LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
KARDIOLOGIJOS KLINIKA
Stacionarinio gydymo baigtys po pirminės perkutaninės intervencijos, atliktos
darbo dienomis ar savaitgaliais ir švenčių dienomis, sergant ūminiu miokardo
infarktu su ST segmento pakilimu
Medicina
Magistro baigiamasis darbas
Darbą parengė: Viktorija Sabaitytė
Darbo vadovas: Prof. Dr. Ramūnas Unikas
TURINYS
1. SANTRAUKA ... 4
2. SUMMARY ... 6
3. PADĖKA ... 8
4. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 8
5. ETIKOS KOMISIJOS LEIDIMAS ... 8
6. SANTRUMPOS ... 9
7. SĄVOKOS ... 10
8. ĮVADAS ... 11
9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12
10. LITERARŪROS APŽVALGA ... 13
10.1. Ūminis koronarinis sindromas ... 13
10.2. Gydymo metodai taikomi, esant miokardo infarktui su ST segmento pakilimu ... 13
10.3. Pirminė perkutaninė vainikinių arterijų intervencija ... 14
10.4. Perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos komplikacijos ... 15
11. TYRIMO METODIKA ... 17
11.1. Tyrimo planavimas ... 17
11.2. Tiriamųjų atranka ... 17
11.3. Tyrimo metodai ... 17
11.4. Tyrimo duomenų analizės metodai ... 18
12. TYRIMO REZULTATAI ... 19
12.3.1. Kraujavimo pasireiškimas ... 24
12.3.2. Kardiogeninis šokas ... 25
12.3.3. Infekcija ... 26
12.4. Lovadienių priklausomybė nuo pirminės perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos atlikimo dienos ir kitų gydymo baigčių... 26
13. REZULTATŲ APTARIMAS ... 30
14. IŠVADOS... 31
1. SANTRAUKA
Autorė: Viktorija Sabaitytė
Darbo vadovas: prof. dr. Ramūnas Unikas
Darbo pavadinimas: Stacionarinio gydymo baigtys po pirminės perkutaninės intervencijos, atliktos darbo dienomis ir savaitgaliais ar švenčių dienomis, sergant ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu.
Tikslas: įvertinti stacionarinio gydymo baigtis po pirminės perkutaninės intervencijos, atliktos
darbo dienomis ir savaitgaliais ar švenčių dienomis, sergant ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu.
Uždaviniai:
1. Nustatyti stacionarinio gydymo baigtis po pirminės perkutaninės intervencijos, atliktos darbo dienomis ir savaitgaliais ar švenčių dienomis, sergant ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu
2. Palyginti gydymo baigtis po perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos atliktos darbo ir nedarbo dienomis pacientams sergantiems miokardo infarktu su ST pakilimu.
3. Įvertinti mirties ir kitų gydymo baigčių sąsajas.
4. Įvertinti perkutaninės intervencijos atlikimo dienos įtaką lovadienių skaičiui.
Tyrimo objektas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų
Kardiologijos klinikos pacientai, kuriems 2017m. atlikta pirminė perkutaninė intervencija dėl miokardo infarkto su ST segmento pakilimu
Atranka ir tyrimo metodai: analizavome duomenis pacientų(18m.), kurie buvo gydomi
LSMU KK Kardiologijos klinikoje Intervencinės kardiologijos skyriuje nuo 2017 06 01 iki 2017 09 01. Savaitgalio dienomis buvo laikomos dienos nuo šeštadienio 00:00 iki sekmadienio 23:59, kiti laikai atitinkamai - darbo dienomis. Pacientai atrinkti pagal TLK kodą(I21.0-21.2) bei jiems parinktą gydymo metodą(pirminę perkutaninę vainikinių arterijų intervenciją(PVAI)). Svarbiausia vertinta gydymo baigtis buvo mirštamumas, taip pat buvo palyginta hospitalizacijos trukmė. Gydymo baigtys buvo vertinamos paciento stacionaro laikotarpiu. Retroperspektyvi duomenų analizė atlikta SPSS programa.
nerasta(p=1). 3,3% tiriamųjų pasireiškė kraujavimas. Dažnis darbo dieną siekė 3,3%, savaitgalį taip pat 3,3% (p=1). Pastebėta, kad darbo dienomis kraujavimas dažniau pasireiškė moterų imtyje (8,9%) nei vyrų (0,9%), OR=10,34, PI[1,12;95,29], p=0,027, kai α=0,05, savaitgalio grupėje statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo. Vidutinis kraujavusių pacientų amžius buvo didesnis (76,43 m.) lyginant su nekraujavusių 66,5 m. (p=0,019). Kardiogeninis šokas po intervencijos nustatytas 5,7%(12) visų tiriamųjų. Darbo dieną hospitalizuotiems – 5,9%, savaitgalį – 5%. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp dienos ir šoko pasireiškimo nerasta (p=1). Tačiau pacientai, kuriems buvo diagnozuotas kardiogeninis šokas, turėjo didesnę riziką mirti (p<0,001). Bendroje tiriamųjų imtyje (n=212) vidutinis lovadienių skaičius – 8,07±4,4 d. Pacientų, kuriems PVAI atlikta darbo dieną - 7,72±4,7 d., savaitgalį – 8,2±3,5 dienos. Pastebėta labai silpna koreliacija su pacientų amžiumi, t.y. kuo vyresnis pacientas, tuo ilgesnė gydymo trukmė stacionare po atliktos PVAI (p=0,046). Taip pat nustatytas reikšmingai ilgesnis hospitalizacijos laikas, pacientams, kuriems buvo atlikta pakartotinė skubi PVAI (12,17d. lyginant su 7,82 p=0,001, kai α=0,05) bei tiems, kuriems gydymo stacionare metu nustatyta ir infekcija(10,20 d. prieš 7,57 d. p=0,001).
Išvados: Nors yra atlikta tyrimų, kurie parodė, jog dėl taip vadinamo „savaitgalio efekto“,
pacientai, hospitalizuoti nedarbo dienomis, gali būti siejami su didesniu bendru mirštamumu bei prastesnėmis gydymo baigtimis, tiriant LSMUL KK Kardiologijos klinikos Intervencinės kardiologijos skyriaus pacientus, tokios tendencijos nepastebėta. Tiek mirštamumas, tiek kitos stebėtos gydymo baigtys pasireiškė vienodai dažnai ir darbo dienų, ir savaitgalio grupėse.
2. SUMMARY
Author: Viktorija Sabaitytė
Supervisor prof. dr. Ramūnas Unikas
Title: Stationary treatment outcomes after percutaneous intervention performed on weekdays
and weekends or holidays in patients with ST elevation myocardial infarction
Objective: to evaluate and compare stationary treatment outcomes after percutaneous
intervention performed on weekdays and weekends or holidays in patients with ST elevation myocardial infarction
Methods: patients(18y.o.) who were hospitalized at the hospital of Lithuanian University of
Health Sciences Kauno klinikos Department of Cardiology because of ST elevation myocardial infarction from 01 01 2017 until 31 12 2017. Patients were chosen by ICD-10 code (I21.0-21.2) and by used method of treatment (percutaneous coronary intervention (PCI). Admissions occurring between 00:00 on Saturday and 23:59 on Sunday were classified as weekend admissions, all others excluding national holidays were considered as weekday hospitalizations. The main outcome of interest was inhospital mortality, also the number of days of hospitalization were evaluated and compared. Treatment outcomes were evaluated on 7th day of admission (on the day of discharge from hospital). Retrospective
data analysis calculated with SPSS program.
