1m. 1-5m. 5-10m. 10-15m.

Gyv

ūnų

s

ka

iči

us

Gyvūnų amžius

24

2 lentelė. Komplikacijų pasireiškimo kiekis po atliktų minkštųjų audinių operacijų.

Atliktos operacijos rūšis Pasireiškusių komplikacijų

skaičius

Absceso atvėrimas, praplovimas, drenažas 0

Akies obuolio šalinimas 1

Ausies hematomos operacinis gyd. 0

Ausies kanalo šalinimas 3

Cezario pjūvis 0

Cistotomija 1

Diafragminės išvaržos operacinis gydymas 0

Diagnostinė laparatomija 2

Distichiazės chirurginis gydymas 0

Ektopinio ureterio chirurginis gydymas 1

Enterotomija 0

Gastrotomija 0

Kastracija 3

Kastracija ir mašnelės abliacija 0

Kastracijai ir tarpvietes išvaržos operacinis gyd. 0

Kepenų portosisteminio šunto operacinis gyd. 1

Kirkšnies išvaržos operacinis gyd. 3

Mastektomija 7

Naviko šalinimas 8

Odos transplantacija 0

Ovariohisterektomija 2

Paranalinių liaukų šalinimas 1

Perianalinė išvarža 0

Piometra 3

Skrandžio užsisukimo operacinis gyd. 0

Splenektomija 0

Svetimkūnio šalinimas iš minkštųjų audinių 0

Trečio voko kremzlės deformacijos operacinis gyd. 1 Trečio voko liaukutės išsivertimo operacinis gyd. 0

Uretrostomija 1

Vokų įsivertimo, išsivertimo operacinis gyd. 0

Žaizdų siuvimas 3

25

4 pav. Pasireiškusių komplikacijų procentinė išraiška, po atliktų minkštųjų audinių operacijų.

Išanalizavus komplikacijų pasireiškimą po skirtingų minkštųjų audinių operacijų šunims 2016 - 2017 metų tyrimo duomenis matome, kad iš visų pasireiškusių komplikacijų daugiausiai pasireiškusių komplikacijų, net 20 proc. sudarė komplikacijos pasireiškusios po naviko šalinimo operacijų. Taip pat nemažai iš visų pasireiškusių komplikacijų 17 proc., komplikacijų pasireiškė po mastektomijos operacijų. 2 7 2 5 2 7 2 7 17 20 5 2 7 2 2 7 0 5 10 15 20 25 P asir eišk u sios k om p li k ac ijos ( % ) Atlikta operacija

26

5 pav. Pasireiškusių komplikacijų pobūdis.

Pasireiškusių komplikacijų pobūdį rodančiame 5 pav. matome 2016-2017 metų pasireiškusių šunims po minkštųjų audinių operacijų komplikacijų pobūdį. Daugiausiai pasireiškė, pūlingas žaizdos uždegimas ir serohemoraginio skysčio kaupimasis, po 8 atvejus. Pjūvio vietos sutinimas, pasireiškė 6 atvejai ir hemoragija po operacijos, pasireiškė 3 atvejai taip pat yra dažnos komplikacijos pasireiškiančios po minkštųjų audinių operacijų šunims (5 pav.).

Išanalizavus duomenis, pasireiškusių komplikacijų po minkštųjų audinių operacijų šunims, buvo nustatyta, kad rimtesnės komplikacijos, po kurių pasireiškimo gyvūnui prireikė chirurginės intervencijos pasireiškė daugiausiai šunims 5 – 10 m. amžiaus, 1-5 m. amžiaus šunims, taip pat pasireiškė nemažai komplikacijų, po kurių reikėjo chirurginės intervencijos (6 pav.).

1 1 1 1 2 3 1 1 6 8 8 1 1 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 P asi re išk u si ų k ompl ik aci jų sk ai či u s Pasireiškusios komplikacijos

27

6 pav. Gyvūnų amžius, kuriems po pasireiškusios komplikacijos po operacijos prireikė chirurginės

intervencijos.

Po pasireiškusių komplikacijų po šunų minkštųjų audinių operacijų per 2016 - 2017 metus reikėjo chirurginės intervencijos 19 iš 41 pasireiškusių komplikacijų atvejų. Po kitų 22 pasireiškusios komplikacijos atvejų šunims neprireikė rimtesnio gydymo.

