KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Skaidra Vilkelienė
INFEKCINIŲ LIGŲ ŢYMENŲ PAPLITIMO TARP KRAUJO DONORŲ NACIONALINIAME KRAUJO CENTRE ĮVERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Dr. Vytenis Kalibatas
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadybaINFEKCINIŲ LIGŲ ŢYMENŲ PAPLITIMO TARP KRAUJO DONORŲ NACIONALINIAME KRAUJO CENTRE ĮVERTINIMAS
Skaidra Vilkelienė
Mokslinis vadovas dr. Vytenis Kalibatas
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2008. 68 p.
Šiame darbe nagrinėjamos aktualios mūsų šalyje saugaus donorinio kraujo ir kraujo produktų surinkimo problemos. Per kraujo perpylimą plintančios ligos yra didţiausia kraujo tarnybų problema visame pasaulyje. Ši problema yra tiesiogiai proporcinga kraujo donorų
bendruomenėje paplitusioms infekcijoms. Atsiţvelgiant į pagrindinius saugaus kraujo
uţtikrinimo kriterijus darbe rekomenduojamos konkrečios galimos priemonės infekcinių ligų prevencijai.
Darbo tikslas: Palyginti ir įvertinti infekcinių ligų ţymenų paplitimą tarp atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų. Darbe keliami uţdaviniai yra šie: išsiaiškinti motyvaciją kraujo donorų tarpe; išsiaiškinti infekcinių ligų ţymenų paplitimą tarp atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų; pasiūlyti galimas priemones infekcinių ligų plitimo prevencijai kraujo donorų tarpe.
Tyrimas buvo atliktas 2007 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais viešojoje įstaigoje Nacionalinis kraujo centras, atsitiktinai pasirenkant 500 respondentų - kraujo donorų - imtį. Metodikos tinkamumui įsitikinti, tyrimui buvo sudaryta anketa – klausimynas. Statistinė gautų duomenų analizė buvo atliekama personaliniu kompiuteriu, panaudojant statistinės analizės SPSS programinį paketą versija “16.0” ir statistinę programą “5.0”. Statistinių duomenų reikšmingumas buvo įvertintas pagal χ2 kriterijų. Skirtumai tarp atitinkamų rodiklių laikomi reikšmingais, kai klaidos tikimybė p≤0,05 (kai p>0,05 – rezultatų skirtumai statistiškai nereikšmingi).
Tyrimo metu nustatyta, kad tai vienintelis kelias į saugią donorystę, o pagrindinė neatlygintino donoro kraujo davimo motyvacija yra socialinė pareiga be jokio pelno siekimo. Jeigu ţmogus savanoriškai, be jokios prievartos, be jokios pelno siekimo motyvacijos, suvokia kraujo davimą kaip socialinę sveiko ţmogaus pareigą padėti sergančiajam, nenuslepiant savo ligos istorijos, galima tikėtis, kad bus paruošti tikrai saugūs kraujo komponentai. Duodančių atlygintinai kraujo donorų, pagrindinė motyvacija - yra gauti piniginę kompensaciją. Šie donorai gali nuslėpti įvairias ligas, gali nesilaikyti kraujo davimo terminų, o tai gali padidinti transfuzijų
3
keliu perduodamų infekcijų riziką bei sukelti grėsmę sveikatai. Tyrimo metu nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp infekcinių ţymenų paplitimo rizikos laipsnio trims infekciniams markeriams (hepatitui B, hepatitui C ir sifiliui) tarp pirmakarčių atlygintinų donorų lyginant su pirmakarčiais neatlygintinais donorais, bei tarp pakartotinių atlygintinų donorų lyginant su pakartotinais neatlygintinais.
Išvada. Mokestis uţ kraujo davimą sukuria didesnę infekcinių ţymenų riziką tarp pirmakarčių donorų.
Raktiniai ţodţiai: donoras, infekciniai ţymenys, kraujo saugumas, atlygintinas ir neatlygintinas kraujo donoras.
4
SUMMARY
Management of Public HealthInfection Markers Prevalence Evaluation among Blood Donors in the National Blood Centre
Skaidra Vilkelienė
Scientific Supervisor PhD Vytenis Kalibatas
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine, Kaunas; 2008. 68 p.
This study analyses the safety of blood and blood products, which is the global problem, particularly, problematic in our country. The diseases spreading through blood transfusion is the biggest problem of Blood Transfusion Services in the world. The problem is directly proportionate to the prevalence of infection markers among blood donors. Taking into consideration the criteria of safe blood assurance definite possible measures are recommended to prevent the spread of infection diseases.
The aim of the study is to compare and assess infection markers prevalence among payable and non-remunerated donors. The objectives of this study are the following: to determine donors motivation, viral infections prevalence among payable and non-remunerated donors, to give recommendations for the prevention of infection markers prevalence in the donors community.
Methods. The study has been accomplished during July – August 2007 in the National Blood Centre, randomly choosing 500 respondents – the donors of blood. To evaluate the appropriation of the method a questionnaire was introduced. The statistical analysis of the results was made by personal computer using SPSS programme package version 16.0 and the statistical programme 5.0. The significance of the statistical data was evaluated according χ² criteria. The difference between the indicators is statistically significant when the error probability is p ≤ 0.
Results. Non-remunerated donor is the only way to sustainable donorship, and the main donation motivation is social duty without any benefit. If a person perceives donorship as his duty to help a patient without hiding his own diseases, without any oppression, without any profit, then it is possible to expect the blood products will be safe. Donors, whose motivation is monetary compensation, may hide their different diseases, may breach the donorship terms which may result in the risk of transmitted blood infections and pose a danger to people‟s health. Statistically significant differences in the level of risk of the infection markers prevalence for three infection markers (hepatitis B, hepatitis C and syphilis ) were ascertained between the
5
time payable donors and the first-time non-remunerated donors; between the regular payable donors and the regular non-remunerated donors.
Conclusions. The payment for blood donations causes a highter risk for infections disease markers between the first time donors.
Key words: donor, infection markers, blood safety, payable donor, non-remunerated donor.
6
TURINYS
ĮVADASDARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ……….………10
1. LITERATŪROS APŢVALGA ……….………11
Kraujo saugumo uţtikrinimas – neatlygintina kraujo donorystė ………...…..11
Saugių donorų trūkumas ir riziką keliantys donorai ………...…….20
Kraujo donorystė ir infekcinės ligos ………26
Kraujo ištyrimas VšĮ Nacionaliniame kraujo centre ……….……...31
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ………33
3. SITUACIJOS APRAŠYMAS ……….…….…….35
4. TYRIMO REZULTATAI ……….42
5. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ………..……….55
IŠVADOS ……….58
REKOMENDACIJOS ………..59
LITERATŪRA ……….60
7
ĮVADAS
Jau keletą metų visame pasaulyje, taip pat ir mūsų šalyje, nagrinėjamos saugaus donorinio kraujo ir kraujo produktų surinkimo, testavimo, paruošimo ir laikymo problemos. Remiantis Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (toliau - PSO, angl. World Health Organization arba WHO), Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos kraujo saugumui keliamais reikalavimais bei rekomendacijomis, pasaulio šalių praktika kovojant su per kraujo perpylimus plintančiomis infekcinėmis ligomis, naujausiais mokslo pasiekimais nustatant per donorinį kraują plintančius infekcinius ţymenis, pateikiami pagrindiniai rodikliai kraujo saugumo įvertinimui. Atsiţvelgiant į pagrindinius saugaus kraujo uţtikrinimo kriterijus, rekomenduojamos konkrečios priemonės sustabdyti ŢIV ir kitų infekcinių ligų plitimą perpilant kraują, bei numatoma atitinkama įvairių kraujo tarnybų bei su jomis susijusių institucijų veikla [1].
Išsaugoti gyvybę kartais galima tik perpilant kraują. Todėl ypač svarbu garantuoti ir uţtikrinti, kad pakankamas ir saugus kraujo kiekis būtų visur, kur tik jo reiks. Saugaus kraujo šaltinis yra neatlygintinai kraują duodantys donorai, kuriuos reikia sutelkti, atrinkti ir išlaikyti. Tarp donorų labiausiai paplitę kraujo keliu perduodamos infekcijos, tokios kaip ŢIV, hepatitas B ir C, sifilis. Daugiau nei 50 proc. kraujo davimų yra iš mokamų ir giminių grupei priklausančių donorų. PSO remia ir siūlo šalims narėms nacionalines kraujo tarnybas kurti neatlygintinos donorystės pagrindu. Tik suvokdami, jog kraujas turi būti saugus – neinfekuotas, galime išgelbėti ţmogų, jo gyvybę.
Sveikatos politika turėtų būti nukreipta į pakankamą aprūpinimą saugiu krauju, bet daugelyje šalių dar neuţtikrinamos pagrindinių reikalavimų kraujo saugumui vykdymas.
Per praėjusį dešimtmetį tiek mokslinė, tiek ir viešoji spauda paskelbė eilę faktų apie aplaidų sveikatos apsaugos specialistų darbą uţtikrinant kraujo saugumą ir dėl to įvykusias tragedijas. Tai plačiai nuskambėjęs taip vadinamas kraujo skandalas Prancūzijoje, kilęs dėl to, kad 1200 kraujo ligomis sergančių pacientų buvo perpiltas apkrėstas ŢIV donorinis kraujas, dėl ko nuo AIDS mirė 300 ligonių. Kitas kraujo skandalas kilo Vokietijoje, kai UB “Plasma” sąmoningai, siekdama pelno, tiekė uţkrėstą ŢIV produkciją šalies ir uţsienio ligoninėms. Ši privati firma buvo apkaltinta netikrinimu kraujo preparatų arba tikrinant ne atskirų ţmonių kraują, o bendrame rezervuare esantį kraują bei imant kraują net iš ypatingai didelės rizikos asmenų, t.y. narkomanų. Po šio skandalo Vokietijoje iš donorų paimtas kraujas uţkonservuojamas ir saugomas pusmetį, kol donoras pakartotinai ištiriamas, praėjus periodui, per kurį gali išryškėti, pvz., ar jis neserga AIDS [1].