Results: 6,13% (13) subjects died, 5,66% (12) had to get emergent repeated PCI, 0,94% (2)
diagnosed with stroke. In the weekday group, 10% (16) patients had one of MACE outcomes, 2% (3) had two, in the weekend group, 8,2% (5) subjects had one MACE outcome, none of them was diagnosed with two or more outcomes. Mortality of the weekday group was 7,8%, weekend – 3,45%(p=0,359). 12 subjects had emergent repeated PCI, 6% of those who were admitted on weekdays and 5% - on weekends (p=1). Two out of all patients (0,9%) had a stroke, both of them were male and belonged to the weekday group. There was no relation between day of the week and diagnosis of stroke(p=1). Out of all subjects 3,3% experienced haemorrhaging. Bleeding rate were 3,3% on both weekdays and weekends (p=1). It was more common in female group than in male (8,9% versus 0,9%, OR=10,34, PI [1,12;95,29], p=0,027) on the weekdays, there was no significant difference in the weekend group. The average age in subjects who bled group was higher than in those who did not (76,43 versus 66,5, p=0,019). 5,7%
to stay at the hospital for a longer period of time. Also, longer LOS was of those subjects who had repeated emergent PCI (12,17 vs. 7,82 p=0,001) and those who was also diagnosed with infection during hospitalization (10,20 vs. 7,57 p=0,001).
Conclusions: There are some studies which show that because of so called “weekend effect”,
patients admittance to hospitals on day offs might be related to rise in mortality numbers as well as poorer treatment outcomes. However, there was no such tendency noticed in this study. Mortality as well as other studied outcomes both on weekdays and weekends had the same rate of incidence.
3. PADĖKA
Noriu padėkoti LSMUL Kauno klinikų archyvui už pagalbą bendradarbiavimą iškeliant tiriamųjų istorijos. Taip pat savo baigiamojo magistro darbo vadovui prof. Dr. Ramūnui Unikui.
4. INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.5. ETIKOS KOMISIJOS LEIDIMAS
Tyrimas atliktas gavus LSMU Bioetikos centro leidimą Nr. BEC–MF–63. Visi dokumentai buvo vizuoti.
6. SANTRUMPOS
EKG - elektrokardiograma ES - Europos sąjunga IF - išstūmimo frakcija IŠL - išeminė širdies liga
HPKB - Hiso pluošto kojytės blokada
MACE - didžiosios širdies ir kraujagyslių komplikacijos (angl. Major Adverse Cardiovascular Events) MI - miokardo infarktas
MIBSTP - MI be ST pakilimo
MISTP - miokardo infarktas su ST pakilimu NKA - nestabili krūtinės angina
PVAI - perkutaninė vainikinių arterijų intervencija PSO - pasaulio sveikatos organizacija
ŠKL - širdies ir kraujagyslių ligos TV- tarptautinis vienetas
d.d. - darbo diena s.d. – savaitgalio diena
7. SĄVOKOS
Išeminė širdies liga - būklė, kai sutrikdoma vainikinių arterijų kraujotaka ir dėl to
pažeidžiama širdis ir jos funkcijos, pasireiškianti išeminiais sindromais.
Miokardo infarktas - tai negrįžtamas širdies raumens dalies pakenkimas ir žuvimas, kuris atsiranda
dėl širdies kraujotakos pablogėjimo.
Perkutaninė vainikinių arterijų intervencija – gydomoji procedūra, kurios metu per kateterį į arterijos spindį įvedamas specialus kateteris su balionėliu ir su/be stento.
Revaskulizacija – sutrikdytos kraujotakos atkūrimas.
Kardialinė mirtis – bet kuri mirtis susijusi su širdine priežastimi(pvz., miokardo infarktas, širdies
nepakankamumas, mirtina aritmija), taip pat įvykusi dėl manipuliacinių procedūrų širdyje.
Nekardialinė mirtis – mirtis įvykusi dėl infekcijos, onkologinio proceso, sepsio, plautinių priežasčių,
nelaimingo atsitikimo, savižudybės, traumos ar pan.
Savaitgalio efektas – padidėjęs mirštamumas pacientams, kurie buvo hospitalizuoti savaitgalio
8. ĮVADAS
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacija(PSO) širdies ir kraujagyslių ligos(ŠKL) yra pirmaujanti mirties priežastis visame pasaulyje(31%), iš jų 46% mirčių tarp vyrų ir 38% tarp moterų lemia išeminė širdies liga(IŠL)[1]. Nors paskutiniais metais stebimas situacijos gerėjimas Europos sąjungos(ES) valstybėse, IŠL vis dar lemia apie 1,8 milijono mirčių kasmet(20% bendro mirštamumo) ir Lietuva išlieka pirmaujanti savo rodikliais (4,96 mirčių 1000 gyventojų) tarp ES narių[2–4]. Higienos instituto duomenimis 2017m. Lietuvoje ŠKL mirties priežastimi buvo 55,39%, 63,4% iš jų sudarė IŠL[4].
Miokardo infarktą(MI) gali skirstyti į dvi grupes: su ST pakilimu ir be ST pakilimo. Europos kardiologų draugijos 2017m. rekomendacijose pastebima, kad miokardo infarkto be ST(MIBSTP) pakilimo rodikliai išlieka stabilūs ar lėtai didėjantys, tuo tarpu MI su ST pakilimu(MISTP) rodikliai mažėja[5]. Mirštamumas nuo MISTP priklauso nuo daug faktorių, pvz., vyresnio amžiaus, Kilipo klasės, laiko iki suteikto gydymo, gydymo būdo pasirinkimo, jau persirgto MI, gretutinių ligų, ligos paveiktų vainikinių arterijų skaičiaus, kairiojo skilvelio išmetimo frakcijos(IF), tačiau yra pastebėta, kad mirštamumas dėl MISTP gerokai sumažėjo dėl plačiau taikomų reperfuzinio gydymo, pirminės perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos(PVAI), šiuolaikinės antitrombinės terapijos ir antrinės prevencijos[5]. Yra teigiančių, jog pacientų hospitalizacija ne darbo valandomis gali būti siejama su ilgesniu laiko tarpu iki pradėto gydymo, taip pat prastesnėmis baigtimis, literatūroje tokį reiškinį dažnai vadina „savaitgalio efektu“. Yra atlikta tyrimų, kurie parodė, jog bendras pacientų mirštamumas hospitalizuotų nedarbo dienomis yra didesnis nei tų, kurie į ligoninę kreipėsi darbo dienomis[6]. „Savaitgalio efektas“ lemia maždaug 10% didesnį mirštamumą, galimai dėl mažesnio darbuotojų skaičiaus savaitgaliais ar dėl to, kad besikreipiantys pacientai dažnai yra yra sunkesnės būklės[7]. Wiliam ir kiti[8] pastebėjo, kad pacientams hospitalizuotiems savaitgaliais dėl MI buvo rečiau taikytas invazinis gydymo metodas bei turėjo didesnę mirštamumo riziką. Ši tendencija matoma ir Sahil su bendraautoriais[9] atliktame tyrime. Dabartinėse MI gydymo rekomendacijose teigiama, kad tinkamiems pacientams pirmenybė turėtų būti teikiama ankstyvam invaziniam gydymui, dėl geresnių gydymo išeičių.
