LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

ODETA VAIČIULYTĖ

ŠIAURIETIŠKOJO ĖJIMO POVEIKIS JAUNO AMŽIAUS MERGINŲ FIZINEI

BŪKLEI

Sveikatinimo ir reabilitacijos fiziniais pratimais baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

Doc. dr. Laimonas Šiupšinskas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė

201_ – __-__

ŠIAURIETIŠKOJO ĖJIMO POVEIKIS JAUNO AMŽIAUS MERGINŲ FIZINEI

BŪKLEI

Sveikatinimo ir reabilitacijos fiziniais pratimais baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

Doc. dr. Laimonas Šiupšinskas

201_ – __ –__

Recenzentas Darbą atliko

Magistrantė

201_ –__–__ Odeta Vaičiulytė

201_ – __ -__

TURINYS

SANTRAUKA...4

SUMMARY………..…………5

SANTRUMPOS………6

1. ĮVADAS ... 7

TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

2.1 Fizinio aktyvumo samprata ir svarba ... 9

2.2. Šiaurietiškojo ėjimo pagrindiniai principai, poveikis sveikatai ... 11

2.3. Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacijos ypatumai fiziniam krūviui ... 16

2.4. Kvėpavimo sistemos adaptacijos ypatumai fiziniam krūviui ... 18

2.5. Fizinio aktyvumo natūralioje aplinkoje ypatumai ... 19

3. TYRIMO METODIKA ... 22

3.1. Tiriamieji ... 22

3.2. Tyrimo metodai ... 22

3.2.1. Kvėpavimo sistemos funkcinės būklės įvertinimas………..………..23

3.2.2. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būklės įvertinimas………..….…24

3.2.3. Matematinė statistika…….……….……24

3.3. Tyrimo organizavimas ... 25

4. TYRIMO REZULTATAI.. ... 31

4.1. Trumpalaikio tyrimo rezultatai.………31

4.2. Ilgalaikio tyrimo rezultatai………...…………34

4.3. Trumpalaikio ir ilgalaikio tyrimo rezultatai……….49

5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 55

6. IŠVADOS ... 57

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 58

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS………59

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 60

SANTRAUKA

O. Vaičiulytė. Šiaurietiškojo ėjimo poveikis jauno amžiaus merginų fizinei būklei, magistro baigiamasis darbas/mokslinis vadovas Doc. dr. Laimonas Šiupšinskas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2014, - 66 p.

Darbo tikslas: įvertinti trumpalaikį ir ilgalaikį šiaurietiškojo ėjimo poveikį jauno amžiaus merginų fizinei būklei.

Uždaviniai: 1) nustatyti trumpalaikį ir ilgalaikį šiaurietiškojo ėjimo poveikį tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliams ramybės metu ir po fizinio krūvio; 2) nustatyti trumpalaikį ir ilgalaikį šiaurietiškojo ėjimo poveikį tiriamųjų kvėpavimo sistemos funkcinei būklei; 3) įvertinti trumpalaikį poveikį tiriamųjų minėtoms sistemoms prieš ir po vieno šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo; 4) įvertinti tiriamųjų rodiklių pokyčius po septyniolikos šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų.

Tiriamieji ir metodika: tyrime ištirtos 85 (20,69±0,18 metai) Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentės. Tyrimas suskirstytas į dvi dalis – trumpalaikis tyrimas ir ilgalaikis tyrimas. Trumpalaikio tyrimo metu merginos turėjo sudalyvauti viename šiaurietiškojo ėjimo užsiėmime. Ilgalaikio tyrimo metu merginos turėjo du mėnesius du kartus per savaitę dalyvauti šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimuose, jos taip pat buvo įtrauktos į trumpalaikį tyrimą. Prieš šiaurietiškojo ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų buvo atliekami šie matavimai: širdies susitraukimų dažnis (ŠSD), arterinis kraujo spaudimas (AKS), forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC), ilgalaikiame tyrime dar papildomai matuota kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėga (PImax – maksimalaus įkvėpimo ir PEmax – maksimalaus iškvėpimo slėgiai).

SUMMARY

Vaiciulytė O. The effects of Nordic walking for physical capasity of young women, final work of master/ research supervisor Doc. PhD. Laimonas Siupsinskas; Lihuanian University of Health Sciences, the faculty of Nursing, Insitute of Sports. – Kaunas, 2014, - 66 p.

The aim of the research: To evaluate the short-term and long-term effects of Nordic walking for physical capasity of young women.

Objectives of the study: 1) To determine the short-term and long-term effects of Nordic walking for cardiovascular systems parameters at rest and after session. 2) To determine the short-term and long-term effects of Nordic Walking for respiratory system. 3) To assess the impact of short-term session measuring before and after Nordic walking for these systems. 4) To assess effect of seventeen sessions of Nordic walking.