8
Remiantis Lietuvos AIDS centro duomenimis, Lietuvoje 1992 m. nustatytas dvyliktasis ŢIV apsikrėtęs asocialus ţmogus pasirodė esąs kraujo plazmos donoras, kuris nuo 1991 m. net 18 kartų davė kraujo. Taip pat tais pačiais metais buvo nustatyta, jog daug plazmos donorų (apie 80 – 90 proc.) buvo apkrėsti hepatito C virusu .
Šiandien, perpylant kraują, rizika perduoti infekciją išties sumaţėjo, tačiau šiokia tokia tikimybė vis dar yra. Siekiant išvengti ŢIV bei kitų infekcijų atvejų perpilant kraują, reikėtų sukurti ir nuolat papildyti saugaus kraujo bankus bei tinkamai juos naudoti. Šiam tikslui pasiekti paprastai trukdo valstybinės kraujo saugumo politikos ar plano nebuvimas; organizuotai kraujo perpylimo paslaugas teikiančių tarnybų trūkumas; donorų, galinčių teikti saugų kraują, trūkumas; riziką keliantys kraujo donorai; netikrinamas kraujas; nereikalingas ir netinkamas kraujo naudojimas.
Labai svarbu, kad kuo greičiau visose šalyse kraujas ir kraujo produktai būtų pradėti tirti dėl pagrindinių infekcijų, kurios gali būti perduodamos perpilant kraują, įskaitant ŢIV. Reiškia turi būti naudojami naujausi ir efektyviausi testai ir laikomasi tarptautiniu mastu priimtų direktyvų dėl kraujo kokybės ir saugumo. Daţniausiai infekcijų tyrimams rekomenduojama naudoti keletą testų. Taip pat egzistuoja testai, kurie ieško paties viruso antigenų arba jo nukleino rūgščių. PSO, siekdama padėti šalims apsispręsti, kaip tirti kraują, yra numačiusi ŢIV tyrimų strategiją [2].
2002 m. spalio 29 d. Nacionalinės sveikatos tarybos posėdyje buvo konstatuota, kad neatlygintina kraujo donorystė Lietuvoje yra maţai paplitusi ir nepakankamai propaguojama, tad turi būti sukurta neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo teisinė bazė, paskirtos reikiamos lėšos ir nagrinėjami klausimai, liečiantys kraujo donorystės problemas [3].
Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2005 m. balandţio 15 d. patvirtinta Nacionalinė kraujo programa [4] skirta uţtikrinti Lietuvos asmens sveikatos prieţiūros įstaigų bei gyventojų aprūpinimą krauju, jo komponentais ir preparatais. Šios programos pagrindiniai uţdaviniai yra propaguoti neatlygintiną kraujo donorystę ir mokėti kompensacijas kraujo donorams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; uţtikrinti reikalingo kraujo ar jo komponentų kiekio paėmimą iš kraujo donorų sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, siekiant patenkinti asmens sveikatos prieţiūros įstaigų konservuoto kraujo, jo komponentų ir preparatų poreikį; ruošti kraują, jo preparatus ir komponentus sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka bei išduoti juos asmens sveikatos prieţiūros įstaigoms; atlikti atrankinius donorų kraujo tyrimus hepatito B paviršiniam antigenui, ŢIV antikūnams, hepatito C antikūnams, sifilio sukėlėjui nustatyti bei aprūpinti kraujo donorystės įstaigas reagentais šiems tyrimams atlikti; atlikti ŢIV, hepatito B ir C virusų nukleino rūgščių tyrimus ir aprūpinti VšĮ Nacionalinį kraujo centrą reagentais šiems tyrimams atlikti;
9
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, įsigaliojo reikalavimai uţtikrinti, kad visi vartotojai gaus vienodus saugumo ir veiksnumo standartus atitinkančius kraujo produktus, paruoštus iš neatlygintinai kraują duodančių donorų.
VšĮ Nacionalinio kraujo centro duomenimis, Lietuvoje 2004 metais neatlygintinų kraujo donacijų buvo tik 11, 6 proc. nuo visų kraujo davimų, nors palaipsniui šis skaičius augo ir 2007 metais jau siekė apie 30 proc. nuo visų kraujo davimų.
Temos aktualumas. Per kraujo perpylimą plintančios ligos yra didžiausia kraujo tarnybų problema visame pasaulyje. Ši problema yra tiesiogiai proporcinga kraujo donorų bendruomenėje paplitusioms infekcijoms. Pakankamo saugaus kraujo šaltinis yra neatlygintinai kraujo duodantys donorai, kuriuos reikia sutelkti, atrinkti ir išlaikyti donorų gretose. Tarp donorų – giminių ir mokamų donorų labiau paplitusios kraujo keliu perduodamos infekcijos, tokios kaip ŢIV, hepatitas B, hepatitas C ir sifilis, tačiau besivystančiose šalyse vis dar daugiau nei 50% kraujo davimų yra iš šių donorų grupių [5].
Šiuo metu Lietuvoje nuolat trūksta kraujo donorų, pilnai neuţtikrinamas kraujo saugumas, nes ne visi ţmonės linkę duoti kraują neatlygintinai. Todėl mokslo tiriamasis darbas buvo pradėtas pasirenkant šią aktualią tiek šaliai, tiek visuomenei temą – atkreipti visuomenės dėmesį į motyvaciją tapti neatlygintinu kraujo donoru ir uţtikrinti kraujo produktų saugumą. Pagrindinis motyvas neatlygintinai donorystei skatinti – kraujo saugumo uţtikrinimas. Asmenys, duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių ne dėl piniginės kompensacijos, neturi motyvacijos slėpti savo gyvenimo būdo, rizikos faktorių bei sveikatos būklės. Pastebima tendencija, kad neatlygintinais kraujo donorais daţnai tampa asmenys, niekada nedavę kraujo atlygintinai. Todėl ypač tikslinga propaguoti neatlygintiną donorystę 18–65 metų amţiaus grupėje, taip pat išlaikant ir jau esamus neatlygintinus kraujo donorus bei informuojant likusią visuomenės dalį apie neatlygintinos donorystės principus.
Šiame darbe bus nagrinėjamos aktualios visame pasaulyje, taip pat ir mūsų šalyje saugaus donorinio kraujo ir kraujo produktų surinkimo problemos, aptariamos pagrindinės donorų motyvavimo gairės, išaiškintos labiausiai paplitusių infekcinių ligų ţymenų grupės. Bus pateikti pagrindiniai rodikliai kraujo saugumo įvertinimui. Atsiţvelgiant į pagrindinius saugaus kraujo uţtikrinimo kriterijus, darbe bus pasiūlytos galimos priemonės infekcinių ligų prevencijai, bei numatoma atitinkama įvairių kraujo tarnybų bei su jomis susijusių institucijų veikla.
10
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
DARBO TIKSLAS
Palyginti ir įvertinti infekcinių ligų ţymenų paplitimą tarp atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų.
UŢDAVINIAI
1. Išsiaiškinti motyvaciją kraujo donorų tarpe.
2. Išsiaiškinti infekcinių ligų ţymenų paplitimą tarp atlygintinų ir neatlygintinų kraujo donorų.
11
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Kraujo saugumo uţtikrinimas - neatlygintina kraujo donorystė
Šiuolaikinius kraujo donorystės veiklos principus diegiančiose šalyse pripaţįstama, kad neatlygintina kraujo donorystė yra viena iš prielaidų apsirūpinant pakankamu kiekiu saugių kraujo produktų. Neatlygintinos kraujo donorystės įgyvendinimas siejamas su pirkimo – pardavimo santykių donorystėje pašalinimu, taip sudarant galimybę natūraliai saugių donorų atrankai. Kraują surenkant iš neatlygintinai kraują duodančių donorų, uţtikrinama viena iš saugios donorystės prielaidų. Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus neatlygintinai kraują davusių donorų skaičius didėjo. Tačiau, atsiţvelgiant į kraujo komponentų poreikį, neatlygintinos donorystės mastai šalyje yra nepakankami. Neatlygintina donorystė yra vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų. Jos direktyvose rekomenduojama nutraukti mokėjimą uţ kraują. Kad nereikėtų baimintis, jog nebeliks donorų, Lietuvoje tai daroma palaipsniui.
Vienas pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra etinis. PSO, Tarptautinė Raudonojo Kryţiaus, Raudonojo Pusmėnulio federacija bei daugelis kitų organizacijų yra įsitikinę, kad bet kuri sveikatos apsaugos veikla, prekiaujanti ţmogaus kūno dalimis, tarp jų ir krauju, yra morališkai nepriimtina [6]. PSO pripaţįsta, kad kraujo saugumas yra pasaulinė sveikatos problema ir siekia suvienyti pastangas gerinant kraujo saugumą – „Pasaulinis bendradarbiavimas uţ saugų kraują“ ( angl. Global Collaboration for Blood Safety – GCBS ) [5]. Susisteminus bazines ţinias apie PSO šalių narių kraujo tarnybų veiklą, buvo nustatytos problemų prigimtys, skirtumai tarp šalių ir sukurtas HDI indeksas (angl. Human Development Index ), kuris leido klasifikuoti šalis į grupes pagal tris poţymius:
1. vidutinę būsimo gyvenimo trukmę (angl. Life expectancy ), 2. išsilavinimo pasiekimus (angl. Educational attainment ),
3. pajamas, tenkančias vienam gyventojui (angl. Adjusted ingome ).
12 26 17 1 1 22 11 5 7 4 0 19 32 1 5 0 3 17 6 0 5 10 15 20 25 30 35 Šalių skaičius Afrikos regionas 44/46 Amerikos regionas 35/35 Rytų viduržemio jūros regionas Europos regionas 51/51 Azijos regionas 6/10 Vakarų ramiojo vandenyno regionas Regionai
Šalių pasiskirstymas pagal HDI indeksą
Ţemas HDI Vidutinis HDI Aukštas HDI
1 pav. Šalių pasiskirstymas pagal HDI indeksą
Pakankamas kraujo komponentų kiekis ir kraujo saugumas tiesiogiai priklauso nuo nacionaliniu lygmeniu koordinuojamos kraujo programos ir sveikatos apsaugos sistemos įsipareigojimų kraujo donorystės įstaigoms. Nacionalinė kraujo politika, paruošta teisinė bazė ir pakankamas finansavimas yra būtini šalies mastu įgyvendinant kraujo donorystę.