Kadangi ryšys tarp pacientams atliekamos PVAI darbo dienomis ir savaitgaliais ar švenčių dienomis bei gydymo baigčių LSMUL Kauno klinikose nebuvo plačiau tiriamas, šis darbas atliekamas norint išsiaiškinti, ar procedūros atlikimo diena gali turėti įtakos gydymo išeičiai. .
9. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: įvertinti stacionarinio gydymo baigtis po pirminės perkutaninės intervencijos, atliktos darbo dienomis ir savaitgaliais ar švenčių dienomis, sergant ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu
Uždaviniai:
1. Nustatyti stacionarinio gydymo baigtis po pirminės perkutaninės intervencijos, atliktos darbo dienomis ir savaitgaliais ar švenčių dienomis, sergant ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu
2. Palyginti gydymo baigtis po perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos atliktos darbo ir nedarbo dienomis pacientams sergantiems miokardo infarktu su ST pakilimu.
3. Įvertinti mirties ir kitų gydymo baigčių sąsajas.
10. LITERARŪROS APŽVALGA
10.1. Ūminis koronarinis sindromas
Miokardo infarktas(MI) - tai dėl užsitęsusios išemijos įvykusi kardiomiocitų žūtis. MI galima diagnozuoti, kai yra širdies biomarkerių (pirmenybė teikiama didelio jautrumo troponinams) koncentracijos kraujyje padidėjimas/sumažėjimas bei bent vienas iš šių kriterijų:
1. išemijai būdingi simptomai,
2. elektrokardiogramos (EKG) matomi ST segmento pokyčiai ar Hiso pluošto kojytės blokada(HPKB),
3. patologinė Q banga EKG,
4. vaizdinių tyrimų metu matomi nauji negyvybingo miokardo plotai ar nenormalus jo sienelės judėjimas,
5. trombas vainikinėse arterijose rastas angiografijos ar autopsijos metu[10].
Priskiriami trys ūminio koronarinio sindromo(ŪKS) tipai: miokardo infarktas su ST pakilimu(MISTP), MI be ST pakilimo(MIBSTP) ir nestabili krūtinės angina(NKA). Pirmi du tipai apibūdinami troponino koncentracijos padidėjimu kraujyje[11]. NKA ir MIBSTP dažnai gali būti sunkiai diferencijuojami pirminio vertinimo metu. Tačiau ST segmento ar T bangos pokyčiai MIBSTP yra persistuojantys, tuo tarpu NKA atveju šie pokyčiai gali būti registruojami, tačiau jie būna trumpalaikiai [12].
10.2. Gydymo metodai taikomi, esant miokardo infarktui su ST segmento pakilimu
Gydymo būdo pasirinkimą nulemia išreikštų simptomų trukmė, kardiologinė anamnezė, pirminė EKG bei paciento apžiūros metu rasti pokyčiai. Pagrindinis gydymo tikslas, kai diagnozuojamas MISTP, yra sumažinti miokardo išeminę pažaidą ir išvengti mirties ir galimų komplikacijų kaip galima greičiau atveriant užsikimšusią vainikinę arteriją, taikant perkutaninę vainikinių arterijų intervenciją(PVAI), jeigu reikia, implantuojant stentą ar farmakologinę reperfuziją fibrinolizine terapija, greta skiriant antiagregantus ir antikoaguliantus[13,14]. Abi gydymo strategijos pagerina arterijos pratekamumą, sumažina infarkto plotą bei mirštamumo dažnį[15].
Pacientams, kuriems suteikiama pagalba per pirmas 12 h nuo simptomų pradžios, turėtų būti taikoma skubi su infarktu susijusios arterijos reperfuzija[5]. Pacientams, kurie į gydymo įstaiga patenka >12h nuo simptomų atsiradimo, taip pat gali būti atliktas reperfuzinis gydymas PVAI, ypač, jei išlieka
ar progresuoja išemijos požymiai EKG, tebesitęsia krūtinės skausmas, ar vystosi širdies nepakankamumas(ŠN), aritmijos ar šokas, tačiau tokiu atveju reperfuzijos nauda menkesnė nei taikant iki 12 h[14]. Atliktos meta-analizės parodė, kad vėlyva vainikinių arterijų rekanalizacija neturi pranašumo lyginant su medikamentiniu gydymu, todėl esant arterijų okliuzijai pacientams, kuriems simptomai nėra išreikšti ir nuo STEMI pradžios praėjus >48 h PVAI nėra indikuojama[16,17].
10.3. Pirminė perkutaninė vainikinių arterijų intervencija
Pirminė perkutaninė vainikinių arterijų intervencija(PVAI) - nechirurginė procedūra, kurios metu atliekamos manipuliacijos vainikinėse arterijose. Tai pirmo pasirinkimo gydymo būdas
pacientams, kuriems diagnozuotas ūminis MI su ST pakilimu, jei simptomai atsirado ne vėliau nei prieš 12 h ir procedūrą galima atlikti per 120 min nuo MISTP diagnozės nustatymo [5]. Laiku taikius šį gydymo metodą sumažėja mirties, pakartotino MI ar insulto tikimybė lyginant su konservatyviu gydymu.
Procedūros principas panašus į diagnostinę angiografiją. Kateteris įvedamas per a.radialis arba
a.femoralis. Dažniausiai pasirenkamas priėjimas per a. radialis, kadangi atlikti tyrimai parodė, kad šis
būdas susijęs su mažesne kraujavimo, kraujagyslinių komplikacijų ir transfuzijų poreikių rizika, lyginant su prieiga per a. femoralis[18]. Remiantis 2017 m. Europos kardiologų draugijos rekomendacijomis[5], norint išvengti trombozės, prieš procedūrą pacientams skiriama aspirino (pradinė dozė nuo 150 mg iki 300 mg p/os, vėliau skiriama palaikomoji 75-100 mg/d dozė) arba P2Y12 inhibitorių(pvz., klopidogrelis,
kurio pradinė dozė 600 mg p/os, palaikomoji – 75 mg/d, prasugrelis, jo pirma dozė yra 60 mg p/os, vėliau skiriant 10 mg/d, tikagreloro pirmoji dozė – 180 mg p/os, palaikomoji – 90 mg du kartus per dieną), PVAI metu koaguliacija slopinama nefrakcionuotu heparinu(70-100 TV/kg boliusas į veną, kai GP IIb/IIIa inhibitorių skirti neplanuojama arba 50-70 TV/kg kartu su GP IIb/IIIa inhibitoriumi) arba enoksaparinas(0,5 mg/kg į/v boliusas) ar bivalirudinas(0,75 mg/kg į/v boliusas, vėliau skiriant 1,75 mg/kg/h į/v infuzija iki 4 h po procedūros)[18,19]. Auffret ir kitų atliktame tyrime [21] rezultatai parodė, jog šie vaistai turi statistiškai vienodą riziką sukelti kraujavimą pacientams po atliktos PVAI hospitalizacijos metu. Tačiau HORIZONS-AMI (ang. Harmonizing Outcomes with Revascularization
Procedūros metu į pažeistą vainikinę arteriją įvedamas balionas, kuris okliuzijos vietoje išplečiamas, taip atveriant kraujagyslę. >90% atvejų naudojami stentai(gali būti paprasti metaliniai ar metaliniai dengti vaistais), kurie išplečiami kartu su balionu ir apsaugo nuo kraujagyslės restenozės, taip pat padidina procedūros saugumą ir sėkmingumą[13,24,25]. Paprasti metaliniai stentai apsaugo nuo MI pasikartojimo ir užtikrina pažeistos arterijos kraujotakos atkūrimą, tačiau neturi įtakos mirštamumo dažniui[26]. Tuo tarpu vaistais dengti stentai sumažina pakartotinės intervencijos riziką[27].