Research methods: We had 85 students from Lihuanian University of Health Sciences aged (20,69±0,18 metai) taking part in the research. The study was divided into two parts - short-term and term research. For short-term the women take part in one of Nordic Walking workshop. For long-term the women had to participate in Nordic walking sessions for two months twice a week; they were also included in the short-term group. Before and after Nordic walking sessions the following indices were measured: heart rate (HR), arterial blood pressure (BP), forced vital capacity (FVC), for long-term study we additionally involved measurements of strength of respiration muscle (PImax - maximum inspiration and PEmax - maximum expiratory pressures).

SANTRUMPOS

dAKS – diastolinis arterinis kraujo spaudimas FVC – forsuota gyvybinė plaučių talpa LOPL – lėtinė obstrukcinė plaučių liga MT – minutinis tūris

PEmax – maksimalus iškvėpimo slėgis PImax – maksimalus įkvėpimo slėgis PSO – pasaulinė sveikatos organizacija sAKS – sistolinis arterinis kraujo spaudimas ST – sistolinis tūris

ŠĖ – šiaurietiškasis ėjimas

ĮVADAS

XXI amžiuje žmonių gyvenimo būdui būdingas fizinio aktyvumo ir fizinio lavinimo sumažėjimas. Sumažėjęs fizinis aktyvumas tiesiogiai susijęs su lėtinių ligų sirgimo rizika [1]. Nors reguliaraus fizinio aktyvumo nauda yra plačiai žinoma, tačiau sėslaus gyvenimo būdo pasirinkimas didėja [77]. Fizinis aktyvumas yra svarbus gerai savijautai ir sveikatos gerinimui. Reguliarus fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti vėžiu, širdies ir kraujagyslių ligomis. Vienas ketvirtadalis vėžio susirgimų visame pasaulyje priklauso nuo antsvorio ir nejudraus gyvenimo būdo [48, 62]. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja, kad žmonės būtų fiziškai aktyvūs kiekvieną dieną [60].

Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad tiek suaugusių vyrų, tiek moterų tarp 18-30 metų amžiaus fizinis aktyvumas per pastarąjį 7 metų laikotarpį sumažėjo 30 proc. Moterų fizinio aktyvumo lygis žemesnis nei vyrų. Palyginti mažai žinoma apie fizinės veiklos formas, dažnumą, intensyvumą ir trukmę, tinkamą jaunų moterų gyvenimo būdui [52].

1997 m. atsirado nauja fizinio aktyvumo forma - šiaurietiškasis ėjimas. Tai paprasta ir saugi fizinio aktyvumo forma, skirta neutralizuoti sėslaus gyvenimo būdo riziką ir kartu sumažinti lėtinių ligų paplitimą [64]. Ši fizinio aktyvumo forma skirta įvairaus amžiaus žmonėms, ją galima praktikuoti bet kokiu oru, bet kur ir bet kuriuo metų laiku. Šiaurietiškojo ėjimo lazdos yra sukurtos taip, kad būtų galima eiti įvairia danga (žolė, žvyras, smėlis, asfaltas) [77]. Šiaurietiškasis ėjimas tinkamas asmenims turintiems ortopedinių ir pusiausvyros problemų, pagyvenusių žmonių sveikatos skatinimo programoje ir siekiantiems pagerinti savo fizinę veiklą [69]. Atlikta tyrimų, kuriuose tyrinėta šiaurietiškojo ėjimo efektyvumas asmenims sergantiems: cukriniu diabetu, išemine širdies liga, lėtine obstrukcine plaučių liga, fibromialgija, periferinių arterijų liga, krūties vėžiu, parkinsono liga, depresija, esant nutukimui, raumenų ir nugaros skausmams [77].

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad mankšta gamtoje turi poveikį psichinei ir fizinei sveikatai. Fizinis aktyvumas gamtoje didina bendrą aktyvumo lygį, turi teigiamą poveikį nuotaikai, mažina stresą, suteikia daugiau galimybių bendrauti ir gerina sveikatą [44].

TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas

Įvertinti trumpalaikį ir ilgalaikį šiaurietiškojo ėjimo poveikį jauno amžiaus merginų fizinei būklei.

Uždaviniai

1. Nustatyti trumpalaikį ir ilgalaikį šiaurietiškojo ėjimo poveikį tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliams ramybės metu ir po fizinio krūvio.