PSO duomenimis, atlygintinai kraujo duodantys donorai ir donorai - giminės iki šiol sudaro daugiau kaip 50 proc. donacijų besivystančiose šalyse, tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse neatlygintinų donacijų skaičius siekia 98-100 proc. [6]. Globalios duomenų bazės kraujo saugumui įvertinti (angl. - Global Database Blood Safety, toliau - GDBS) duomenimis, valstybės remiamos kraujo programos įdiegtos 94 % aukštą HDI turinčių šalių [5] (2 pav.).
34 63 3 60 36 4 94 4 2 0 20 40 60 80 100 Donorų skaičius
Ţemo HDI šalys 2,3 mln. donacijų
Vidutinio HDI šalys 24,6 mln. donacijų
Aukšto HDI šalys 49,3 mln. donacijų
Kraujo donorų pasiskirstymas pagal HDI indeksą
Neatlygintini donorai Donorai-giminės Atlygintini donorai
2 pav. Kraujo donorų pasiskirstymas pagal HDI indeksą
Esant pakankamam neatlygintinų donorų skaičiui, jį galima laikyti kaip vieną iš pagrindinių gerai organizuotos ir veikiančios kraujo programos rodikliu. Lyginant šį rodiklį kaip
13
indikatorių, matosi skirtumas tarp šalių, kuriose koordinuojama kraujo tarnyba nacionaliniu lygiu ir kuriose šalyse to nėra.
Daugelis mokslinių tyrimų įrodė, kad galima ţymiai efektyviau sumaţinti infekcijų riziką perpilant kraują, rūpestingai atrenkant maţos rizikos grupei priklausančius donorus. Be to, jeigu kokybiškai veikia kontrolės programa, galima sumaţinti ir klaidingų tyrimų, kurie atsiranda dėl techninių klaidų, skaičių [2]. Pastovūs savanoriai neatlygintini kraujo donorai yra patys saugiausi. Studijos rodo, kad atlygintinų donorų ir donorų-giminių tarpe didesnis kraujo keliu perduodamų infekcijų paplitimas. Kai nėra neatlygintinų donorų organizavimo programos, aišku, kad donorai giminės ir „paslėpti“ mokami donorai, kai jiems moka ligonių artimieji, sudaro didţiąją dalį kraujo davimų.
1 lentelė. Kraujo davimų skaičius (mln. ir proc.) pagal kraujo davimo tipą GDBS duomenimis 2001-2002 metais
Kraujo davimų rūšys Ţemo HDI šalys Vidutinio HDI šalys Aukšto HDI šalys Neatlygintini kraujo davimai 0,8 mln. 34 proc. 14,8 mln. 60 proc. 46,3 mln. 94 proc. Giminių kraujo davimai 1,5 mln. 63 proc. 8,8 mln. 30 proc. 1,8 mln. 4 porc. Mokami kraujo davimai 0,07 mln. 3 proc. 1,0 mln. 4 proc. 1,2 mln. 2 proc. Bendras kraujo davimų skaičius 2,27 mln. 100 proc 24,6 mln. 100 proc. 49,3 mln. 100 proc.
Saugus kraujas - tai kraujas, neturintis virusų, parazitų, įvairių cheminių substancijų priemaišų, galinčių sukelti recipientui papildomą ligą ar sveikatos sutrikimus. Kraujo donorai turi suvokti kokią didelę atsakomybę jie prisiima, kai pasiūlo savo kraują. Kiekvienas turi suprasti, kad duodamas nesaugų kraują, rizikuoja būti atsakingas uţ pavojingos infekcijos pernešimą ligoniui ar net jo mirtį [5].
Literatūroje ypač pabrėţiama švietimo, motyvavimo ir maţos rizikos donorų verbavimo bei išsaugojimo problema. PSO, Tarptautinė Raudonojo Kryţiaus Federacija, Raudonojo Pusmėnulio Draugijos ir Tarptautinė Kraujo Perpylimo Draugija primygtinai rekomenduoja skatinti ir praktikuoti savanoriškos neatlygintinos donorystės principą [7].
Labai rekomenduotina, kad visi kraujo perpylimo centrai ir kraujo bankai sudarytų nacionalinį tinklą, kuris uţ savo veiklą turėtų atsiskaityti vyriausybei ar vyriausybės paskirtai atsakingai ne pelno siekiančiai organizacijai. Turint tokią nacionalinę tarnybą ţymiai lengviau uţtikrinti kraujo saugumą.
Tose šalyse, kur nacionalinė kraujo tarnyba efektyviai dirba, kraujo resursai laikomi saugiais. Tokios tarnybos įsteigtos Pietų Afrikos Respublikoje, Zimbabvėje, Namibijoje ir Zambijoje, tačiau kitose kaimyninėse šalyse perpylimo tarnybos neegzistuoja arba tik
14
pradedamos kurti. Pavyzdţiui, Nigerijos federalinė vyriausybė skyrė 1,38 milijonus dolerių įsteigimui Nacionalinio kraujo perpylimo centro, kuris apjungs 6 geopolitinių Nigerijos zonų centrus, kad sustabdytų infekcinių ligų per kraujo perpylimus plitimą [5].
Visos šalys tiria donorų kraują dėl infekcinių ligų, tokių kaip ŢIV 1/2, hepatitas B, hepatitas C ir sifilis, ţymenų. Patvirtintų teigiamų tyrimų rezultatų duomenys tarp pirmą kartą duodančių donorų, gali rodyti šių infekcijų paplitimo tendencijas populiacijoje, iš kurios telkiami nauji donorai. Patvirtintų teigiamų atvejų skaičius tarp pakartotinų donorų rodo donorų populiacijos saugumą –“lango periodas” [8].
Europos parlamento rezoliucijose - 1993 m. rugsėjo 14 d., lapkričio 18 d., 1995 m. liepos 14 d. ir 1996 m. balandţio 17 d., - akcentuota aukščiausio lygio kraujo saugumo uţtikrinimo svarba bendrijoje, laikantis neatlygintinos donorystės principų.
Jau 1994 m. kalbėta apie kraujo naudojimo strategiją – Europos Komisijos komunikate (angl. Commision„s Communication on Blood Safety and Self-sufficiecy in the European Community) dėl kraujo saugumo ir apsirūpinimo 1994 m. gruodţio 21 d. posėdyje siūloma sustiprinti visos transfuzinės grandinės saugumą ir sukurti kraujo naudojimo strategiją [9].
2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/98/EB dėl Bendrijos kodekso patvirtinti saugos, kokybės ir veiksmingumo reikalavimai patentuotiems pramoniniu būdu gaminamiems vaistams, gaunamiems iš ţmogaus kraujo arba plazmos. Šie reikalavimai atitinka Europos Farmakopėjos straipsnius, Europos Tarybos ir PSO rekomendacijas. [10]
Buvo siekiama, kad grieţti kokybės ir saugumo standartai galios visoje Bendrijoje, t.y. ES piliečiai turi teisę gauti kokybiškus kraujo produktus [10]
2003 m. sausio 27 d. Europos Komisija ir Parlamentas patvirtino Direktyvą 2002/98/EB, kurioje numatyti ţmogaus kraujo ir komponentų surinkimo, ištyrimo, perdirbimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartai. Tuo buvo pataisyta Direktyva 2001/89/EB. Ţmogaus sveikatos apsaugą ir aukštus kraujo komponentų saugumo standartus apsprendţia neatlygintina savanoriška donorystė . Bendrijos šalys narės turi siekti visų priemonių, kad uţtikrinti neatlygintiną donorystę, o donorai būtų pripaţįstami visuomenėje [11].
Taigi visas donorų kraujas turi būti tikrinamas dėl ŢIV, o taip pat hepatito B ir hepatito C bei sifilio. Be to, tiek medikai, tiek pacientai turi suvokti, kad kraujas gali būti naudojamas tik tais atvejais, kai kraujo perpylimas yra neišvengiamas.
ŢIV virusas gali būti perduotas per kraują ir kitus kūno skysčius. Pasaulyje 33 milijonai ţmonių paliesti šio viruso,tai sudaro apie 2,5 milijonus mirčių kasmet. Praktika rodo, kad šalyse, kur paplitusi tokia infekcija kaip ŢIV, gerai organizuojant neatlygintinų donorų telkimą ir efektyvią atrankos sistemą, galima pasiekti, kad tarp donorų infekcinių ligų ţymenų paplitimas
15
būtų minimalus. Tarptautinė patirtis rodo, jog kraujo saugumo monitoringas kur kas lengvesnis šalyse, kur visas transfuzijoms skirtas kraujas renkamas centralizuotai valdomos nacionalinės kraujo perpylimo tarnybos, arba kur visas kraujas, nepaisant jo kilmės, yra tiriamas centrinėse laboratorijose. Kur universali kokybės kontrolė yra neįmanoma, reikšmingas dėmesys turi būti skiriamas išsamiai ir efektyviai (įskaitant socialinei) donorų atrankai. [12]
Pradėjus sistemingą kraujo donorų testavimą dėl ŢIV, Vakarų Europos šalyse ŢIV paplitimas tarp kraujo donorų nuolatos maţėjo ir yra palyginus ţemas – vidutiniškai 2002 m. sieke 1,3 atvejus 100 tūkst. donacijų. Tačiau tas pats rodiklis Italijoje svyravo nuo 2 iki 5 atvejų; Graikijoje 5-7; Ispanijoje 4-7. Centrinės Europos regiono šalyse 2002 m. ŢIV infekcijos paplitimo rodiklis tarp kraujo donorų 100 tūkst. donacijų; Albanijoje svyravo nuo 5 iki 7; Lenkijoje 2-3, bet maţesnis uţ 1 tarp pakartotinų donorų; Rumunijoje 5-10; Turkijoje 3-5 atvejai 100 tūkst. donacijų. Rytų Europos regiono šalyse nuo 1995 metų minėtas rodiklis reikšmingai didėjo ir 2001-2002 m.m. pasiekė 30 atvejų 100 tūkst. donacijų. Didţiausias ŢIV infekcijos atvejų rodiklis nustatytas Ukrainoje - 93 atvejai 100 tūkst. donacijų; Estijoje per pastaruosius dvejus metus pakilo nuo 2 iki 28 (2001m.) ir 54 (2002 m.). Daugiau nei 20 atvejų nustatyta Azerbaidţene, Armėnijoje, Gruzijoje, Rusijoje ir kt. Latvijoje ŢIV atvejų 100 tūst. donacijų taip pat pastaraisiais metais daugėjo ir rodiklis siekė 11,3 ŢIV atvejus 2002 metais, Baltarusijoje - 3,5 atvejo 100 tūkst. donacijų [12].