7 pav. Chirurginių intervencijų poreikis po pasireiškusių komplikacijų

1 6 8 4 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 <1m. 1-5m. 5-10m. 10-15m. Skai či u s Amžius

46%

54%

28

REZULTATŲ APTARIMAS

Išanalizavus duomenis, surinktus Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje 2016 – 2017 metų laikotarpyje pradedant ir baigiant vasario mėnesiu. Per tyrimo laiką šunims buvo atlikta 220 minkštųjų audinių operacijų, iš jų: 130 patelių bei 90 patinėlių. Pooperacinės komplikacijos pasireiškė 41 ( 34 proc.) šuniui, 22 patelėms, bei 17 patinėlių. Komplikacijų pasireiškimas tarp skirtingų lyčių atstovų nebuvo žymus, patelėms komplikacijos pasireiškė 4 proc. dažniau nei patinėliams.

Su amžiumi skiriasi metaboliniai organizmo procesai: kuo vyresnis gyvūnas, tuo jo regeneracija vyksta lėčiau, daugėja komplikacijų, patologijų. Tyrimuose atliktuose su pelėmis, buvo nustatyta, kad vyresniame amžiuje yra uždelstas ar sumažėjęs žaizdų užsidarymas, epitelizacija, granuliacinio audinio formavimasis (37). Palyginus gautus tyrimo rezultatus tarp operuotų šunų skirtingų amžiaus grupių nustatyta, kad mažiausiai komplikacijų pasireiškė iki 1 m. amžiaus grupėja. Mažas komplikacijų pasireiškimo dažnis tarp operuotų jauno amžiaus šunų taip pat stebimas ir atliktuose ankstesniuose tyrimuose (38,39). Daugiausiai komplikacijų pasireiškė 10 – 15 m. operuotų šunų amžiaus grupėje, šio amžiaus grupėje pasireiškė 40 proc. komplikacijų. Šiame tyrime komplikacijos pasireiškimas susijęs su amžiumi yra statistiškai patikimas (p < 0,05), todėl galima teigti, kad kuo gyvūnas operuojamas vėlesniame amžiuje, tuo yra didesnė tikimybė, kad pasireikš komplikacija po atliktos operacijos. Šis amžiaus ir pasireiškusios komplikacijos ryšys nustatytas ir anksčiau atliktuose tyrimuose (39).

Daugiausiai komplikacijų pasireiškė po mastektomijos bei navikų šalinimų operacijų. Literatūros šaltiniuose nurodomas didelis komplikacijų pasireiškimas po mastektomijos operacijų 77,8 proc. nepriklausomai nuo sudėtingumo atliekant mastektomija (40). Atliktame tyrime, komplikacijos šunims pasireiškė po atliktų visų 3 (100 proc.) ausies kanalų šalinimo operacijų. Literatūros šaltiniuose po tokių operacijų nurodomas komplikacijų pasireiškimas procentais yra 64 – 70 proc. (41,42).

Komplikacijos pasireiškė ir po visų 3 (100 proc.) atliktų kirkšnies išvaržų operacijų. Komplikacijos buvo tokios kaip, pjūvio vietos pūlingas uždegimas, serohemoraginio skysčio kaupimasis žaizdos vietoje bei pjūvio vietos sutinimas. Literatūros šaltiniuose aprašomos įvairios pasireiškiančios komplikacijos po kirkšnies išvaržų operacijų, pjūvio vietos infekcijos, siūlių išplyšimas, peritonitas, sepsis ar išvaržos pasikartojimas. Po tokių operacijų komplikacijų pasireiškimas literatūros šaltiniuose siekia 17 proc., o mirtingumas 3 proc. (43).

Po atliktų minkštųjų audinių operacijų šunims, dažniausia komplikacija buvo žaizdos pūlingas uždegimas, serohemoraginio skysčio kaupimasis žaizdoje šios komplikacijos sudarė po 20 proc. iš visų pasireiškusių komplikacijų. Ir literatūros šaltiniuose tokios koplikacijos aprašomos, kaip dažniausiai

29 pasireiškiančios po atliktų chirurginių operacijų (38). Taip pat dažnai po operacijų pasireiškė ir pjūvio vietos sutinimas (15 proc.) bei hemoragija (7 proc.).