2. Nustatyti trumpalaikį ir ilgalaikį šiaurietiškojo ėjimo poveikį tiriamųjų kvėpavimo sistemos funkcinei būklei.

3. Įvertinti trumpalaikį poveikį tiriamųjų minėtoms sistemoms prieš ir po vieno šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1 . Fzinio aktyvumo samprata ir svarba

Fizinis aktyvumas – visuma aktyvių judesių, kuriuos per tam tikrą laiką ir tam tikru intensyvumu atlieka raumenys ir sąnariai. Judesiai reikalingi ne tik žmogaus praktikiniams tikslams pasiekti, bet ir fiziniam pajėgumui, sveikatai stiprinti [3]. Fizinis aktyvumas paprastai apibūdinamas kaip „bet koks kūno judėjimas, kai, susitraukiant raumenims, energijos sunaudojama daugiau nei kūnui esant ramybės būsenos“. Ši plati apibrėžtis apima fizinį aktyvumą: laisvalaikiu, darbe, namuose, fizinį aktyvumą susisiekimo tikslais bei sportinę veiklą. Žmogaus fizinis aktyvumas, be individualių veiksnių, gali priklausyti nuo aplinkos – fizinių (pvz., architektūrinės aplinkos, žemės naudojimo), socialinių ir ekonominių veiksnių [1].

Fizinis aktyvumas, gyvenimo kokybė ir sveikata yra glaudžiai susiję [35]. Žmogaus kūnas yra pritaikytas judėti, todėl jam reikia reguliarios fizinės veiklos, kad gyvybinės funkcijos sklandžiai veiktų ir žmogus nesirgtų. Įrodyta, kad dėl nejudrios gyvensenos didėja rizika susirgti daugeliu lėtinių neinfekcinių ligų, tarp jų širdies ir kraujagyslių ligomis, kurios yra viena dažniausių mirties priežasčių išsivysčiusiose šalyse [1]. Rizika susirgti lėtine liga prasideda vaikystėje ir didėja su amžiumi [79]. Be to, fiziškai aktyvi gyvensena teikia daugybę kitų socialinių ir psichologinių pranašumų. Nuo fizinio aktyvumo tiesiogiai priklauso gyvenimo trukmė, todėl fiziškai aktyvesnių bendruomenių žmonės gyvena nuo 1,2 iki 2 kartų ilgiau. Mažai judantiems žmonėms tapus fiziškai aktyvesniems, pagerėja jų fizinė ir psichologinė savijauta bei gyvenimo kokybė [1].

užsiima rekomenduojamo lygio laisvalaikio fizine veikla, lyginant su 41 proc. vyrų [52]. Nors ir reguliaraus fizinio aktyvumo nauda yra plačiai žinoma, sėslaus gyvenimo būdo pasirinkimas didėja [77]. Fizinis pasyvumas yra rizikos veiksnys širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms ir įvairioms kitoms lėtinėms ligoms, įskaitant cukrinį diabetą, vėžį (storosios žarnos ir krūties), nutukimą, hipertenziją, kaulų ir sąnarių ligas (osteoporozė ir artritas), depresija [79].

Reguliaria fizine veikla užsiimančio žmogaus kūne vykstantys morfologiniai ir funkciniai pakitimai gali padėti išvengti kai kurių ligų arba jas pavėlinti, bei padidinti mūsų fizines galias. Surinkta pakankamai įrodymų, kad dėl aktyvios gyvensenos sveikata gali pagerėti įvairiais būdais, pavyzdžiui:

 sumažėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika [63];

 padedama išvengti arterinio kraujospūdžio padidėjimo ir (arba) jis pavėlinamas;

 padedama kontroliuoti žmonių, kurių kraujospūdis yra per aukštas, arterinį kraujospūdį;  gerinamas širdies ir plaučių darbas [37];

 sureguliuojama medžiagų apykaita ir sumažinama tikimybė susirgti 2 tipo diabetu [79];

 aktyviau deginami riebalai, taigi geriau kontroliuojamas svoris ir sumažinama rizika nutukti [80];  sumažinama kai kurių rūšių vėžio, pavyzdžiui, krūties, prostatos ir storosios žarnos, rizika [79];  pagerinama jauno organizmo kaulų mineralizacija ir taip padedama išvengti osteoporozės ir

kaulų lūžių vyresniame amžiuje [31];

 pagerinami virškinimas ir žarnyno peristaltika;

 palaikoma ir didinama raumenų jėga ir ištvermė, taigi padidinamas pajėgumas atlikti kasdienius darbus;

 palaikomi gebėjimai judėti, įskaitant jėgą ir pusiausvyrą;

 palaikomi gebėjimai mąstyti, mažinama depresijos ir silpnaprotystės rizika [7, 74];  sumažinamas stresas ir pagerinama miego kokybė;

 pagerinama žmogaus savivoka ir savivertė, padidinami energingumas ir optimizmas;  sumažinamas nedarbingumas (išėjimas mokamų atostogų) dėl ligų;

 sumažinamas labai seniems žmonėms gresiantis pavojus pargriūti ir susižeisti;  padedama išvengti su senėjimu siejamų lėtinių ligų arba jas pavėlinti [1].

būklę. Jei fizinio aktyvumo lygis yra žemesnis, žmogaus gyvensena laikoma fiziškai pasyvia ir žymia dalimi padidėja rizika susirgti [79].

Fizinis aktyvumas veiksmingas tik tada, kai jis yra reguliarus, pakankamo intensyvumo, dažnio ir trukmės.