GDBS duomenimis, 2001 metais daugiau nei 40 proc. kraujo nebuvo ištirta dėl infekcinių ligų ţymenų- ŢIV, hepatitų C ir B virusų, o tai sudarė apie 13 mln. vienetų kraujo [13].
GDBS duomenimis virusinių markerių paplitimas tarp kraujo donorų pateikiamas 2 lentelėje.
2 lentelė. Virusinių markerių paplitimas tarp kraujo donorų
Efektyviai naudojant kraują, reikia jį išskaidyti į komponentus ir ligoniui perpilti tik reikalingą kraujo dalį. Visa tai turi būti pasiekta visapusiškai apmokant kraujo tarnybos specialistus ir klinicistus. Apmokomi visi specialistai - tiek telkiantys donorus, tiek laboratorijos darbuotojai, tiek kokybės vadybininkai. Nekokybiškas sergančių gydymas krauju, nesaugių kraujo produktų ruošimas - viena iš nepakankamo mokymo prieţasčių. PSO 2000 metais pradėjo kokybės vadybos kraujo tarnybai mokymus (angl. Quality Management Project), kurių tikslas
Tyrimų rūšys Aukšto HDI šalys
Vidutinio HDI šalys
Ţemo HDI šalys ŢIV Antikūnai 0-0,5 proc. 0-8 proc. 0-13 proc. HBs Antigenas 0-4,9 proc. 0-30 proc. 0,2-32 proc. HCV Antikūnai 0-2,9 proc. 0-8,6 proc. 1,5-18 proc.
16
pagerinti kraujo saugumą, rengiant regionines apmokymų programas kokybės kraujo tarnyboje valdymui ir regionines išorinio kokybės vertinimo schemas (angl. Regional External Quality Assessment Schemes) [5]. Gera sveikata tiesiogiai priklauso nuo gyvenimo būdo ir ligų prevencijos. Sveikoje visuomenėje daugiau sveiko ir saugaus kraujo ir tuo pat sumaţėjęs gydymo krauju poreikis. Formuoti ir auklėti sveiką visuomenę, puoselėti teigiamą poţiūrį į neatlygintiną donorystę - vienas iš svarbių nūdienos uţdavinių.
Krizių ar kritinių atvejų metu ypač išauga kraujo ir transfuzinės pagalbos poreikis, todėl turėtų būti pastovų pakankamą donorų skaičių turinčios kraujo tarnybos (kraujo centrai ar kraujo bankai ).
Europos Tarybos Europos Sveikatos Komitetas (angl. Council of Europe European Health Committee - CDSP) 54-tąjame susitikime, vykusiame 2003 metų lapkričio 23-25 d.d. Strasbūre pateikė ataskaitą apie kraujo ir jo produktų surinkimą, testavimą ir panaudojimą Europoje 2001 metais. Pasinaudota duomenimis, apdorojus klausimyno, pateikto 43 Europos Tarybos šalims, atsakymus. Duomenys rodo, kad lyginant pirmą kartą kraujo duodančių ir bendrą donorų skaičių, galima daryti išvadas apie donorų organizavimą šalies mastu ir būtinas donorų motyvavimo programas. Pagal donorų skaičiaus 1000 gyventojų vidurkį šalyse, kur jis maţesnis nei 20 donorų/1 000 gyventojų, galima daryti išvadą, jog kils nepakankamo aprūpinimo krauju problemos [5].
Lietuvos 2004 m. pirminiai donorai sudarė 38 proc nuo visų donorų, 2005 m. – pirminiai donorai sudarė 66,86 proc. nuo visų donorų, 2006 m. sudarė 45,1 proc. nuo visų donorų, 2007 m. pirmą kartą duodantys donorai sudarė 46,23 proc. nuo visų donorų.
Palyginamieji Europos Tarybos šalių narių ir Lietuvos duomenys rodo, kad ne visos šalys, kuriose yra santykinai didelis donorų skaičius/1000 gyventojų, paruošia tiek kraujo ir pagamina tiek kraujo komponentų, kad kraujo poreikiai būtų patenkinami, bet akivaizdu, jog pagaminamų kraujo komponentų skaičius ir donorų skaičius eina lygiagrečiai [14].
Daugelyje šalių kraujas yra ţaliava ne tik kraujo komponentų ruošimui, bet ir ţaliavinės plazmos preparatams gamybai. Šalių narių vidurkis yra 35 kraujo vienetai/ 1000 gyventojų [14].
Šalies kraujo ir kraujo komponentų poreikis priklauso nuo gyventojų populiacijos, sveikatos prieţiūros sistemos struktūros, susirgimų, kuriems gydyti reikia kraujo perpylimų, paplitimo, šalies operacinės chirurginės praktikos savitumų bei papročių, gydytojų klinicistų supratimo apie kraujo, kaip gydymo priemonės, panaudojimą. Surinkus tokią informaciją, ją galima naudingai panaudoti planuojant donorų ir kraujo bei kraujo preparatų poreikius, apskaičiuojant nacionalinės kraujo programos biudţetą.
17
CDSP duomenimis, įvertinant šalies kraujo poreikį, naudojamasi daug skirtingų būdų. Reikalingas kraujo kiekis priklauso nuo šalies populiacijos, gydymo įstaigų tinklo, skubios pagalbos lovų (akute hospital beds), metinio kraujo panaudojimo praeityje ir dabar [14].
Nors neatlygintinų kraujo donorų skaičius auga, tačiau vis dar atsiranda nemaţai donorų, kuriuos sunku įtikinti, kad kraujo duotų be piniginio ar kitokio atlygio. Neabejotinai reikalinga efektyvi ir tęstinė propagavimo kampanija - programa , kurios tikslas įtikinti daugiau ţmonių reguliariai savanoriškai teikti kraujo visuomenės labui – t.y. formuoti visuomenės motyvaciją ir telkti savanorius neatlygintinus donorus. PSO, Tarptautinė Raudonojo Kryţiaus Federacija, Raudonojo Pusmėnulio Draugijos ir Tarptautinė Kraujo Perpylimo Draugija primygtinai rekomenduoja skatinti ir praktikuoti savanoriškos neatlygintinos donorystės principą.
Europos Parlamentas nutarė atnaujinti reikalavimus kraujo surinkimui, testavimui, perdirbimui, laikymui ir paskirstymui Europos Sąjungoje. Direktyvos, kurios bus patvirtintos ateityje, numato, kad kraujas ir jo komponentai turi būti renkami tik iš savanorių ir neatlygintinų donorų. Taip pat nurodė naujus techninius reikalavimus. Garantuojant ţmonių sveikatą ir išvengiant infekcinių ligų perdavimo per kraujo produktus, visi prevenciniai matavimai per kraujo surinkimą, perdirbimą, paskirstymą ir panaudojimą turi būti atliekami pilnai panaudojant mokslinį progresą, pasiektą nustatant ir inaktyvuojant patogeninius agentus. Nacionalinėse programose turi būti numatytos daţniausiai kylančios problemos, kurių sprendimas priklauso nuo gero organizacinio darbo [11].
Galima teigti, kad kraujo resursai bus saugūs tik tada, kai bus patenkintos šios sąlygos: Šalyse ne pelno tikslais turi veikti kraujo perpylimų tarnyba, atsiskaitanti uţ savo veiklą sveikatos ministerijai;
Turi būti vykdoma politika, pagal kurią būtų atsisakoma profesionalių donorų, ar donorų, teikiančių kraujo uţ pinigus, paslaugų. Reikėtų skatinti savanorišką neatlygintiną donorystę. Donorais gali tapti tik tie ţmonės, kurie nekelia infekcijos rizikos.
Techniniai standartai numato pilną atsekamumą kraujo ir kraujo produktų nuo donoro iki recipiento. Vienas iš naujų reikalavimų – gydytojo dalyvavimo ir atsakomybės sugrieţtinimas parenkant kraujo donorus. Gydytojas turi būti atsakingas uţ reikiamos informacijos suteikimą donorui, informacijos surinkimą iš donoro, ir to pagrindu donoro tinkamumo įvertinimą [11].
Kraujo resursų saugumo uţtikrinimas apjungė politiką ir mokslą. Daugelis šalių turi įstatymus, reguliuojančius kraujo donorystę, kraujo tikrinimą ir kraujo perpylimus, tačiau ne visada šių įstatymų laikomasi. Todėl būtina šiuos įstatymus ne tik priimti, bet uţtikrinti, kad jie būtų vykdomi bei tobulinami, priklausomai nuo mokslinės paţangos.