Sunkios komplikacijos pasitaiko retai. Mirštamumas siekia 0,1-0,3%, insultas <0,1% ir masyvus MI iki 3%[24]. Stentų trombozės (siekia 1-3%) padeda išvengti dvigubos antiagregantų terapijos skyrimas(aspirinas bei P2Y12 receptorių blokatoriai)[24,28].
10.4. Perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos komplikacijos
Platus stentų naudojimas, jų implantavimo metodikos bei dizaino tobulėjimas gerokai sumažino ūmines PVAI komplikacijas bei mirčių dažnį, nepaisant to, kad daugėja ne tik atliekamų procedūrų skaičius, bet ir sudėtingesnių atvejų. Vienas dažniausiai vartojimų terminų, norint apibūdinti baigtis šidies ir kraujagyslių ligų tyrimuose yra „didžiosios širdies ir kraujagyslių komplikacijos“(angl.
Major Adverse Cardiovascular Events(MACE)). Nors nėra vieno tikslaus apibrėžimo šiam terminui,
dažniausiai vertinamos šių baigčių derinys: naujai įvykęs MI, pakartotinė revaskulizacija, insultas ar mirtis. Su PVAI susijusios mirties priežastimi gali būti procedūros komplikacijos tokios, kaip kraujagyslių pažeidimas, aneurizma, perforacija, kraujavimas, inkstų funkcijos nepakankamumas ar stento trombozė. Mirtis, kuri ištinka po vainikinių arterijų stentavimo gali būti komplikacija susijusi tiek su prietaisu, tiek su pačia procedūra, taip pat gali pasireikšti ir netikėtai dėl kardialinių įvykių, nepaaiškinamos netikėtos mirties ar dėl nesusijusios su širdimi priežasties[29]. Agarval ir kitų tyrime[30] 58% mirties priežastis buvo susijusi su kardialinėmis komplikacijomis, likę 42% įvyko ne dėl kardialinių priežasčių. Dažniausia nekardialinė komplikacija buvo septinis šokas ar sunkus sepsis, tačiau maždaug pusei visų šios grupės pacientų, aktyvi infekcija buvo nustatyta dar prieš atliekant PVAI. Kardialinė mirtis dažniau pasireiškė dėl su PVAI susijusios komplikacijos, iš jų 73% sudarė stento trombozė, 12% kraujavimas. Malenka su bendraautoriais [31] atliktame tyrime nustatė, kad mirštamumas ligoninėje po PVAI buvo apie 1%, pusė mirčių įvyko dėl PVAI komplikacijų, tačiau kita pusė pacientų dar prieš atliekant procedūrą buvo pasiligoję, sirgo ūmine ar lėtine širdies liga arba turėjo kitą rimtą sveikatos būklę, tai galėtų reikšti, kad įprastam pacientui, mirties rizika dėl PVAI komplikacijų yra mažesnė nei 1%. Vainikinės arterijos restenozė po balioninės angioplastikos yra siejama su padidėjusiu mirštamumu(maždaug 1%) bei pakartotiniu MI(<5%), stentų naudojimas yra geriausia prevencija šiuo atveju[32]. Arterijos perforacija pasitaiko retai(<1%), tačiau gali įvykti dažniau, kai yra
naudojami ateroablaciniai prietaisai arba pasirinkus per didelio diametro stentus, taip pat yra siejama su moterimis bei vyresnio amžiaus pacientais[33,34]. Tiesiogiai su stentais susijusioms komplikacijoms galima priskirti jų trombozę, nesėkmingą implantavimą, literatūroje taip pat aprašoma keletas infekcijos atvejų[32]. Stento trombozė yra rimta būklė, kuri dažnai pasireiškia MI būdingais klinikiniais požymiais ir dažnai gali baigtis mirtimi ar pasikartojusiu MI, dažniausiai būna susijusi su nutraukta aspirino ir klopidogrelio terapija[35]. Nepavykęs stento implantavimas ar jo pasislinkimas nuo baliono 19% pacientų pasireiškė komplikacijos hospitalizacijos metu, 39% per 6 mėn sekimo laikotarpiu pasikartojo MI, reikėjo pakartotinės revaskulizacijos ar ištiko mirtis.
11. TYRIMO METODIKA
11.1. Tyrimo planavimas
Pagal baigiamojo darbo temą buvo sugalvotas tyrimo tikslas bei uždaviniai. Sudarius planą, jis perduotas LSMU Bioetikos centro komisijai, kuriai vizavus, gautas leidimas nr. BEC–MF– 63(priedas nr.1). Tinkami literatūros šaltiniai rasti www.pubmed.com svetainėje, atlikta jų analizė. Gavus leidimą iš LSMUL KK mokslo ir studijų koordinavimo tarnybos atlikti tiriamąjį darbą Kauno klinikose, buvo pateikti prašymai archyvui iškelti reikiamas ligos istorijas.
11.2. Tiriamųjų atranka
Tiriamųjų kontingentą sudarė pacientai, kurie 2017.06.01-2017.09.01 buvo stacionarizuoti į LSMUL Kauno klinikų Kardiologijos kliniką dėl ūminio miokardo infarkto su ST pakilimu. Tiriamieji pacientai atrinkti iš klinikų elektroninės sistemos pagal TLK -10-AM kodus: I21.0, I21.1, I21.2, papildomai filtruojant pagal šiuos ACHI kodus: 38306-00, 38306-01, 38306-02.
11.3. Tyrimo metodai
Tyrimui pasirinkta retrospektyvinė, pacientų, kurie hospitalizuoti LSMUL Kauno klinikose ligos dėl miokardo infarkto su ST pakilimu istorijų, duomenų analizė. Pateikus prašymą LSMUL KK archyvui, gauta 212 ligos istorijų. Tyrimo metodas – kiekybinis. Tiriamieji suskirstyti į dvi grupes: vienoje grupėje pacientai, kuriems PVAI atlikta darbo dieną, kitoje – kuriems intervencija atlikta savaitgalį. Savaitgalio dienomis buvo laikomos dienos nuo šeštadienio 00:00 iki sekmadienio 23:59, kiti laikai atitinkamai - darbo dienomis. Grupėse vertinti šie demografiniai rodikliai: lytis, amžius. Kaip galimas baigtis buvo pasirinkta tirti į „didžiųjų širdies ir kraujagyslių komplikacijų“ apibrėžimą dažniausiai įtraukiamas būkles: naujai įvykęs MI, pakartotinė revaskulizacija, insultas bei mirtis. Greta vertinome ir vidutinį lovadienių skaičių, širdies nepakankamumo klasė pagal Kilipą, ar diagnozuota infekcija(padidėję uždegiminiai rodikliai, nustatytas infekcijos sukelėjęs, klinika, gydymui skirti antibiotikai) ar kraujavimo pasireiškimas (kraujosruvos kateterio įvedimo vietoje, kraujavimas į organus ar kūno ertmes). Baigtys vertintos paciento gydymo stacionare metu. Jeigu neišskirta kitaip,
apie darbo dieną ir savaitgalį kalbama, kaip apie dieną, kai buvo atlikta intervencija, o ne dieną, kai registruota gydymo baigtis.