Reikalavimai ištvermės lavinimo pratimams:

1. Atliekant pratimą, turi dalyvauti pagrindinės kūno raumenų grupės; 2. Tai vidutinio, didelio arba kintančio intensyvumo darbas;

3. Tai aerobinio pobūdžio darbas;

4. Tai ilgos trukmės darbas: nuo kelių iki 30 min. ar ilgiau [3, 61].

Norint pasiekti optimalių rezultatų, svarbu, kad būtų įtraukiama kuo daugiau raumenų grupių. Taip pat svarbu lavinti visas fizines savybes, kurios yra tokios:

 Jėga – tai sugebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorės jėgas ir pasipriešinti joms.  Ištvermė - gebėjimas ilgai tęsti nustatyto intensyvumo darbą, nugalėti atsirandantį nuovargį.  Greitumas – gebėjimas greitai pradėti ir greitai atlikti judesius bei atlikti kuo daugiau judesių.  Lankstumas – gebėjimas atlikti didelės amplitudės sąnarių judesius.

 Koordinacija – organų ir sistemų veiklos darna, kurią lemia jaudinimo ir slopinimo procesų derinimas centrinėje nervų sistemoje.

 Vikrumas – gebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo greitus ir tikslius judesius.

 Pusiausvyra – tai gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui, bei atliekant įvairius judesius vietoje ar judant įvairiu greičiu [3].

2.2 . Šiaurietiškojo ėjimo pagrindiniai principai, poveikis sveikatai

Šiaurietiškasis ėjimas (Nordic Walking) buvo sukurtas Suomijoje, kur nuo 1930 m. jis buvo taikomas slidininkų vasaros treniruotėse kaip alternatyva, kada nėra sniego, jog sportininkai galėtų treniruotis ir neprarastų motorinių įgūdžių būdingų jų sportui [64, 67].

1997 m. pirmą kartą buvo panaudotas terminas šiaurietiškasis ėjimas, tai ir buvo pirmieji žingsniai atsirandant naujai fizinio aktyvumo formai, kada einant naudojamos specialios lazdos. 2000 m. Suomijoje buvo įkurta Tarptautinė Šiaurietiškojo Ėjimo Asociacija (International Nordic Walking Asociacija – INWA) – pasaulyje oficiali tarptautinė asociacija populiarinanti šiaurietiškąjį ėjimą [64, 66, 73]. Įvairaus amžiaus žmonėms šiaurietiškasis ėjimas pasirodė esąs paprasta ir įmanoma fizinio aktyvumo forma, kurią galima praktikuoti, bet kokiu oru, bet kur, kur tik galima eiti ir bet kuriuo metų laiku. Tai yra kaip greitas ėjimas, kuriam papildomai naudojamos specialiai suprojektuotos lazdos, kurios suteikia pranašumą aktyviai įtraukiant viršutinę kūno dalį ir rankas [77] (1 pav).

1 pav. Šiaurietiškasis ėjimas

apskaičiuojamas formule (0,68 x ūgis (cm)) [73]. Šiaurietiškojo ėjimo lazdos dažniausiai sveria nuo 120 iki 200 gramų ir turi didesnį sunkio centrą. Rekomenduojamos naudoti anglies pluošto lazdos, nes jos yra lengvesnės ir tvirtesnės, turi gerą amortizaciją apsaugant sąnarius, lyginant su aliuminio ir stiklo pluošto lazdomis [64]. Tyrimuose dažniausiai naudojamos lazdos gaminamos iš aliuminio ir kiekviena sveria apie 240 gramų [65].

Šiaurietiškojo ėjimo pagrindiniai technikos elementai:

 pečiai turi būti atpalaiduoti (judesys atliekamas per peties sąnarį, ištiesta ranka);  rankų ir kojų judesiai turi būti simetriški;

 lazdos turi būti laikomos arti kūno, bet pernelyg tvirtai nesuspaustos;  ilgesnis žingsnis, nei įprastai einant;

 pėdos statymo padėtis einant: eiti nuo kulno išorine pėdos dalimi, baigiant didžiojo piršto pagalvėle;

 lazdų padėtis kampu (įstrižai) atgal, visada statant tarp priekinės ir užpakalinės pėdos;  lazdų pagalba, kūnas yra stumiamas į priekį [69].

Šiaurietiškojo ėjimo metu žmogus atlieka didesnį mostą rankomis per peties sąnarį. Apatinė kūno dalis atlieka įprastą darbą, todėl šiaurietiškojo ėjimo metu, naudojant lazdas, apatinėms galūnėms tenka mažesnė apkrova negu einat įprastu ėjimu. Taip yra dėl kūno pasvirimo kampo ėjimo metu [72], kai žmogaus kūno masė tenka kojoms ir lazdoms, todėl sumažėja spaudimas apatinių galūnių sąnariams. Dėl ėjimo technikos ypatumų šiaurietiškojo ėjimo metu padidinamas viršutinės kūno dalies raumenų darbas. Taip pat pasiekiamas didesnis greitis ir fizinis intensyvumas, negu einant įprastu būdu be lazdų [73, 75]. Atliekant didesnius žingsnius ir rankų mostus, pasiekiamas didesnis širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) [72].