18
Kraujo donorystės veiklą nacionaliniu mastu kontroliuoja ir koordinuoja Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija (toliau - SAM). Lietuvoje kraujo donorystę reglamentuoja visa eilė teisės aktų ir dokumentų. Tokių kaip LR Kraujo donorystės įstatymas [15], kuris nustato kraujo donorystės įgyvendinimo principus, tvarką, sąlygas, donorų teises ir pareigas, kraujo donorystės subjektus, kompensacijas ir kt.; 1998 m. gruodţio 7 d. SAM priimtas įsakymas dėl kraujo donorų registro nuostatų patvirtinimo [16]; 1998 m. spalio 22 d. SAM įsakymas nustato kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo iš donorų tvarką , davimo dozes ir daţnumą [17]; 1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą dėl Garbės donoro vardo suteikimo tvarkos patvirtinimo (dėl Garbės donoro vardo suteikimo tvarkos patvirtinimo
[18]; SAM 1999 m. priėmė įsakymą dėl transfuzijos atlikimo metodikos patvirtinimo [19]; 2000 m balandţio 14 d. SAM įsakymu patvirtinta konservuoto kraujo ir jo komponentų saugumo uţtikrinimo tvarka [20]. Sveikatos apsaugos ministro 2000 rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 249 buvo patvirtinta Kraujo tarnybos plėtojimo pagal Europos Tarybos ir Europos Sąjungos standartus programa, kurioje pagal ES Direktyvą 89/38/EEB šalys turi apsirūpinti kraujo preparatais, paruoštais iš savanoriškai neatlygintinai duoto kraujo ar plazmos. Ši programa nebuvo finansuojama, todėl neatlygintinos donorystės įgyvendinimas nusikėlė į ateitį. Tais pačiais metais spalio 19 d. išleistas įsakymas dėl kraujo ir jo komponentų ruošimo rekomendacijų patvirtinimo [21]. 2001 m. rugpjūčio 29 d. SAM įsakymu patvirtinta Medicinos Norma 13;2001 “Kraujo donorystės įstaigos“ [22]. 2001 m. balandţio 2 d. SAM įsakymu patvirtinta Kraujo donorystės veiklos strategija 2001 – 2005 metams [23], 2001 m. geguţės 21 d. patvirtinti Nacionalinės kraujo tarybos nuostatai [24]. Tik 2003 m. spalio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos Kraujo donorystės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriame pirmą kartą , kaip viena iš donoro teisių, fiksuojama teisė duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai ir patvirtinama nauja kompensavimo donorams tvarka. Tuo pat valstybė įsipareigoja remti neatlygintiną donorystę [15].
2004 m. birţelio 22 d. nutarimu įsigalioja nauja kompensavimo tvarka – 40 litų uţ kelionės ir papildomo maitinimo išlaidas, kuri galioja iki šiol [25]. 2004 m. birţelio 22 d. LR nutarime Nr. 785 aprašomos galimybės panaudoti likusias nuo skirtų kraujo donorų kompensacijoms lėšas ir neatlygintinai donorystei pagal Sveikatos apsaugos ministro patvirtintą programą [25]. Nacionalinė kraujo taryba – institucija, padedanti Sveikatos apsaugos ministrui formuoti ir igyvendinti kraujo donorystės strategiją, nacionalinę kraujo produktų naudojimo politiką. Šios tarybos sudėtį tvirtina Sveikatos apsaugos ministras. Vadovaujantis Europos Tarybos rekomendacijomis, Nacionalinė kraujo taryba parengė donorų atrankos ir privalomo patikrinimo kriterijus bei kraujo surinkimą, saugojimą, transfuzijas reglamentuojančius teisės aktus, kuriuos patvirtino Sveikatos apsaugos ministras.
19
SAM 2005 m. spalio 17 d. vėl tvirtina Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą [26].
Taip pat patvirtinta eilė įsakymų skirtų infekcinių ligų profilaktikai ir susekamumui, tokių kaip 2003 m. vasario 25 d. įsakymas “Dėl lytiškai plintančių infekcijų, ŢIV nešiojimo ir ŢIV ligos epidemiologinės prieţiūros tvarkos asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros įstaigose” [27], 2006 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas “Dėl susekamumo ir pranešimų SAM apie pavojingas nepageidaujamas reakcijas ir pavojingus nepageidaujamus reiškinius, susijusius su kraujo ir jo komponentų ruošimu ar transfuzija, tvarkos aprašo” [28].
SAM 2006 m. lapkričio 28 d. įsakymas “Dėl Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programos 2006 - 2015 m.m. patvirtinimo“ [29], kuriuo remiantis ir toliau Lietuvoje vykdoma Neatlygintinos kraujo donorystės programa. Pagal šią programą buvo siekiama, kad iki 2007 m. 50 proc. kraujo donacijų būtų iš neatlygintinų donorų. Maţdaug 5 -10 proc. šalies gyventojų turi tapti neatlygintinais donorais, kad gydymo istaigos būtų pakankamai aprūpintos krauju ir jo produktais.
Taip pat reikėtų paminėti 2005 m. vasario 04 d. SAM įsakymu Nr.V-83 patvirtintą kraujo donorystės įstaigų tikrinimo ir kontrolės tvarką [30].
2005 m. vasario 07 d. SAM įsakymu Nr.V-88 pakeičiama Medicinos norma 13:2001 “Kraujo donorystės įstaigos‟‟. Esminiai pakeitimai – gamybinės ir transfuzinės veiklos atskyrimas ir paskirstymas tarp skirtingų kraujo įstaigų. Kraujo centrai atsakingi uţ kraujo ir jo komponentų surinkimą, ištyrimą, perdirbimą, laikymą ir paskirstymą. Kraujo bankai saugo, skirsto kraują ir jo komponentus bei organizuoja transfuzinę veiklą ligonių reikmėms patenkinti. Abiejų rūšių kraujo donorystės įstaigos propaguoja, remia ir skatina neatlygintiną donorystę [31]. Apibendrinant teisinio reguliavimo seką galime teigti, kad visi šie teisės aktai tiesiogiai reglamentavo atlygintiną kraujo donorystę. Neatlygintina kraujo donorystė įteisinama tik 2003 metais, kai pakeitus kompensavimo tvarką, pasikeičia ir kraujo donorystę igyvendinančių subjektų sudėtis. Drauge su Kraujo donorystės įstaigomis ir neatlygintiną donorystę propaguojančiomis sveikatos prieţiūros įstaigomis įrašoma Lietuvos Raudonojo Kryţiaus draugija ir donorų asociacijos, o valstybė įsipareigoja remti neatlygintiną donorystę.
Lietuvai tapus kandidate. o ir Europos Sąjungos nare, įsigalioja reikalavimas kraujo donorystę reglamentuojančius teisinius dokumentus derinti su ES reikalavimais, reguliariai teikti Europos Komisijai Direktyvos įgyvendinimo ataskaitas [32].
20
1.2. Saugių donorų trūkumas ir riziką keliantys donorai
Kraujo saugumas yra svarbiausias transfuzinės medicinos uţdavinys ir laikomas kokybės sinonimu. Transfuzinis procesas – tai grandinė, kurią jungia donoras ir ligonis - recipientas. Viso proceso kokybę ir saugumą galima pasiekti, jei kokybiški ir saugūs yra visi proceso etapai. Donoras ne tik pradeda transfuzinio proceso pradţią, bet ir priklauso bei dalyvauja procese. Bet daugelį metų transfuzinę mediciną ir donorą jungė tik duodamo kraujo kiekis, o motyvai duoti kraują ir donorų tipai nebuvo nagrinėjami [33].
Keitėsi laikai ir pradėjus lyginti atlygintiną ir neatlygintiną donorystę, situacija turėjo keistis dėl įvairiausių prieţasčių. Galimybė uţsikrėsti hepatitais priklauso nuo to iš kokio socialinio sluoksnio ateina ţmogus, norintis duoti kraujo. Finansinis atlygis, kaip paskata duoti kraujo, vilioja ţmones, gyvenančius sunkioje socialinėje ar ekonominėje padėtyje. Toks donoras linkęs nuslėpti savo sveikatos būklę ir gyvenimo būdą.
Atsiradus tokiai ligai, kaip AIDS, buvo aišku, kad per kraujo perpylimą galima ją perduoti. Tad nuo 1982 m., kai tapo ţinoma, jog AIDS paplitusi labiau tarp rizikos grupei priklausančių asmenų, tokių, kaip narkomanai ir homoseksualūs vyrai, imta reikalauti, kad tokie asmenys niekada neduotų kraujo. Donoras privalėjo prisiimti atsakomybę uţ savo sprendimus [33].
1980 m. ISBT (angl. International Society of Blood Transfusion, toliau - ISBT ] priėmė pirmą Kraujo donorystės ir trasnfuzijos Etikos kodeksą. Jame suformuluotas savanoriškos neatlygintinos donorystės apibrėţimas liko nepakitęs iki šiol. PSO, Europos Taryba ir ES tvirtinimu kraujo donorystė turi remtis išskirtinai savanoriškumo ir neatlygintinumo principu. 2000 m. Etikos Kodeksas papildytas paties donoro atsakomybės privalomumu, kur pabrėţiama, kad donoras nėra pasyvus ir turi aktyviai dalyvauti savo paties sveikatos įvertinime, pripaţindamas, jog tik neatlygintina donorystė garantuoja transfuzinės pagalbos ligoniui kokybę ir kiekybę [34].
Profesoriaus Ričardo Titmus [ 1970 m. ] knygoje “The Gift Relationship”[35] išskiriami tokie donorų tipai :
A tipas – mokamas donoras [ The paid donor ] – parduodantis savo kraują, kaip paklausią prekę;
B tipas – profesionalus donoras [ The professional donor ] – reguliariai parduodantis savo kraują ir gaunantis uţ tai uţmokestį;
C tipas – savanoris uţmokesčio paskatintas donoras [ The paid-induced voluntary donor ] – gaunantis uţmokestį pinigais donoras, bet nelaikantis pinigų pradine paskata duoti kraujo;
21
D tipas – įpareigotas donoras [The responsibility fee donor ] – šiam tipui priskiriami donorai giminės, t.y. pacientai po kraujo perpylimo, kurie įsipareigoja patys duoti kraujo arba surasti asmenis, kurie sutiktų duoti kraujo ir, jei reikia, jiems uţmokėti;
E tipas – šeimos donoras [The family credit donor ] – duodantis vieną kartą per metus, kad esant reikalui, šeimos nariai ar jie gautų kraujo;
F tipas – privalomai savanoris donoras [The captive voluntary donor] – pavaldūs vadovybei ir kontroliuojami būti donorais asmenys, pvz. karinės institucijos;
G tipas – ribiniai savanoriai donorai [The fringe benefit voluntary donor ] – duodantys uţ naudą nepinigine forma, t.y. laisva diena, atostogos, prizai , bilietai į renginius;
H tipas – savanoris donoras [The voluntary community donor] – duodantis kraujo be atlygio [pinigine forma ar nepinigine], be baimės, ţinantis ,kad jo kraujas bus panaudotas neţinomam ţmogui, nesvarbu lyties, rasės, socialinės grupės ar religijos ir bet kokio amţiaus ar sveikatos būklės recipientas bebūtų.