11.4. Tyrimo duomenų analizės metodai
Duomenų analizė atlikta „IBM SPSS Statistics 26.0“ programos paketu. Kiekybiniai dydžiai pateikti vidurkiu kartu su standartiniu nuokrypiu, kokybiniai – dažniais. Stjudento t kriterijus naudotas grupių palyginimui. Kintamųjų priklausomybei tikrinti buvo skaičiuojamas Pirsono koreliacijos koeficientas, kurio rezultatai vertinti pagal reikšmes 1 lentelėje. Kintamųjų nepriklausomybė tirta chi kvadrato kriterijumi bei Fišerio testu. Reikšmingumo lygmuo pasirinktas, kai p<0,05.
Labai
stipri Stipri Vidutinė Silpna
Labai silpna
Nėra ryšio
Labai
silpna Silpna Vidutinė Stipri
Labai stipri -1 nuo 1 iki -0,7 nuo -0,7 iki -0,5 nuo -0,5 iki -0,2 nuo -0,2 iki 0 0 nuo 0 iki 0,2 nuo 0,2 iki 0,5 nuo 0,5 iki 0,7 nuo 0,7 iki 1 +1
12. TYRIMO REZULTATAI
12.1. Tiriamųjų charakteristika
Tiriamųjų imtį sudarė 212 asmenų, iš kurių 152 (71,7%) buvo hospitalizuoti darbo dieną, 60 (28,3%) – savaitgalį(1pav.). 154 (72,6%) buvo vyrai bei 58 (27,4%) – moterys(2pav.). Darbo dienomis vyrų – 70%, moterų – 30%, savaitgalį atitinkamai 78% ir 22%. Pacientų amžius darbo dienomis 66,63±11 ir savaitgaliais 67,32±11. Jauniausias pacientas darbo dienų grupėje buvo 41 m. vyriausias – 87 m., savaitgalio grupėje jauniausias – 46m., vyriausias – 86m. Darbo dienų grupėje 67(44%) pacientai buvo jaunesni nei 65m. ir 85 (56%) priklausė ≥ 65m. amžiaus grupei, savaitgalio - atitinkamai 27 (45%) ir 33 (55%).
1 pav. Tiriamųjų pacientų pasiskirstymas pagal lytį skirtingomis dienomis
12.2. Stebėtos gydymo baigtys tarp tiriamųjų
Kaip galimas baigtis buvo pasirinkta tirti į „didžiųjų širdies ir kraujagyslių komplikacijų“(MACE) apibrėžimą dažniausiai įtraukiamas būkles: naujas MI/pakartotinė revaskulizacija, insultas bei mirtis. Naujai įvykęs MI bei pakartotinė revaskulizacija registruota kartu,
kadangi šios baigtys sutapo visiems tiriamiesiems, kuriems jos pasireiškė. 6,13%(13) tiriamų mirė, 5,66%(12) prireikė pakartotinės PVAI, 0,94%(2) ištiko insultas.
Darbo dienų grupėje viena iš MACE išeičių pasireiškė 10%(16), dvi – 2%(3) tiriamųjų. Savaitgalio grupėje 8,2%(5) pacientų pasireiškė viena išeičių, tiriamųjų, kuriems būtų diagnozuota daugiau nei viena MACE išeičių nebuvo. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp MACE išeičių skaičiaus ir savaitės dienų grupių nerasta (p=0,356, kai α=0,05).
Gydymo baigtys Tiriamųjų sk, kuriems PVAI atlikta Iš viso
Darbo dienomis Savaitgaliais
Mirtis 11 2 13
Naujas MI/Pakartotinė PVAI 9 3 12
Insultas 2 0 2
2 lentelė. Stebėtų „didžiųjų širdies ir kraujagyslių komplikacijų“ dažniai pagal intervencijos atlikimo dieną.
12.2.1. Mirštamumo ryšys su intervencijos atlikimo diena bei kitomis gydymo baigtimis
Iš viso 6,1%(13) tiriamųjų buvo konstatuota mirtis. Mirštamumas tarp savaitgalį hospitalizuotų pacientų siekė 3,45%, darbo dienomis – 7,8%. Atliktas Fišerio testas, norint įvertinti, ar yra ryšys tarp diagnozuotos mirties ir PVAI atlikimo dienos. Gauti rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi, p=0,359, kai α=0,05, todėl galima teigti, kad šie kintamieji yra nepriklausomi vienas nuo kito ir gautos vertės reikšmingai nesiskiria nuo tikėtinų.
Mirtis
Diena
Savaitgalis Darbo diena OR p
Ne 58[56,32] 141[142,68] 2,262 0,359
Taip 2[3,68] 11[9,32]
2 pav. Mirčių tarp tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį ir perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos atlikimo dieną.
Taip pat įvertintas lyties įtaka nepriklausomai nuo dienos, kai atlikta PVAI. Tačiau gauti rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi, p=0,754, kai α=0,05.
Mirtis
Lytis
Vyras Moteris OR p
Ne 145[144,56] 54[54,44] 1,193 0,754
Taip 9[9,44] 4[3,56]
4 lentelė. Stebėti ir [tikėtini] mirties konstatavimo tarp vyrų ir moterų dažniai
Vidutinis mirusių tiriamųjų amžius buvo didesnis (69,7 m.) lyginant su nemirusiais tiriamaisiais (66,6 m.). Tačiau statistiškai reikšmingumo skirtumo tarp vidurkių nebuvo, p=0,337, kai α=0,05.
Taip pat buvo tikrinta, ar yra ryšiai tarp mirties ir kitų MACE baigčių. 2 iš 12 tiriamųjų, kuriems atlikta skubi pakartotinė vainikinių arterijų intervencija, mirė, todėl įvertinta, ar yra ryšys tarp šių baigčių. Gauti statistiškai nereikšmingi rezultatai, p=0,162, kai α=0,05, todėl negalima teigti, kad yra ryšys tarp mirties ir pakartotinės procedūros. Ryšio tarp mirties ir insulto taip pat nebuvo (p=1), kadangi abu pacientai, kuriems nustatytas insultas išgyveno.
4 iš 13 mirusių tiriamųjų hospitalizacijos metu buvo nustatyta infekcija, tačiau statistiškai reikšmingos priklausomybės su mirtimi nebuvo (p=0,274, kai α=0,05). 1 iš 7 tiriamųjų, kuris kraujavo, mirė, bet statistiškai reikšmingo ryšio tarp šių baigčių taip pat nebuvo (p=0,362, kai α=0,05). Iš 13
mirusių tiriamųjų, kardiogeninis šokas diagnozuotas 7, atlikus Fišerio testą, rastas statistiškai reikšmingas ryšys tarp mirties ir šios būklės (OR=45,257 PI[11,095;184,688], p<0,001, kai α=0,05).
Mirtis
Kardiogeninis šokas
Ne Taip OR p
Ne 194[187,7] 6[12,3] 45,257 < 0,001
Taip 5[11,3] 7[0,7]
5 lentelė. Stebėti ir [tikėtini] mirties ir kardiogeninio šoko pasireiškimo kartu dažniai
Taip pat įvertinta, ar stentų skaičius gali turėti įtakos mirštamumui. Vidutinis stentų skaičius implantuotų tiriamiesiems, kurie mirė, buvo 1,6, kitų – 1,69 stento. Statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta, p=0,716, kai α=0,05.