Skiriasi mokslinių darbų autorių nuomonė dėl šiaurietiškojo ėjimo technikos mokymo trukmės. Vieni autoriai teigia, kad instruktoriui apmokant ėjimo technikos, tiriamieji to išmoksta per vieną valandą [26]. Tuo tarpu kiti teigia, kad mokymai turi tęstis ne mažiau kaip 6 valandas, nes tiriamieji sunkiai išmoksta ėjimo technikos, daro daug klaidų [16]. Mokslinėje literatūroje galime rasti tokią mokymo metodiką: tiriamieji tik supažindinami su šiaurietiškuoju ėjimu, pateikiant jiems žodinę ėjimo instrukciją. Nustatyta, kad didesnis efektyvumas yra pasiekiamas, kai viso tyrimo metu instruktorius dalyvauja ėjime ir kaskart stebi ir taiso tiriamųjų daromas klaidas [26].

griežto ir bendro treniruočių protokolo. Nurodoma, kad svarbu atsižvelgti į individualią asmens sveikatos būklę, fizinį treniruotumą, kad būtų pasiektas pageidaujamas rezultatas, bet tuo pačiu nežalotų organizmo, o jį stiprintų [77].

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad šiaurietiškasis ėjimas yra efektyvi fizinio aktyvumo ir sveikatos saugojimo bei stiprinimo forma, nes:

 einant gerai įvaldyta technika aktyvinama iki 90 proc. organizmo raumenų (dirba ne tik kojų, bet ir viršutiniai kūno raumenys) [69, 14];

 20-25 proc. daugiau suaktyvinamas širdies darbas, nei įprastai einant [75];  sudeginama iki 46 proc. daugiau kalorijų palyginti su reguliariu ėjimu be lazdų;

 sumažina svorio apkrovą ir poveikį tenkantį apatinės kūno dalies sąnariams [39, 69, 81];  stiprina ir suteikia tonusą viršutinei nugaros daliai (kaklo ir pečių juostos raumenims);  suteikia daugiau intensyvaus fizinio krūvio, bet suvokiamas krūvis atrodo mažesnis [54];  padidina šoninį stuburo mobilumą;

 sumažina skausmą ir raumenų įtampą kaklo ir pečių srityje [73];  skatina vertikalią, išlaikant pusiausvyrą ėjimo laikyseną;

 gerina koordinaciją [14];

 gerina kraujotakos ir kvėpavimo sistemą [66];  padidina maksimalų deguonies suvartojimą [28, 69];  gerina aerobinę ištvermę [67, 69].

Lazdų naudojimas einant leidžia daugiau padidinti deguonies įsisavinimą ir laktato kiekį kraujyje palyginus su paprastu ėjimu be lazdų [65, 73]. Daugybė tyrimų parodė, kad trumpalaikė šiaurietiškojo ėjimo nauda palyginti su greitu ėjimu be lazdų padidino deguonies suvartojimą nuo 11 proc. iki 23 proc.; širdies susitraukimų dažnį nuo 4 proc. iki 18 proc., kvėpavimo kaitos santykį 5 proc., laktato koncentraciją kraujyje 12 proc. ir kalorijų sunaudojimą nuo 18 proc. iki 22 proc. [77].

Šiaurietiškasis ėjimas yra saugus, nes ėjimas su lazdomis yra ritmiškas, išlaikoma pusiausvyra. Einantis žmogus gali pats pasirinkti ėjimo tempo intensyvumą atsižvelgiant į savo fizinį pajėgumą ir esant poreikiui galima sustabdyti fizinį krūvį [69]. Todėl šiaurietiškasis ėjimas yra gerai žinomas kaip naudinga fizinio aktyvumo forma, kuri suteikia stabilumą žmonėms turintiems ortopedinių ir pusiausvyros problemų, siekiant pagerinti jų fizinę veiklą [69].

Atlikta daug tyrimų, kuriais siekiama įrodyti šiaurietiškojo ėjimo efektyvumą sergantiems: cukriniu diabetu, išemine širdies liga, lėtine obstrukcine plaučių liga [9], fibromialgija [30, 36, 45], periferinių arterijų liga, krūties vėžiu [71], parkinsono liga [36, 59], depresija [74], esant nutukimui [15], raumenų ir nugaros skausmams [35, 39], po traumų [77].