Visus šiuos donorų tipus galima sutikti ir šiandien, todėl svarbu juos įvertinti. Reikia ieškoti motyvavimo, altruizmo veiksnių kaip paskatinti tapti donoru, kaip padėti ţmogui suvokti ligonių aprūpinimo saugiu krauju, saugiais kraujo komponentais svarbą.
1986 m. Ţenevoje prof. B.Dţenetet nurodė, kad ţmogiškųjų resursų valdymas kraujo donorystės srityje – tai dviejų grupių reikalas: ţmonės, ţinantys ligonių poreikius pirmoje grupėje ir ţmonės, ţinantys, kaip pateikti ţinias apie ligonių poreikius visuomenėje. Pasiūlymai organizuoti ir išlaikyti donorus tinka ir šiai dienai [36].
Donorų poţiūris į įvairias galimas donorų telkimo programas tirta JAV atliktoje studijoje, kai buvo nagrinėta skirtingų amţiaus grupių donorams reikalingos paskatos pakartotiniems kraujo davimams reikšmė [37].
Steele WR ir kt. tyrė altruizmo vaidmens svarbą, socialinę atsakomybę kaip motyvaciją duoti kraujo. Kraujo donorystė gali būti apibūdinama kaip prosocialinis elgesys. Donorai daţniausiai įvardija tokias prieţastis donacijai, kaip altruizmas, socialinė atsakomybė, noras padėti. Šis tyrimas svarbus ir tuo , kad yra susietas su donacijų daţniu. Anketuota 12 064 respondentai. Dispersinės analizės būdu buvo panagrinėta įvardijamų savybių įtaka demografiniams rodikliams ir donacijų daţniui. Daugiausia įtakos turi amţius ir socialinė padėtis. Kaip kliūtį donacijai donorai įvardijo informacijos bei paskatos trūkumą [38].
Pagal kitų autorių klasifikavimą naudojamos supaprastintos donorų kategorijos, kuriomis remiantis donorus galima būtų suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei priklauso tie donorai, kuriems uţ duotą kraują mokami pinigai, t.y. profesionalūs donorai. Dėl daugelio aiškių prieţasčių tokių donorų reikėtų atsisakyti. Labai daţnai šie ţmonės ateina iš ţemiausių visuomenės sluoksnių. Jų sveikata ir mityba būna prasta, taip pat yra didelė infekcijų rizika,
22
kurios perpilant kraują gali būti perduotos pacientui. Kai kuriose šalyse ţmonės duoda kraują tam, kad uţ gautus pinigus įsigytų narkotinių medţiagų. Jau pati ši veikla – jeigu naudojamasi bendromis nesteriliomis adatomis ar švirkštais – yra didelis rizikos faktorius uţsikrėsti ŢIV.
Be to, donorai, kuriems mokami pinigai, linkę duoti kraujo daţniau nei rekomenduojama. Todėl jų kraujo kokybė gali neatitikti reikalavimų – pvz., kraujyje gali trūkti geleţies. Tai suprantama, kelia riziką pacientui, kuriam perpilamas toks kraujas, o ir pačių donorų sveikata nukenčia.
Lietuvoje tyrimai apie donorų motyvaciją atliekami nuolat. Ir visuomet akcentuojama neatlygintina kraujo donorystė, nes tik tuomet, kai ţmogus savanoriškai, be jokios prievartos, be jokios pelno siekimo motyvacijos, suvokia kraujo davimą kaip socialinę sveiko ţmogaus pareigą padėti sergančiajam, nenuslepiant savo ligos istorijos, galima tikėtis, kad bus paruošti tikrai saugūs kraujo komponentai. Duodantys kraujo donorai, kurių pagrindinė motyvacija yra gauti piniginę kompensaciją, gali nuslėpti įvairias ligas, gali nesilaikyti kraujo davimo terminų, o tai gali padidinti transfuzijų keliu perduodamų infekcijų riziką bei sukelti grėsmę sveikatai.
I.Bučiūnienė, L.Stonienė ir kt. Lietuvos autoriai [39] taip pat atliko tyrimą apie donorų socialinę demografinę padėtį, donoro motyvaciją. Tyrimas buvo vykdomas, siekiant numatyti donorų skaičių, kurie gali pasitraukti iš kraujo donorystės, jei jiems nebus mokama, bei numatyti galimus būdus, kaip palaipsniui perorientuoti esamus donorus nuo atlygintinų prie neatlygintinų. Šio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip padrąsinti naujus (pirmakarčius) donorus, kad jie taptų pastoviais kraujo donorais.Tyrimai parodė, kad donorų uţ atlygį skaičius dominuoja (89,9 proc.), o neatlygintini sudaro tik 10,1 proc. Didesnė dalis atlygintinų donorų - respondentų turėjo vidurinį išsilavinimą, tuo tarpu savanoriai neatlygintini donorai turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tarp atlygintinų donorų didesnis skaičius vyrų – 54 proc. Donorai, turintys maţas pajamas, yra linkę gauti atlygį uţ kraują (dirbantys sudarė 82,3 proc. neatlygintinų, o nedirbantys ar gaunantys maţas pajamas – 57,3 proc. visų mokamų tarpe). Nagrinėjant motyvaciją tarp pirmakarčių donorų, buvo nustatyti statistiškai patikimi skirtumai tarp atlygintinų ir neatlygintinų donorų. Pirma (uţ atlygį) grupė davė kraujo dėl noro gauti piniginę kompensaciją, dėl noro suţinoti savo kraujo tyrimų rezultatus, padėti šeimai ar giminėms, kuriems reikia kraujo arba tiesiog pabandyti duoti kraujo. Didesnė dalis neatlygintinų donorų davė kraujo skatinami visuomenės poreikių (padėti ligoniui). Tyrimai parodė, kad vienas pagrindinių motyvacijos faktorių, kuris mobilizuoja būsimus donorus, yra jų pačių suvokimas ir sąmoningumas, kad ligoniams reikia kraujo ir prielaida, kad jiems patiems vieną dieną gali prireikti kraujo. Teigiamas donoro įvaizdis visuomenėje – esminė paskata tapti donoru.
23
Statistiškai svarbūs skirtumai buvo nustatyti tarp kraujo davimo daţnio atlygintinai ir neatlygintinai duodančių donorų tarpe. Buvo pastebėta, kad 93 proc. atlygintinų donorų reguliariai duoda kraujo, kai tarp neatlygintinų šis proc. siekia tik 20,6 proc.
Propaguoti neatlygintiną donorystę yra ne vien kraujo donorystės įstaigų reikalas. Donorystė yra socialinė problema, todėl svarbu, kad šią veiklą remtų valstybė; įsijungtų visuomeninės organizacijos (Raudonasis Kryţius, Donorų asociacijos ir kt.); švietimo organizacijos (kad supratimą apie neatlygintiną donorystę įgytų moksleiviai, kurie uţaugę taptų donorais); ţiniasklaidos priemonės nuolat akcentuotų būtent neatlygintinos donorystės būtinybę. Lietuva, kaip ir visos Europos Sąjungos šalys, vykdydama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas, kasmet siekia surasti kuo daugiau neatlygintinų donorų bei apsirūpinti saugiu ir kokybišku krauju.
Lietuvoje vis daugiau ţmonių tampa neatlygintinais kraujo donorais. Spaudoje ir televizijoje pasirodo socialinės reklamos, skatinančios dovanoti kraujo, nereikalaujant uţ jį piniginių kompensacijų. Lietuvoje kraujo centrai ir kitos neatlygintinos donorystės programas skatinančios organizacijos inicijuoja akcijas ir gyventojų švietimo projektus. Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad neatlygintina kraujo donorystė lietuviams vis dar svetima. Gyventojų sąmonėje įsigalėję nepagrįsti mitai ir baimės, susijusios su kraujo dovanojimu. Lietuviams vis dar stinga atsakingo pilietiškumo jausmo duoti kraujo be piniginio atlygio. Kol kas pagrindiniai neatlygintinų donacijų organizatoriai - kraujo centrai, kurie kiek leidţia finansiniai resursai organizavo kraujo donoro dienas/akcijas įvairiose tiek valstybinėse, tiek privačiose institucijose (universitetinėse įstaigose, prekybos centruose, ministerijose ir kt.). Numačius neatlygintinos donorystės skatinimo finansinius svertus, ypač stiprėja visuomenės telkimas neatlygintinai donorystei
2005 m. bendrovės „Seesam Lietuva gyvybės draudimas“ uţsakymu atliktas tyrimas apie lietuvių poţiūrį į kraujo donorystę parodė, kad daugiau nei 70 proc. Lietuvos gyventojų niekada nėra buvę kraujo donorais, o pusė jų neketina aukoti kraujo. Paklausti, kas juos paskatintų duoti kraujo, trys ketvirtadaliai respondentų minėjo artimam ţmogui įvykusią nelaimę, 14 proc. – stichinę nelaimę Lietuvoje ar kitoje šalyje ir 33 proc. – moralinį pasitenkinimą, kad padėjo kitiems. Taip pat vienas daţniausiai minimų stimulų – finansinis atlygis. Todėl nekompensuojama kraujo donorystė Lietuvoje pirmiausia susiduria su problema, kaip pakeisti gyventojų nuostatas, kad finansinis atlyginimas nebūtų vienintelė paskata duoti kraujo. Tuo tarpu skandinavai jau seniai pripaţįsta tik neatlygintiną ir savanorišką kraujo donorystę.
Jeigu šalyje vykdoma politika, kad uţ donorų kraują uţmokama, daţniausiai kraujas būna parduodamas pacientams, kuriems būtinas kraujo perpylimas. Veikiant tokiai sistemai, vargingiau finansiškai gyvenančios šeimos ne visada išgali susimokėti uţ gyvybiškai reikalingą
24
kraują. Apskritai, tokia sistema trukdo skatinti savanorišką donorystę, uţ kurią pinigai nemokami, nes savanoriški kraujo donorai, ţinodami, kad uţ kraują galima gauti pinigų, ţinoma, pasinaudos šia proga.