12.2.2. Pakartotinai atlikta perkutaninė vainikinių arterijų intervencija
Analizuoti tiriamieji, kuriems atlikta pakartotinė PVAI ne planine tvarka, bet dėl ūminės būklės. Tokių tiriamųjų buvo 12, dar kartą atlikti procedūrą įprastomis dienomis reikėjo 5,9% asmenų, savaitgalį – 5%. Tačiau statistiškai reikšmingos priklausomybės nuo dienos, kai buvo atlikta pirminė procedūra, nerasta, p=1, kai α=0,05. Papildomai tirta, ar lytis turi įtakos pakartotinės PVAI poreikiui darbo dienų ir savaitgalio grupėse, tačiau statistiškai reikšmingo ryšio taip pat nerasta: pm=0,54,
3 pav. Pacientų, kuriems atlikta pakartotinė intervencija, pasiskirstymas pagal pirminės perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos atlikimo dieną.
12.2.3. Insultas
Iš viso 2 pacientams (0,9%) buvo diagnozuotas insultas stacionarinio gydymo laikotarpiu po atliktos PVAI. Abu atvejai registruoti darbo dienų grupėje(1,3%) vyrų imtyje. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp insulto ir darbo ir savaitgalio dienų grupių nerasta, p=1, kai α=0,05.
12.3. Kitos baigtys ir komplikacijos
Greta MACE stebėti ir kraujavimo, kardiogenio šoko bei infekcijų dažniai. Iš viso 3,3%(7) tiriamųjų pasireiškė kraujavimas, 5,7% (12) – kardiogeninis šokas, 18,9% (40) – infekcija. Darbo dienų grupėje 3,3% (5) tiriamųjų kraujavo, 6% (9) diagnozuotas kardiogeninis šokas, 17,9% (27) – infekcija, savaitgalio grupėje atitinkamai 3,3% (2), 4,9% (3) ir 21,3% (13).
Gydymo baigtys Tiriamųjų sk, kuriems PVAI atlikta Iš viso
Darbo dienomis Savaitgaliais
Kraujavimas 5 2 7
Kardiogeninis šokas 9 3 12
Infekcija 28 12 40
6 lentelė. Kitų baigčių dažniai pagal perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos atlikimo dieną.
12.3.1. Kraujavimo pasireiškimas
Iš viso 7(3,3%) tiriamiesiems pasireiškė kraujavimas. 5(2,3%) atvejai - darbo dieną bei 2(1%) – savaitgalį. Kraujavimo dažnis darbo dieną siekė 3,3%, savaitgalį taip pat 3,3%. Analizuojant ryšį tarp kraujavimo ir dienos, kai buvo atlikta PVAI, statistiškai reikšmingos priklausomybės nerasta (p=1), kai
α=0,05.
Pastebėta, kad darbo dienomis kraujavimas dažniau pasireiškė moterų imtyje (8,9%) nei vyrų (0,9%), OR=10,34, PI[1,12;95,29], p=0,027, kai α=0,05. Savaitgaliais kraujavo 7,7% moterų ir 2,1% vyrų, tačiau statistiškai reikšmingo ryšio nerasta (p=0,39), kai α=0,05.
Darbo dienomis Kraujavimas Lytis Vyras Moteris OR p Nepasireiškė 106[103,5] 41[43,5] 10,34 0,027 Pasireiškė 1[3,5] 4[1,5] Savaitgaliais Kraujavimas Lytis OR p Vyras Moteris Nepasireiškė 46[45,4] 12[12,6] 3,83 0,39 Pasireiškė 1[1,6] 1[0,4]
4 pav. Kraujavimo atvejų pasiskirstymas pagal lytį ir intervencijos atlikimo dieną.
Vidutinis kraujavusių pacientų amžius – 76,43±6,3 m., visų kitų tiriamųjų – 66,5±11,1 m. Atliktas t-testas (t=2,355, p=0,019, kai α=0,05), parodė, kad kraujavusių pacientų vidutinis amžius buvo statistiškai reikšmingai didesnis.
12.3.2. Kardiogeninis šokas
Kardiogeninis šokas nustatytas 5,7%(12) visų tiriamųjų. Darbo dieną stacionarizuotiems – 5,9%(9), savaitgalį – 5%(3). Statistiškai reikšmingo ryšio tarp dienos ir šoko pasireiškimo nerasta, p=1, kai α=0,05.
Iš 12 pacientų, 4 buvo moterys ir 8 vyrai. Darbo dienų grupėje buvo 3 moterys ir 6 vyrai, savaitgalio - atitinkamai 1 ir 2. Lyties įtakos kardiogeninio šoko pasireiškimui tarp darbo ir savaitgalio dienų grupių taip pat nerasta, p=1, kai α=0,05.
5 pav. Tiriamųjų, kuriems nustatytas kardiogeninis šokas pasiskirstymas pagal lytį savaitės dieną.
12.3.3. Infekcija
Iš viso 18,9% (40) visų tiriamųjų nustatyta infekcija. Darbo dienų grupėje - 17,9% (27), savaitgalio - 21,3% (13). Statistiškai reikšmingo ryšio tarp savaitės dienos ir infekcijos nebuvo, p=0,565, kai α=0,05. Lyties įtakos infekcijos pasireiškimui tarp darbo ir savaitgalio dienų grupių taip pat nerasta, p=1, kai α=0,05.
12.4. Lovadienių skaičiaus priklausomybė nuo pirminės perkutaninės vainikinių arterijų intervencijos atlikimo dienos ir kitų gydymo baigčių
6 pav. Tiriamųjų lovadienių skaičiaus vidurkis pagal dieną, kai buvo atlikta intervencija.
Skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas ir lyginant lovadienių skirtumus darbo dienos ir savaitgalio grupėse tarp lyčių: vyrų imtyje darbo dienomis vidutinis lovadienių skaičius buvo 8,06±5,04, savaitgaliais– 7,36±3,4 (p=0,39), moterų imtyje darbo dienomis – 8,56±3,8, savaitgaliais - 9±3,82 (p=0,714).
Vertinant lovadienių skaičiaus skirtumus tarp moterų ir vyrų neišskiriant pagal savaitės dieną statistiškai reikšmingas skirtumas taip pat nepastebėtas: moterų imtyje 8,66±3,8, vyrų – 7,84±4,6 dienos (p=0,233, kai α=0,05).
8 pav. Vidutinis lovadienių skaičius pagal pacientų lytį.
Vidutinis visų tiriamųjų lovadienių skaičius buvo 8,07±4,4. Vidutinis tiriamųjų amžius – 66,83±11,1 m. Vertinant lovadienių priklausomybę nuo pacientų amžiaus atliktas Pirsono koreliacijos testas. Rasta labai silpna priklausomybė (1 lentelė), kuri yra statistiškai reikšminga, kai α=0,05,
r(210)=0,137, p=0,046. Ši koreliacija rodo tendenciją, kad kuo vyresnis pacientas, tuo ilgesnis laikas
praleistas stacionare po atliktos PVAI. Tačiau ši priklausomybė nebuvo statistiškai reikšminga tarp grupių suskirstytų pagal darbo ir savaitgalio dienas: rd.d.(152)=0,123, pd.d.=0,132 ir rs.d.(60)=0,199,
9 pav. Vidutinis lovadienių skaičius pagal pacientų amžių darbo ir savaitgalių dienomis.
Vidutinis lovadienių skaičius tiriamųjų, kuriems atlikta pakartotinė skubi PVAI, buvo 12,17d., visų kitų – 7,82. Rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp šių vidurkių, t(210)=3,405, PI [1,83; 6,863], p=0,001, kai α=0,05. Galima teigti, kad pacientai, kuriems atlikta skubi pakartotinė intervencija ligoninėje praleido ilgesnį laiką. Taip pat pastebėtas statistiškai reikšmingai didesnis vidutinis lovadienių skaičius (10,20 d. prieš 7,57 d.), tiriamųjų, kuriems hospitalizacijos metu nustatyta infekcija (t(210)=3,494, PI [1,146; 4,114], p=0,001, kai α=0,05).