Šiaurietiškasis ėjimas tinkamas ir sergančiųjų Parkinsono liga eisenai lavinti. Šis metodas ypač aktualus, nes ėjimo technika reikalauja tiesios laikysenos, liemens sukimo, didesnio žingsnio, statyti pėdą nuo kulno (2 pav.). Tyrimais įrodyta, kad taikant šiaurietišką ėjimą sergantiesiems Parkinsono liga, didėja maksimalus ėjimo greitis ir žingsnio ilgis [59].

2 pav. Šiaurietiškojo ėjimo technika [59]

Depresija yra vienas iš labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų visame pasaulyje. Tai didelė sveikatos problema. Atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad reguliarus šiaurietiškasis ėjimas gali būti naudojamas depresija sergantiems pacientams kaip reabilitacijos priemonė [74].

aktyviais ištisus metus. Šiaurietiškasis ėjimas yra veikla, kuri gali padėti fizinio lavinimo mokytojams šiems tikslams pasiekti [69]. Šiaurietiškasis ėjimas - tai puiki aerobinė fizinė veikla [32, 33]. Atliktų tyrimų rezultatai Skandinavijos šalyse patvirtina, kad šiaurietiškasis ėjimas yra efektyvesnis nei paprastas ėjimas be lazdų jauno amžiaus žmonėms [77].

Šiuolaikinis gyvenimo būdas - tai kasdienio fizinio aktyvumo ir fizinio lavinimo sumažėjimas, kuris skatina žmones sirgti lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip cukrinis diabetas, nutukimas, hipertenzija ir širdies vainikinių arterijų ligos. Šiaurietiškasis ėjimas, kaip paprasta ir saugi fizinio aktyvumo forma, neginčytinai yra veiksminga priemonė skirta neutralizuoti sėslaus gyvenimo būdo riziką ir kartu sumažinti lėtinių ligų paplitimą visose populiacijose [77].

Šiaurietiskasis ėjimas - tai sveikas ir priimtinas fizinio aktyvumo modelis. Šiaurietiskasis ėjimas gali būti lengvai įtrauktas į pacientų kasdieninį gyvenimą taip padidinant jų fizinį aktyvumą. Be to, jis taip pat teikia naudingą efektą, kuris gali būti matomas šiuose parametruose - ŠSD ramybės metu, AKS, fizinis pajėgumas, maksimalus deguonies suvartojimas, gyvenimo kokybės pagerejimas - tai puiki pirminės ir antrinės prevencijos priemonė [5, 38, 77].

2.3 . Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacijos ypatumai fiziniam krūviui

Žmogaus organizmas yra sudėtinga kompleksinė, dinaminė, save palaikanti, atsinaujinanti bei koreguojanti sistema. Užsiimant fizine veikla, atsiranda ir funkcinių, ir morfologinių širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčių. ŠKS funkcinis pajėgumas yra svarbus veiksnys, lemiantis organizmo greitosios ir ilgalaikės adaptacijos fiziniams krūviams ypatybes [61].

poreikį fizinio krūvio metu. Didėjant atliekamam fiziniam darbui, didėja ir širdies minutinis tūris ir taip užtikrinamas reikiamas deguonies kiekis raumenims. Ramybėje jis siekia 2-6 l/min ir daugiau. Fizinio krūvio metu netreniruotų asmenų jis padidėja 16 l/min., o sportininkų – iki 30 l/min. ir daugiau [4]. Fizinis krūvis sukelia ryškius širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos pokyčius tiekiant deguonį ir metabolinius substratus dirbantiems raumenims [51].

Tyrimais įrodyta, jeigu pratimas atliekamas tik su rankomis, tai kraujospūdis yra apie 10 proc. didesnis, nei tada kai pratimas atliekamas tik su kojomis, kadangi mažesnė raumenų masė ir kraujagyslės rankose turi didesnį pasipriešinimą kraujo tėkmei [61]. Taigi mankšta, kuri taikoma tik rankoms, turėtų būti daroma atsargiai asmenims, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, nes atliekant pratimus statinėje raumens susitraukimo padėtyje padidėja širdies išstumiamo kraujo kiekis ir lokali vazokonstrikcija, kuri riboja kraujotaką. Šis derinys gali sukelti sistolinio ir diastolinio kraujo spaudimo padidėjimą, kuris yra didesnis nei atliekant dinaminius pratimus, panašiu krūviu ir intensyvumu. Atliekant maksimalius statinius pratimus rankų raumenims, sistolinis ir diastolinis kraujospūdis gali viršyti 220 ir 150 mmHg. [61].