Antrajai donorų grupei priklauso šeimos donorai. Veikiant šiai sistemai, paciento, kuriam reikalingas kraujas, šeima ar giminės prašomi duoti tokį patį kraujo kiekį, koks būtinas pacientui. Jeigu kraujas pacientui tinkamas, jis gali būti tiesiogiai panaudojamas medicinos tikslams, jeigu ne – jis supilamas į bendrą kraujo banką. Jau keletą metų PSO grieţtai pasisako prieš tokią tvarką. Daţnai vadinami “giminės”, duodantys kraują, būna paprasčiausi donorai, kuriems uţ suteiktą kraują sumokama. Net jei jie iš tikrųjų giminės, daţnai kyla abejonių dėl kraujo saugumo, nes šiais atvejais netaikoma įprasta donorų atrankos tvarka. Tačiau tokia sistema veikia daugelyje besivystančių šalių, kur medicinos tikslams trūksta kraujo resursų.
Kai kuriose šalyse ši šeimos donorų sistema, kuri pradėta vykdyti su graţiomis uţmačiomis, tapo rimta problema. Pvz., Kambodţoje Tarptautinis Raudonojo Kryţiaus Komitetas, kuris yra atsakingas uţ kraujo bankų prieţiūrą, yra priverstas fotografuoti ţmones, kurie teigia esą “giminės”. Jeigu jie per daţnai pradeda lankytis kraujo donorų centruose, komitetas atsisako priimti jų kraują [40]
Trečioji, saugiausia kraujo donorų grupė – tai savanoriškai kraują teikiantys donorai, kuriems uţ paslaugas nemokami pinigai. Šie donorai kraują duoda iš altruistinių paskatų, jų niekas per prievartą neverčia duoti kraujo. Apskritai, jie labiausiai atitinka šalies kriterijus, keliamus maţos rizikos donorams. Šie donorai duoda kraują tinkamais intervalais, o tai labai svarbu, siekiant, kad kraujo resursai būtų pakankami ir saugūs. Atlikus Vakarų Afrikoje, kuri priskiriama aukšto virusinių infekcijų paplitimo sričiai, apmokamų ir savanorių kraujo donorų tyrimus, nustatyta, kad apmokamų donorų kraujas labiau infekuotas ŢIV ir HCV, negu savanorių (atitinkamai 2,4 ir 0,3 proc., p<0,001) [5]. Panašūs tyrimai Kinijoje nustatė, kad savanorių kraujo donorų infekuotumas HCV yra daug maţesnis (0-1,1 proc. atskiruose geografiniuose rajonuose), negu profesionalių donorų (1,49-31,86 proc.) [41].
Dr. Deepika Chatterjee straipsnyje „Donor motivation and retention“ taip pat kalba apie tris bazinius donorų tipus: šeimos donorai; mokami komerciniai arba profesionalai ir neatlygintini savanoriai. Pranašumas tame, kad savanoriai donorai nejaučia spaudimo duoti kraujo ir tikėtina atitiks nacionalinius reikalavimus kraujo donacijai, norės aukoti kraują reguliariai, nes bus patikrinti ir išauklėti apie kraujo davimo svarbą, apie persiduodančias per kraujo perpylimą infekcijas. Jų altruizmas ir poreikis padėti kitam skatina juos būti kraujo donorais. Ţmonės daţnai nenori duoti kraujo, nes nesupranta, kad jų kraujas gali išgelbėti gyvybę. Svarbi prieţastis ir tai, jog daugumos ţmonių niekada niekas neprašė paaukoti savo kraujo, nes nebuvo suteikta tiksli informacija. Skatinti visuomenę bendrauti, keistis ţiniomis
25
tam, kad daugelis suprastų, jog kraujo davimas yra gyvybinė gyvenimo gelbėjimo paslauga savanoriškumo pagrindu, be uţmokesčio. Taip pat ţmogus suvoktų ir prasmę neduoti kraujo, jei yra sveikatos problemų ar infekcinių ligų rizikos faktorių [42].
Taigi, saugus donoras – tai donoras, kurio laboratoriniai tyrimai neigiami, kuris neturi rizikos faktorių donacijai – jis turi “saugų” kraują. Tokį donorą reikia išlaikyti ir susigrąţinti. 1993 m. JAV buvo atliktos studijos naudojant anoniminę anketą apie lytinius santykius, narkotikų vartojimą, donorystės pradţią ir tęstinumą. Tirta 50 162 recipientų, naudota atsitiktinė atranka. Rezultatai parodė, jog 69 proc. atsakiusių – pakartotinų – donorų ţada duoti kraujo ir ateityje; 3,4 proc. abejoja. Reikšminga yra tai, kad maţesnis grįţti skaičius tarp pirmą kartą davusių ir asmenų su ţemesniu išsilavinimu. Prarandami tie donorai, kurie nepatenkinti dėl sugaišto laiko, kurie turi liūdną kraujo davimo patitį dėl blogos savijautos ir yra nepatenkinti aptarnavimo paslaugomis. Į tai reiktų atsiţvelgti motyvuojant donorą sugrįţti [43].
Daugelis šalių turi didţiulę patirtį organizuojant donorus ir skatinant neatlygintiną donorystę, bet visvien atsiranda klaidų ir problemų tai darant. Raudonojo Kryţiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Draugijų Asociacija (LRCS) ėmė rūpintis donorų organizatorių Europoje ir tolimose šalyse bendradarbiavimu. Į darbą įsitraukė ir ISBT ir IFBDO (angl. International Federation of Blood Donor Organizations).
2007 m. Marantidou O. ir kt. Graikijoje tyrė donorų poţiūrį į kraujo donorystę ir analizavo 11 ligoninėse įsikūrusių kraujo bankų duomenis. Donacijų skaičius šalyje nepakankamas, kad patenkintų poreikius. Buvo tirtos 3 grupės: savanorių, pakartotinų ir nedonorų. Surinkti duomenys apie demografiją, motyvacinį elgesį, stimulus duoti kraujo, rizikos veiksnius, poţiūrį į donorystę. Atlikus šį tyrimą buvo padaryta išvada, jog būtina skatinti savanoriškumo principus, garantuojant sąţiningumą bei sprendţiant nekonfliktiško etiškumo problemas [44].
1998 m. JAV buvo atliktos demografinės charaktaristikos, rizikos faktorių, virusinių markerių paplitimo epidemiologinės studijos tarp aferezės ir kraujo donorų, kurių metu nustatyta, kad ţymiai didesnis (50 proc.) virusinių markerių paplitimas tarp kraujo donorų. Aišku, jog būtinos išsamesnės studijos, kad galima būtų įvertinti ar virusinių markerių paplitimas gali būti paaiškinamas demografinėmis donorų savybėmis ir donacijų daţnio struktūros [45].
Apibendrinat galima daryti išvadą, jog kraujo saugumas yra ir lieka vienas svarbiausių transfuzinės medicinos uţdavinių. Donorų tipai ir motyvacija duoti kraujo yra ir bus labai svarbūs uţtikrinant kraujo saugumą.
26
1.3. Kraujo donorystė ir infekcinės ligos
Visas kraujo donorų kraujas iki 1993 metų buvo tirtas del sifilio ir virusinio hepatito B paviršinio antigeno (HbsAg), o nuo 1993 metų dar papildomai tiriamas del ŢIV ir virusinio hepatito C (anti HCV). 2005 m. vasario 4 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas [30] numato, kad kiekvieno donoro kraujas turi būti tiriamas del šių infekcinių ligų markerių: sifilio; ŢIV-1; ŢIV-2; hepatito C; hepatito B paviršinio antigeno. Tai pagrindinis įsakymas dėl kraujo donorų sveikatos tikrinimo tvarkos aprašo, privalomųjų tyrimų sąrašo, reikiamų sveikatos rodiklių ir kraujo donorų apklausos anketos patvirtinimo
Kraujo donorų infekuotumo rodiklis 10 tūkst. donacijų virusiniais hepatitais C ir B bei sifiliu kasmet maţėja, infekuotumas ŢIV turi tendenciją didėti (3 pav.). ŢIV infekcijos tendencijos tarp donorų atspindi šios infekcijos didėjimą bendroje populiacijoje bei kelia tam tikrą susirūpinimą esamas donorų socialinis kontingentas.
Infekuotumas ŢIV, hepatitu B, hepatitu C, sifiliu 10 tūkst. donacijų
1 10 100 1000 2005 2006 2007 Metai in fek uo tu mas 1 00 00 d on aci jų ŢIV Hepatitas B Hepatitas C Sifilis
3 pav. Infekuotumas ŢIV, hepatitu B, hepatitu C ir sifiliu 10 tūkst. donacijų Lietuvoje2005 – 2007 m.
Labai svarbu, kad visose šalyse kraujas ir kraujo produktai būtų tiriami dėl pagrindinių infekcijų, kurios gali būti perduodamos perpilant kraują, įskaitant ŢIV. Reiškia, kad turi būti naudojami naujausi ir efektyviausi testai ir laikomasi tarptautiniu mastu priimtų direktyvų dėl kraujo kokybės ir saugumo. Daţniausiai infekcijų tyrimams rekomenduojama naudoti keletą testų. PSO, siekdama padėti šalims apsispręsti, kaip tirti kraują, yra numačiusi ŢIV tyrimų strategiją [46].
27
3 lentelės duomenys rodo kaip pasiskirstę tyrimai dėl infekcinių ţymenų pagal šalių HDI kategoriją.
3 lentelė. Tyrimų pasiskirstymas dėl infekcinių ţymenų pagal šalių HDI kategoriją (kraujo vienetų skaičius)
Ţemo HDI šalys Vidutinio HDI šalys Ţemo HDI šalys
Ištirtų kraujo vienetų skaičius
2326354 29428212 49380110
Ištirta Neištirta Neţinoma Ištirta Neištirta Neţinoma Ištirta Neištirta Neţinoma
ŢIV 1/2 91,9 proc. 6,9 proc. 1,2 proc. 98,5 proc. 0,5 proc. 1,0 proc. 99,9
proc. 0,1 proc. 0 proc. Hepatitas B
92,5 proc. 6,3 proc. 1,2 proc. 98,3 proc. 0,7 proc. 1,0 proc. 99,9
proc. 0,1 proc. 0 proc. Hepatitas C
51,3 proc. 47,5 proc. 1,2 proc. 96,3 proc. 2,7 proc. 1,0 proc. 99,9
proc. 0,1 proc. 0 proc. Sifilis
34,1 proc. 61,2 proc. 4,7 proc. 97,2 proc. 1,8 proc. 1,0 proc. 98,7
proc. 1,3 proc. 0 proc.