Didžioji dalis (54 proc.) pasireiškusių komplikacijų šunims po minkštųjų audinių operacijų nesukeldavo didelio pavojaus gyvūno gyvybei ar ilgalaikių pasekmių. Tiesiog prailgino sveikimo po operacijos laikotarpį. Bet pasitaikė ir tokių komplikacijų, kaip hemoragija po operacijos. Po tokio tipo komplikacijų pasireiškimo, esant stipriam kraujavimui, buvo būtina skubi žaizdos revizija ir pakartotinis kraujagyslių ligatūravimas, dėl didelio gyvūno nukraujavimo pavojaus.

30

IŠVADOS

1. Daugiausiai šunims komplikacijų pasireiškė po minkštųjų audinių operacijų 10 – 15 m. amžiaus grupėje iš viso 19 šunų. Tyrimo patikimumas p < 0,05, rodo, kad pooperacinės komplikacijos pasireiškimas po minkštųjų audinių operacijų šunims priklauso nuo jų amžiaus, kuo vyresnis šuo, tuo daugiau pasireiškia komplikacijų. Daugiausiai komplikacijų pasireiškė po navikų šalinimo bei mastektomijos operacijų, komplikacijos pasireiškusios po navikų šalinimo sudarė 20 proc. visų pasireiškusių komplikacijų, o po mastektomijos operacijų 17 proc.

2. Po minkštųjų audinių operacijų šunims pasireiškė įvairios komplikacijos. Po vienų komplikacijų gyvūnas jausdavosi gerai, greitai pasveikdavo. Komplikacijos būdavo trumpalaikės, tokios kaip lengvas pjūvio vietos sutinimas. Kitoms komplikacijoms reikėjo ilgo ir kantraus gydymo, tokioms komplikacijoms gali būti priskiriama pūlingi žaizdos uždegimai, siūlių plyšimas ir žaizdos atsivėrimas, serochemoraginio skysčio kaupimasis. Kitų komplikacijų pasireiškimo metu reikėjo imtis skubių veiksmų, dėl kilusio pavojus šuns gyvybei, tokios komplikacijos kaip šokas, vidinis kraujavimas.

3. Komplikacijos sukelia daug nepatogumų, net gali būti mirtinai pavojingos ir baigtis šuns mirtimi. Pasireiškusios komplikacijos po minkštųjų audinių šunims nesukėlė ilgalaikių pasekmių. Pasireiškusios komplikacijos komplikuoja sveikimą po operacijų, prailgina gyvūno stacionarizavimo laikotarpį. Po kai kurių pasireiškusių komplikacijų prireikdavo net pakartotinės pooperacinės žaizdos revizijos, dėl ko gyvūną pakartotinai reikėdavo seduoti.

31

PADĖKA

Norėčiau padėkoti savo baigiamojo darbo vadovei vet. gyd. chirurgei – rentgenologei Aušrai Matusevičiūtei už visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį darbą, už naudingas konsultacijas, vertingus pastebėjimus bei patarimus. Taip pat norėčiau padėkoti Sigitai Kerzienei už pagalbą bei vertingas konsultacijas padedant apibendrinti baigiamojo darbo tyrimo rezultatus. Ir norėčiau padėkoti savo artimiausiems draugams už palaikymą bei tikėjimą manimi.

32

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Mullen MG, Michaels AD, Mehaffey JH, Guidry CA, Turrentine FE, Hedrick TL, et al. Risk Associated With Complications and Mortality After Urgent Surgery vs Elective and Emergency Surgery. JAMA Surgery. 2017 August; 152(8): p. 768-774.

2. Proposed classification of complications of surgery with examples of utility in cholecystectomy. Surgery. 1992 May; 111(5): p. 518-26.

3. Langley-Hobbs. SJ, Demetriou. J, Ladlow J, editors. Feline Soft Tissue and General Surgery London: Elsevier Health Sciences; 2014. p. 29-219.