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ilgalaikės treniruotės didina kraujo plazmos ir bendrą kraujo tūrį. Svarbu yra tai, kad šis poveikis pastebimas jau po pirmų 7-10 dienų treniruočių. Padidėjęs plazmos tūris taip pat lemia santykinai mažesnę hemoglobino koncentraciją kraujyje. Žemas kraujo klampumas pagerina kraujo judėjimą per kapiliarus ir gali pagerinti deguonies išnešiojimą į aktyvius raumenis. Širdies lygyje kraujo plazmos tūrio padidėjimas sukelia diastolinio tūrio ir kairiojo širdies skilvelio elastingumo padidėjimą. Ištvermės treniruotės taip pat įtakoja kairiojo skilvelio raumens masės ir išsiplėtimo padidėjimą, kada susidaro daugiau valingas susitraukimas. Abi šios adaptacijos padidina kraujo išstūmimo frakciją ir sistolinį širdies tūrį ramybėje atliekant submaksimalius ir maksimalius fizinius krūvius [61].

Širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija fiziniam krūviui priklauso nuo asmens lyties, tautybės ir genetikos. Kiti adaptacijos veiksniai gali būti kontroliuojami žmogaus, tai yra: fizinio krūvio intensyvumas, dažnis, trukmė ir pobūdis [22].

Remiantis mokslinės literatūros duomenimis, galima teigti, kad fizinio krūvio metu fiziologiniai pokyčiai žmogaus organizme atsiranda dirbančiuose raumenyse, širdies ir kraujagyslių sistemoje, plaučiuose ir reguliavimo sistemoje [19]. Širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai:

 didėja širdies ir kraujagyslių sistemos darbingumas (stiprėja širdies raumuo, pagreitėja jos susitraukimo greitis ir atsipalaidavimas);

 mažėja arterinis kraujo spaudimas;  retėja pulsas ramybėje;

 padidėja minutinis kraujo tūris;

 mažėja širdies raumens dirglumas [34].

Šie pokyčiai vyksta dėl centrinės ir periferinės nervinės reguliacijos poveikio[34].

2.4 . Kvėpavimo sistemos adaptacijos ypatumai fiziniam krūviui

Oras, tai svarbiausia maitinamoji terpė kraujui, o kraujas maitina ląsteles, raumenis, liaukas ir visus organus. Kiekvienai ląstelei yra būtinas deguonis, kad aprūpinti jas deguonimi, žmogus vidutiniškai per parą atlieka 23000 kvėpavimo ciklų. Šiame procese svarbų vaidmenį atlieka kvėpavime dalyvaujantys raumenys, kurie dirba nuolatos [58].

Suaugusio žmogaus:

 plaučių tūris – apie 4-6 l;  plaučių svoris – apie 1 kg;  bendras plotas – 50-100 m2_;

 bendras plotas – apie 20-50 kartų didesnis nei žmogaus kūno plotas [4].

plaučių talpa (GPT) [10, 61]. Gyvybinė plaučių talpa – vienas iš svarbiausių išorinio kvėpavimo funkcinių rodiklių, kuris, veikiamas fizinio aktyvumo, gali padidėti daugiau nei trečdaliu [4].

Fizinio aktyvumo veikiama padidėja plaučių ventiliacija – oro tūris, iškvepiamas per 1 min. Ramybėje ji siekia 5-12 l/min. Krūvio metu ji žymiai padidėja dėl kvėpavimo pagilėjimo bei padažnėjimo ir siekia 60-120 l/min. (gali būti iki 200 l/min). Kvėpavimo dažnis ramybės būsenoje yra 10-16 k./min. Fizinio krūvio metu gali padažnėti iki 50-70 k./min [4].

Fizinio krūvio veikiama apie keturis kartus pagerėja O2 difuzija iš alveolių oro į kraują (ramybėje – 15 ml/min, fizinio krūvio metu – apie 65 ml/min.) [20]. Staigus plaučių ventiliacijos padidėjimas fizinio krūvio metu atsiranda dėl impulsų, sklindančių iš galvos smegenų žievės į kvėpavimo centrą galvos smegenų kamiene, bei dėl grįžtamojo ryšio impulsų ir proprioreceptorių aktyviuosiuose šonkaulių raumenyse ir sąnariuose. Ilgesnės trukmės fizinio krūvio metu padidėjusi CO2 ir vandenilio jonų koncentracija kraujyje, pakilusi kraujo temperatūra skatina intensyvesnę plaučių ventiliaciją. Mažo intensyvumo fizinio krūvio metu plaučių ventiliacija padidėja priklausomai nuo gyvybinės plaučių talpos rezervo [4].

Kvėpavimo sistema ir jos atliekama funkcija yra labai svarbi išgyvenimui, taip pat gerai žmogaus savijautai. Šios sistemos funkcinės būklės gerinimas lemia geresnį fizinį pasirengimą kasdieninėje veikloje, sportuojant, bei taikoma ligų profilaktikoje [27].

2.5. Fizinio aktyvumo natūralioje aplinkoje ypatumai

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad mankšta gamtoje turi poveikį psichinei ir fizinei sveikatai. Fizinis aktyvumas gamtoje didina bendrą aktyvumo lygį, turi teigiamą poveikį nuotaikai, mažina stresą, suteikia daugiau galimybių bendrauti ir gerina sveikatą [44].