Kraujas dėl ŢIV ir kitų infekcinių ligų gali būti tiriamas keletu būdų. Dauguma pripaţintų testų kraujyje ieško antikūnų, specifinių infekciniam virusui, o ne paties viruso. Nors taip vadinami “anti-virusiniai” tyrimai yra labai jautrūs, vis dėl to yra “lango“ periodas. Tai periodas ankstyvoje infekcijos stadijoje, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų nepasigamina pakankamai. Šiuo metu rekomenduojama naudoti anti-ŢIV testus, kurių “lango” periodas yra apie tris savaites. Šis periodas gali būti ilgesnis, jei naudojami ne tokie jautrūs testai. Reiškia, kad jei donoras duoda kraujo 21 dienos laikotarpyje nuo infekcijos pradţios, tyrimo rezultatai gali būti neigiami ir jo kraujas gali būti klaidingai palaikytas saugiu.
Taip pat egzistuoja testai, kurie ieško paties viruso antigenų arba jo nukleino rūgščių. Kartais ŢIV antigenų testais virusas gali būti nustatytas ir “lango” periodu, jeigu atsitiktinumo dėka donoro kraujas tiriamas tuo momentu, kai kraujyje cirkuliuoja daug viruso dalelių. Nors teoriškai ŢIV antigenų testų “lango” periodas trumpesnis 6 dienomis, šių testų nauda nėra didelė, nes vis dar lieka vienos – dviejų savaičių “lango“ periodas. Pvz., JAV iš 6 milijonų donorų kraujo mėginių, tirtų dėl ŢIV naudojant antigenų testus (kas papildomai kainavo daugiau kaip 50 milijonų JAV dolerių) buvo rastas tik vienintelis ŢIV infekuotas kraujo mėginys, kurio nenustatė įprastiniai testai. PSO nerekomenduoja kraują dėl ŢIV tirti naudojant antigenų testus, nes tai neatsiperka finansiškai [46].
28
Reikšminga tyrimų studija buvo atlikta Prancūzijoje, atliekant NAT (nukleino rūgščių) ištyrimą donorams. Norėta išsiaiškinti virusinių infekcijų B, C ir ŢIV, perduodamų per kraujo perpylimus, plitimo tendencijas. Šių tendencijų kontrolė labai svarbi, kad įvertinti kraujo saugumą ir pritaikyti pavojaus sumaţinimo politiką. Tyrimas buvo atliktas 4 periodais po 3 metus (1992 – 1994, 1995 – 1997, 1998 – 2000, 2001 – 2003 m.m. ). Pastebėtas infekcijų sumaţėjimas nuo 1992 iki 2003 m. visose infekcijų grupėse. Likęs pavojaus laipsnis buvo labai ţemas: per 2001 – 2003 m. periodą atlikta 13,15 milijonų donacijų tyrimų dėl ŢIV, 110 milijonų donacijų tyrimų dėl hepatito C ir 1 640 000 donacijų tyrimų hepatitui B. Iš 6,14 mln. ištirtų donacijų dėl ŢIV 2001 m. liepą ir 2003 m. gruodį gauti 2 teigiami atsakymai dėl ŢIV ir 3 teigiami dėl C hepatito. Tačiau gauti skaičiai statistiškai nėra patikimi, kraujo ištyrimas brangus, o NAT tyrimų kainos efektyvumas blogas [47].
Neţiūrint to, virusinių nukleino rūgščių nustatymas teikia vilčių ateityje uţdaryti “langą“ pagrindinėse kraujo atsargose hepatito C ir ŢIV infekcijų atţvilgiu. Moksliniai tyrimai kraujo plazmos gamyboje nustatant hepatito A ir B virusų, parvoviruso B19 nukleino rūgštis parodė, kad ateityje ir kitų infekcijų rizika bus labai sumaţinta [48].
Europos Komisija 1999 m. priėmė nutarimą, kad visa plazma, skirta frakcionavimui, turi būti nereaktyvi HCV nukleino rūgščių atţvilgiu esant jautrumui 100 virusinių IU/ml, kas jau įgyvendinta JAV [13]. Dėl šių tyrimų kompleksiškumo ir sudėtingumo, JAV šiuo metu tiriama 16-24 kartu apjungti kraujo mėginiai (atliekamas pulavimas). Tokie tyrimai sumaţina “lango“ periodą ŢIV infekcijai nuo 22 iki 12 dienų, o HCV infekcijai nuo 70 iki 10-14 dienų [49]. Tokių tyrimų reikalingumą patvirtina ir Kanadoje bei Ispanijoje atlikti tyrimai. Šiose šalyse HCV infekcijos yra sąlyginai daţnos ir pagrindiniai faktoriai nulemiantys jų vyravimą tiek pagrindinėje populiacijoje , tiek tarp kraujo donorų yra intraveninių narkotikų vartojimas ir kraujo perpylimai [50].
Zimbabvės universiteto tyrimai Hararėje apie pastovių donorų demografines ir socialines problemas padėjo nustatyti rizikos veiksnius donorystei. Šalyje greitai auga ŢIV/AIDS pandemija, didėja infekcijų skaičius, susietas su kraujo perpylimais. Svarbu atkreipti dėmesį į bedarbystę, aukšto tankio gyvenamąsias vietas ir seksualiai aktyvias amţiaus grupes (21-45 m.), kurie buvo reikšmingi renkantis apklausiamus donorus [51].
Kalifornijos universiteto AIDS prevencijos studijos – rizikos veiksniai ŢIV seropozityvūs rezultatai tarp pirmakarčių donorų Zimbabvėje.Statistiškai apdoroti duomenys, kai p ≤ 0,05, gauta 15 proc. teigiamų ŢIV tarp pirmą kartą pageidaujančių duoti kraują asmenų [52].
Studijos Brazilijos pirminių donorų tarpe apie hepatito C ir hepatito B paplitimą rodo, kad Lotynų Amerikos šalys turi maţai duomenų apie rizikos veiksnius ir seropaplitimą. Tyrimai buvo atlikti 3598 donorų tarpe (65 proc. vyrų). Gautų teigiamų rezultatų proc. nebuvo labai
29
skirtingas tarp vyrų dėl hepatito B – anti HBc gauta 4,31 proc. ir 0,18 proc. HBsAg bei atitinkamai tarp moterų – anti HBc 5,25 proc. ir HBsAg 0,68 proc. Tuo tarpu HCV seropozityvių rezultatų moterims gautas aukštesnis - 0,97 proc. nei vyrų – 0,38 proc., t.y. šansų santykis (GS) – 2,49; 95 proc. pasikliautinumo intervalas ( PI: 1,0 – 6,0 ). Hepatitų B ir C seropaplitimas buvo ţemas tarp Brazilijos kraujo donorų grupių pagal lytį ir padidėjo su amţiumi abiejose grupėse [53].
Infekcinių ţymenų paplitimą tyrė ir Luidţijanos mokslininkai – hepatitų C ir B bei ŢIV paplitimą Indijoje. Buvo atliktos santykinės studijos trejais 5 metų intervalais. Kraujo saugumas apima visus reikalavimus kaupti saugius, tinkamus ir kokybiškus kraujo komponentus skurstantiems pacientams Indijoje. Iš viso tirta 6 179 donorai, 1993, 1998 ir 2003 m.m.Vyrų dauguma, 94,38 proc., 18-45 m. amţiaus. Hepatito B infekcija smuko daugiau kaip tris metus, bet hepatito C ir ŢIV infekcijų skaičius didėjo [54].
Hepatitų C ir B paplitimo proc. Brazilijoje priklauso nuo geografinių sričių. 1998 – 2005 m.m statistiškai reikšmingas buvo hepatito B paplitimo maţėjimas nuo 0,36 proc. iki 0,14 proc., o hepatito C paplitimas skyrėsi skirtingose geografinėse srityse nuo 6,12 proc. iki 2,05 proc., atitinkamai nuo 1,04 proc. iki 0,79 proc. ir 2005 m. padidėjo iki 1,09 proc. [55].
Kai kuriose šalyse, kaip Kanadoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir JAV, kraujo donorai testuojami dėl antikūnų ţmonių T-ląstelių leukemijos virusams I ir II tipų (HTLV-I ir HTLV-II), kurių nustatymas rodo latentinę infekciją su virusu ţemo (HTLV-I) ir neaiškaus (HTLV-II) patogeniškumo [13].
Paprastai kraujo atsargos rutiniškai netiriamos dėl antikūnų prieš aukšto paplitimo virusus, tokius kaip CMV, hepatito A ir parvovirusą B19, nes dauguma uţsikrėtusių donorų turi susidariusį imunitetą ir tokio kraujo recipientai infekuojami, bet labai švelniai, išskyrus imunosupresuotus asmenis [13].
Daugelis mokslinių tyrimų įrodė, kad galima ţymiai efektyviau sumaţinti infekcijų riziką perpilant kraują, rūpestingai atrenkant maţos rizikos grupei priklausančius donorus. Be to, jeigu kokybiškai veikia kontrolės programa, galima sumaţinti ir klaidingų tyrimų, kurie atsiranda dėl techninių klaidų, skaičių.
Pasaulio sveikatos organizacija pabrėţia, jog neatlygintinos donorystes plėtojimas – gerokai efektyvesnis būdas sumaţinti kraujo transfuzijų metu perduodamų infekcijų grėsmę, nei donorų kraujo tyrimai. Donorai, siekiantys gauti pinigų uţ kraują, daţnai net ţinodami, jog dėl savo sveikatos būklės jie negali būti donorais, apklausose to nepripaţįsta ir duodami kraują gali sukelti grėsmę kitų ţmonių sveikatai. Visuomenės informavimo priemonėse pasirodė kraujo