4. Clavien PA, Barkun J, de Oliveira ML, Vauthey JN, Dindo D, Schulick RD, et al. The Clavien-Dindo Classification of Surgical Complications: Five-Year Experience. Annals of Surgery. 2009 August; 250(2): p. 187-196.

5. Dindo. D, Demartines. N, Clavien PA. Classification of Surgical Complications. A New Proposal With Evaluation in a Cohort of 6336 Patients and Results of a Survey. Annals of Surgery. 2004 August; 240(2): p. 205–213.

6. Oxford University Press. English Oxford Living Dictionaries.; Surgery [cited 2017 11 18]. Available from: https://en.oxforddictionaries.com/definition/surgery.

7. Mankin KMT, editor. Small Animal Soft Tissue Surgery. 2nd ed. Boca Raton: CRC Press; 2015. p. 113 - 141.

8. Tobias KM, Johnston SA. Vete p. 1 - 207.rinary Surgery: Small Animall Canada: Elsevier/Saunders; 2012. p. 1 - 304.

9. Fossum TW. Small Animal Surgery. 4th ed. Canada: Elsevier Mosby; 2013. p. 1 - 207. 10. Fossum TW. Small Animal Surgery. 3rd ed.: Elsevier; 2007. p. 1 - 775.

11. Williams JM, Moores A. BSAVA Manual of Canine and Feline Wound Management and Reconstruction. 2nd ed.: BSAVA; 2009. p. 25-28.

12. Owens CD, Stoessel K. Surgical site infections: epidemiology, microbiology and prevention. Journal of Hospital Infection. 2008; 70(S2): p. 3-10.

33 13. Griffon. D, Hamaide. A, editors. Complications in Small Animal Surgery: Wiley-Blackwell; 2016.

p. 3 - 137.

14. Eugster S, Schawalder P, Gaschen F, Boerlin P. A Prospective Study of Postoperative Surgical Site Infections in Dogs and Cats. Veterinary Surgery. 2004 September; 33(5): p. 542–550.

15. Marti-Carvajal AJ, Sola I, Gluud C, Lathyris D, Cardona AF. Human recombinant protein C for severe sepsis and septic shock in adult and paediatric patients. Cochrane Database Syst.Rev. 2012 December; 12(12): p. 7-78.

16. Laforcade MA, Freeman ML, Shaw PS, Brooks BM, Rozanski AE, Rush EJ. Hemostatic Changes in Dogs with Naturally Occurring Sepsis. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2003

September; 17(5): p. 674–679.

17. Laforcade AMD, Rozanski EA, Freeman LM, Li W. Serial Evaluation of Protein C and

Antithrombin in Dogs with Sepsis. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2008 January; 22(1): p. 26-30.

18. MacPhail CM. Medical and Surgical Management of Pyothorax. Veterinary Clinics of North America. 2007; 37(5): p. 975-988.

19. Meakin LB, Salonen LK, Baines SJ, BrockmanS. DJ, Gregory P, Halfacree ZJ, et al. Prevalence, outcome and risk factors for postoperative pyothorax in 232 dogs undergoing thoracic surgery. Journal of Small Animal Practice. 2013 June; 54(6): p. 313–317.

20. Demetriou JL, Foale RD, Ladlow J, McGrotty Y, Faulkner J, Kirby BM. Canine and feline pyothorax: a retrospective study of 50 cases in the UK and Ireland. The Journal of Small Animal Practice. 2002 September; 43(9): p. 388-94.

21. Culp WT, Zeldis TE, Reese MS, Drobatz KJ. Primary bacterial peritonitis in dogs and cats: 24 cases (1990-2006). J.Am.Vet.Med.Assoc. 2009; 234(7): p. 906-913.

22. Tobias KM, Johnston SA. Veterinary Surgery: Small Animal London: Elsevier Health Sciences; 2012. p. 1197 - 1564.

23. Culp W, Holt D. Septic peritonitis. Compendium on Continuing Education for the Practicing Veterinarian. 2010; 32(10): p. 1-15.

24. Staatz AJ, Monnet E, Seim BS. Open peritoneal drainage versus primary closure the treatment of septic peritonitis in dogs and cats: 42 cases (1993-1999). Veterinary Surgery. 2002 Mar-Apr; 31(2): p. 174-180.