Pacientų, kuriems buvo diagnozuota mirtis lovadienių vidurkis buvo 6,46±7,03 dienos, visų kitų – 8,17±4,18. Tačiau atliktas t-testas parodė, kad statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių vidurkių nėra,p=0,175, kai α=0,05. Reikšmingo lovadienių vidurkio skirtumo tiriamųjų, kuriems buvo nustatytas
kardiogeninis šokas, grupėje taip pat nerasta (p=0,882), kaip ir kraujavusių grupėje (p=0,359), kai
13. REZULTATŲ APTARIMAS
Šį tyrimą lyginant su kitų autorių darbais, galima rasti ir skirtumų, ir panašumų. Pavyzdžiui, Enezate ir kitų [36] atliktame tyrime nebuvo rasta reikšmingų skirtumų tarp pacientų, kuriems diagnozuotas MISTP ir atliktas PVAI darbo ir nedarbo dienomis, gydymo baigčių. Tokie rezultatai gauti ir šiame darbe(p=0,359). Priešingas išvadas padarė Malanchini ir bendraautoriai [37], jų tyrimas parodė didesnę mirties riziką savaitgaliais, ypač jaunesnio amžiaus pacientų grupėje, tuo tarpų mano tiriamųjų grupėje vidutinis amžius tarp mirusių buvo didesnis (69,7 ir 66,6m., p=0,337).
Vertinant kitas baigtis, Berger ir kitų [38] tyrime gauti panašūs rezultatai. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp pasireiškusio kardiogeninio šoko (9,6% ir 10,3%, p=0,205) ar stento trombozės (3,2% ir 3,1%, p=0,715) darbo dienomis ir savaitgaliais nebuvo. Šiame tyrime stebėta tiek kardiogeninio šokio, tiek stento trombozės dažniai darbo dienomis - 6%, savaitgaliais - 5%, p=1.
Kraujavimui, kaip ir kitoms baigtis, savaitės diena neturėjo įtakos. Tačiau Steven V. Manoukian ir bendraautorių [39] darbe, pastebėta, kad dažniau kraujavo tiek vyresnio amžiaus tiriamieji, tiek moterys. Tokie rezultatai gauti ir mano darbe, kai vidutinis kraujavusių amžius – 76,43±6,3 m. lyginant su likusiais tiriamaisiais – 66,5±11,1 m. (p=0,019) ir dažniau pasireiškė tarp moterų (p=0,018).
Vidutinė trukmė ligoninėje po hospitalizacijos darbo dienomis – 7,72±4,7 d., savaitgaliais – 8,2±3,5 dienos(p=0,469), moterų imtyje darbo dienomis – 8,56±3,8, savaitgaliais - 9±3,82 (p=0,714) vyrų imtyje darbo dienomis - 8,06±5,04, savaitgaliais– 7,36±3,4 (p=0,39). Rasta labai silpna, bet statistiškai reikšminga lovadienių priklausomybė nuo pacientų amžiaus (r(210)=0,137, p=0,046). Taip pat pastebėta, kad pacientams, kuriems gulėjimo ligoninėje metu prisidėjo infekcija, gydymo stacionare trukmė buvo ilgesnė (10,20 d. prieš 7,57 d., p=0,001). Priešingai nei mano gautuose rezultatuose, Ko ir kiti [40], nustatė, kad trukmė praleista ligoninėje dėl infekcijos buvo ilgesnė tarp pacientų hospitalizuotų savaitgalį, tačiau trumpiau gulėjo tie pacientai, kurie į ligoninę pateko savaitgaliais.
14. IŠVADOS
1. Šiame darbe pasirinkta vertinti „didžiąsias širdies ir kraujagyslių komplikacijas“: naujas MI/pakartotinė revaskulizacija, insultas bei mirtis. 6,13% tiriamų mirė, 5,66% prireikė pakartotinės PVAI, 0,94%(2) ištiko insultas. Darbo dienų grupėje viena iš MACE išeičių pasireiškė 10%, dvi – 2% tiriamųjų. Savaitgalio grupėje 8,2% pacientų pasireiškė viena baigčių, tiriamųjų, kuriems būtų diagnozuota daugiau nei viena MACE baigčių nebuvo. Greta stebėti ir kraujavimo, kardiogenio šoko bei infekcijų dažniai. Iš viso 3,3% tiriamųjų pasireiškė kraujavimas, 5,7% – kardiogeninis šokas, 18,9% – infekcija. Darbo dienų grupėje 3,3% tiriamųjų kraujavo, 6% diagnozuotas kardiogeninis šokas, 17,9% – infekcija, savaitgalio grupėje atitinkamai 3,3%, 4,9% ir 21,3%.
2. Ryšio tarp dienos, kai atlikta perkutaninė vainikinių arterijų intervencija, ir mirčių skaičiaus nenustatyta, kaip ir su kitų baigčių skaičiais: pakartotinės PVAI, insulto, kraujavimo ar infekcijos.
3. Ryšio tarp mirties dažnio ir kitų „didžiųjų širdies ir kraujagyslių komplikacijų“ bei kraujavimo ar infekcijos dažnių nebuvo. Tačiau pastebėta, kad pacientų, kuriems buvo diagnozuotas kardiogeninis šokas, mirštamumas buvo aukštesnis. Implantuotų stentų skaičius koreliacijos su didesniu mirčių skaičiumi nebuvo.
4. Reikšmingo lovadienių skaičiaus skirtumo tarp tiriamųjų grupių, kuriose PVAI atlikta darbo dienomis ar savaitgaliais, nebuvo.
15. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Thomas H, Diamond J, Vieco A, Chaudhuri S, Shinnar E, Cromer S, et al. Global Atlas of Cardiovascular Disease 2000-2016: The Path to Prevention and Control. Glob Heart. 2018;13(3):143–63.
2. Hartley A, Marshall DC, Salciccioli JD, Sikkel MB, Maruthappu M, Shalhoub J. Trends in mortality from ischemic heart disease and cerebrovascular disease in Europe: 1980 to 2009. Circulation. 2016;133(20):1916–26.
3. Townsend N, Wilson L, Bhatnagar P, Wickramasinghe K, Rayner M, Nichols M. Cardiovascular disease in Europe: Epidemiological update 2016. Eur Heart J. 2016;37(42):3232–45.
4. Mirties priežastys. Vilnius; 2019. Prieiga:
http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Statistikos/Mirties_priezastys/Mirties_priezastys_2018=.p df
5. Ibanez B, James S, Agewall S, Antunes MJ, Bucciarelli-Ducci C, Bueno H, et al. 2017 ESC Guidelines for the management of acute myocardial infarction in patients presenting with ST-segment elevation. Eur Heart J. 2018;39(2):119–77.
6. Freemantle N, Richardson M, Wood J, Ray D, Khosla S, Shahian D, et al. Weekend hospitalization and additional risk of death: An analysis of inpatient data. J R Soc Med. 2012;105(2):74–84.
7. Black N. Is hospital mortality higher at weekends? If so, why? Lancet. 2016;388(10040):108– 11.
8. William J. Kostis, Ph.D., Kitaw Demissie, M.D., Ph.D., Stephen W. Marcella, M.D., M.P.H., Yu-Hsuan Shao, M.H.S., Alan C. Wilson, Ph.D., and Abel E. Moreyra MD. Weekend versus Weekday Admission and Mortality from Myocardial Infarction William. N Engl J Med. 2007;365(11):1099–109.