34 dogs and cats: 40 cases (1997–1999). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2001 Sep; 219(6): p. 789–794.

26. Bentley AM, Otto CM, Shofer FS. Comparison of dogs with septic peritonitis: 1988–1993 versus 1999–2003. Journal of Veterinary Emergency and Critical Care. 2007 December; 17(4): p. 391– 398.

27. Weese JS, Duijkeren Ev. Methicillin-resistant Staphylococcus aureus and Staphylococcus pseudintermedius in veterinary medicine. Veterinary Microbiology. 2010 January; 140(3-4): p. 418-429.

28. Ralphs SC, Jessen CR, Lipowitz AJ. Risk factors for leakage following intestinal anastomosis in dogs and cats: 115 cases (1991–2000). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2003 July; 223(1): p. 73-77.

29. Slatter D. Textbook of Small Animal Surgery. 3rd ed. Philadelphia: Elsevier Science; 2003. p. 44 - 250.

30. van Rijssel EJ, Brand R, Admiraal C, Smit I, Trimbos JB. Tissue reaction and surgical knots: the effect of suture size, knot confi guration, and knot volume. Obstetrics and Gynecology. 1989 Jul; 74(1): p. 64-68.

31. Appel SL, Lefebvre SL, Houston DM, Holmberg DL, Stone JE, Moore AE, et al. Evaluation of risk factors associated with suture-nidus cystoliths in dogs and cats: 176 cases (1999-2006). Journal of the American Veterinary Medical Association. 2008 Dec; 223(12): p. 1889-1895. 32. Miller JB. Hyperthermia and fever of unknown origin. Textbook of Veterinary Internal Medicine. ;

7: p. 41-45.

33. Lara-García A, Couto CG, Iazbik MC, Brooks MB. Postoperative Bleeding in Retired Racing Greyhounds. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2008 May; 22(3): p. 525–533.

34. Burrow R, Batchelo D, Cripps P. Complications observed during and after ovariohysterectomy of 142 bitches at a veterinary teaching hospital. Veterinary Record. 2005 Dec; 157(26): p. 829-33. 35. Berzon JL. Complications of Elective Ovariohysterectomies in the Dog and Cat at a Teaching

Institution: Clinical Review of 853 Cases. Veterinary Surgery. ; 8(3): p. 1979.

36. Brunetto MA, Gomes MO, Andre MR, Teshima E, Goncalves KN, Pereira GT, et al. Effects of nutritional support on hospital outcome in dogs and cats. Journal of Veterinary Emergency and Critical Care. 2010 Apr; 20(2): p. 224-31.

35 review. Wound Repair & Regeneration. 2015 May - Apr; 23(3): p. 318-339.

38. Pollari FL, Bonnett BN. Evaluation of postoperative complications following elective surgeries of dogs and cats at private practices using computer records. Can.Vet.J. 1996; 37(11): p. 672-678. 39. Pollari FL, Bonnett BN, Bamsey SC, Meek AH, Allen DG. Postoperative complications of elective

surgeries in dogs and cats determined by examining electronic and paper medical records. Journal of the American Veterinary Medical Association. 1996 Jun; 208(11): p. 1882-1886.

40. Horta SR, Figueiredo SM, Lavalle GE, Costa PM, Cunha CMR, Araújo RB. Surgical stress and postoperative complications related to regional and radical mastectomy in dogs. Acta veterinaria scandinavica. 2015 Jun; 57(1): p. 1-10.

41. Coleman KA, Smeak DD. Complication Rates After Bilateral versus Unilateral Total Ear Canal Ablation with Lateral Bulla Osteotomy for End-Stage Inflammatory Ear Disease in Dogs: 79 Ears. Veterinary surgery. 2016 June; 45(5): p. 659–663.

42. Devitt CM, Seim HB, Willer R, McPherron M, Neely M. Passive drainage versus primary closure after total ear canal ablation-lateral bulla osteotomy in dogs: 59 dogs (1985-1995). Vet.Surg. 1997 May-Jun; 26(3): p. 210-216.

43. Waters DJ, Stone AE, Roy GR. A Retrospective Study of Inguinal Hernia in 35 Dogs. Veterinary surgery. 1993 Jan-Feb; 22(1): p. 44-49.