9. Agrawal S, Garg L, Sharma A, Mohananey D, Bhatia N, Singh A, et al. Comparison of Inhospital Mortality and Frequency of Coronary Angiography on Weekend Versus Weekday Admissions in Patients With Non–ST-Segment Elevation Acute Myocardial Infarction. Am J
11. Reichlin T, Twerenbold R, Reiter M, Steuer S, Bassetti S, Balmelli C, et al. Introduction of high-sensitivity troponin assays: Impact on myocardial infarction incidence and prognosis. Am J Med. 2012;125(12):1205–13. Available from:
12. Cannon CP, McCabe CH, Stone PH, Rogers WJ, Schactman M, Thompson BW, et al. The electrocardiogram predicts one-year outcome of patients with unstable angina and non-Q wave myocardial infarction: Results of the TIMI III registry ECG ancillary study. J Am Coll Cardiol. 1997;30(1):133–40.
13. Diercks DB, Hollander JE. Acute Coronary Syndromes. In: Tintinalli JE, Ma OJ, Yealy DM, Meckler GD, Stapczynski JS, Cline DM, et al., editors. Tintinalli’s Emergency Medicine: A Comprehensive Study Guide, 9e. New York, NY: McGraw-Hill Education; 2020.
14. Onwordi ENC, Gamal A, Zaman A. Anticoagulant therapy for acute coronary syndromes. Interv Cardiol Rev. 2018;13(2):87–92.
15. Boyle AJ. Acute Myocardial Infarction. In: Crawford MH, editor. CURRENT Diagnosis & Treatment: Cardiology, 5e. New York, NY: McGraw-Hill Education; 2017.
16. Ioannidis JPA, Katritsis DG. Percutaneous coronary intervention for late reperfusion after myocardial infarction in stable patients. Am Heart J. 2007 Dec 1;154(6):1065–71.
17. Windecker S, Kolh P, Alfonso F, Collet JP, Cremer J, Falk V, et al. 2014 ESC/EACTS
Guidelines on myocardial revascularization: The Task Force on Myocardial Revascularization of the European Society of Cardiology (ESC) and the European Association for
Cardio-Thoracic Surgery (EACTS)Developed with the special contribution o. Eur Heart J. 2014;35(37):2541–619.
18. Valgimigli M, Gagnor A, Calabró P, Frigoli E, Leonardi S, Zaro T, et al. Radial versus femoral access in patients with acute coronary syndromes undergoing invasive management: A
randomised multicentre trial. Lancet. 2015 Jun 20;385(9986):2465–76.
19. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Prieiga: https://vapris.vvkt.lt/vvkt-web/public/medications 20. European Medicines Agency. Prieiga: https://www.ema.europa.eu/en
21. Auffret V, Leurent G, Boulmier D, Bedossa M, Zabalawi A, Hacot J-P, et al. Efficacy and safety of prehospital administration of unfractionated heparin, enoxaparin or bivalirudin in patients undergoing primary percutaneous coronary intervention for ST-segment elevation myocardial infarction: Insights from the ORBI registry. Arch Cardiovasc Dis.
2016;109(12):696–707.
22. Mehran R, Lansky AJ, Witzenbichler B, Guagliumi G, Peruga JZ, Brodie BR, et al. Bivalirudin in patients undergoing primary angioplasty for acute myocardial infarction (HORIZONS-AMI): 1-year results of a randomised controlled trial. Lancet. 2009;374(9696):1149–59.
enoxaparin versus unfractionated heparin during percutaneous coronary intervention: systematic review and meta-analysis. BMJ. 2012 Feb 3;344:e553.
24. Faxon DP, Bhatt DL. Percutaneous Coronary Interventions and Other Interventional
Procedures. In: Jameson JL, Fauci AS, Kasper DL, Hauser SL, Longo DL, Loscalzo J, editors. Harrison’s Principles of Internal Medicine, 20e. New York, NY: McGraw-Hill Education; 2018. 25. Kane RL, Ouslander JG, Resnick B, Malone ML. Cardiovascular Disorders. In: Essentials of
Clinical Geriatrics, 8e. New York, NY: McGraw-Hill Education; 2017.
26. Nordmann AJ, Hengstler P, Harr T, Young J, Bucher HC. Clinical outcomes of primary stenting versus balloon angioplasty in patients with myocardial infarction: A meta-analysis of
randomized controlled trials. Am J Med. 2004;116(4):253–62.
27. Kastrati A, Dibra A, Spaulding C, Laarman GJ, Menichelli M, Valgimigli M, et al. Meta-analysis of randomized trials on drug-eluting stents vs. bare-metal stents in patients with acute myocardial infarction. Eur Heart J. 2007 Sep 27;28(22):2706–13.
28. Reejhsinghani R, Lotfi AS. Prevention of stent thrombosis: Challenges and solutions. Vasc Health Risk Manag. 2015;11:93–106.
29. E. CD, Stephan W, Roxana M, Ashley B, J. CD, Gerrit-Anne van E, et al. Clinical End Points in Coronary Stent Trials. Circulation. 2007 May 1;115(17):2344–51.
30. Aggarwal B, Ellis SG, Lincoff AM, Kapadia SR, Cacchione J, Raymond RE, et al. Cause of Death Within 30 Days of Percutaneous Coronary Intervention in an Era of Mandatory Outcome Reporting. J Am Coll Cardiol. 2013;62(5):409–15.
31. Malenka DJ, O’Rourke D, Miller MA, Hearne MJ, Shubrooks S, Kellett MA, et al. Cause of in-hospital death in 12,232 consecutive patients undergoing percutaneous transluminal coronary angioplasty. Am Heart J. 1999;137(4):632–8.
32. Carrozza JP, Levin T. Periprocedural complications of percutaneous coronary intervention. UpToDate. 2019.
33. Ellis SG, Ajluni S, Arnold AZ, Popma JJ, Bittl JA, Eigler NL, et al. Increased coronary perforation in the new device era. Incidence, classification, management, and outcome. Circulation. 1994 Dec 1;90(6):2725–30.
Outcomes of ST-Elevation Myocardial Infarction Treated by Percutaneous Coronary Intervention During Off-Hours Versus On-Hours. Am J Cardiol. 2017;120(10):1742–54. 37. Malanchini G, Stefanini GG, Malanchini M, Lombardi F. Higher in-hospital mortality during
weekend admission for acute coronary syndrome: a large-scale cross-sectional Italian study. J Cardiovasc Med. 2019;20(2):74–80.
38. Berger A, Stauffer JC, Radovanovic D, Urban P, Bertel O, Erne P. Comparison of In-Hospital Mortality for Acute Myocardial Infarction in Switzerland With Admission During Routine Duty Hours Versus Admission During Out of Hours (Insight Into the AMIS Plus Registry). Am J Cardiol. 2008;101(4):422–7.
39. Manoukian S V., Voeltz MD, Eikelboom J. Bleeding Complications in Acute Coronary Syndromes and Percutaneous Coronary Intervention: Predictors, Prognostic Significance, and Paradigms for Reducing Risk. Clin Cardiol. 2007;30(S2):II-24-II34.
40. Ko SQ, Strom JB, Shen C, Yeh RW. Mortality, length of stay, and cost of weekend admissions. J Hosp Med. 2018;13(7):476–81.