Fizinio aktyvumo natūralioje aplinkoje tyrimai rodo, kad tinkamai sukurtos programos gali ir įtakoja teigiamus pokyčius dalyvių savivokoje, asmenybėje, individualiame elgesyje ir socialiniame gyvenime. Fizinės būklės tyrimai parodė, kad pratimai yra veiksmingi streso valdymui ir gebėjimui susidoroti su stresu.

L. Tyrväinen ir kt. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, jog poilsis gamtoje turėjo netiesioginį teigiamą poveikį psichinei sveikatai ir darbo našumui. 1300 tiriamųjų buvo suskirstyti į šias kategorijas pagal atsakymus: tikri miestiečiai (5 proc.), atvykę iš kaimo ir daug metų gyvenantys mieste miestiečiai (22 proc.), originalūs natūralistai (19 proc.), tradiciniai natūralistai (21 proc.), miesto natūralistai (8 proc.) ir kiti (25 proc.). Miestiečiams buvo priimtinesnė miesto aplinka, o natūralistams gamtinė. Grupei „Kiti“ abi aplinkos buvo patrauklios. Miestiečiams trumpos išvykos gamtoje pagerino psichinę būklę. Nustatytas poveikis, jei išvykos trukmė buvo daugiau nei 5 valandas per mėnesį arba 2-3 kartus per mėnesį [78].

O. Matsouka ir kt. savo atliktame tyrime palygino 12 savaičių mankštos programos poveikį nuotaikos būklei 55 (60-75 metų amžiaus) pagyvenusioms moterims. Pratimai buvo atliekami tris kartus per savaitę po 45 minutes. Tos, kurios dalyvavo 2-3 kartus per savaitę, buvo žymiai didesnės teigiamos nuotaikos negu kurios nesportavo ar dalyvavo užsiėmimuose kartą per savaitę. Nustatyta, jog dalyvavimas bent du kartus per savaitę mankštoje buvo reikalingas sukelti nuotaikų kaitą. Nuotaikos pokyčiai šiame tyrime apėmė pozityvius ryšius, atsigavimą, ramybę ir fizinį išsekimą [47].

S. Jelley atliko tyrimą, kuriame vertino 160 jauno amžiaus mokyklos berniukų, dalyvavusių 20 – ies savaičių programoje, tyrime pateikiama išvada, kad fizinio lavinimo programa lauke lėmė žymiai geresnius rezultatus bendrai fizinei būklei, kūno sudėjimui, kraujotakos sistemai, raumenų ištvermei, jėgai ir lankstumui nei lyginant su tradiciniu fiziniu lavinimu uždarose patalpose [29]. M. Shiota ir kt. savo tyrime nustatė, kad užsiėmimai lauke padėjo lėktuvų pilotams ir inžinieriams atsigauti nuo laiko skirtumų poveikio ir sinchronizuotis su paros ritmu geriau nei vykdyti užsiėmimai patalpoje [68]. Moksliniame tyrime, laboratorinėje aplinkoje, kur buvo rodomas įrašas su gamtos vaizdais, lėmė mažesnį vidutinį širdies ritmą ir padidino parasimpatinės nervų sistemos aktyvumą, lyginant su grupe, kuriai buvo rodomi miesto vaizdai. Buvo nustatyta, kad gamtinė aplinka sumažina emocinį ir fiziologinį susijaudinimą ir tuo pačiu darydama tyrimo subjektus mažiau erdviškai selektyvius, todėl galima tikėtis, kad jie gamtoje geriau susitvarkys su užduotimis, kurioms reikia didesnės koncentracijos. Tai paaiškina, kodėl natūrali aplinka laikoma atpalaiduojančia [41].

išvadą, kad užsiėmimai gamtoje yra svarbi reabilitacijos programos dalis asmenims patyrusiems nugaros smegenų traumas. Visų pirma tiems, kurie buvo sportinės veiklos entuziastai prieš susižeisdami arba kurie patyrė sužalojimus jų metu [6].

Gamtinė aplinka įvairiais būdais įtakoja sveikatą ir gerovę. Fizinė veikla lauke turi daugiau pridėtinės vertės lyginant su užsiėmimais patalpose. Šių užsiėmimų svarba augs ir ateityje, kaip alternatyva kovoje su sėsliu gyvenimo būdu, kuris didina psichinės sveikatos problemas ir medžiagų apykaitos sutrikimus. Galima teigti, kad „gamta - aukso kasykla sveikatos gerinime“[40].

3.1. Tiriamieji

Tiriamąjį kontingentą sudarė 85 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentės, jauno amžiaus merginos, atitinkančios šiuos atrankos kriterijus:

 Amžius nuo 19 iki 29 metų;  Lytis - moterys

Tyrimas suskirstytas į dvi dalis – trumpalaikis tyrimas ir ilgalaikis tyrimas. 85 tiriamosios (kurių amžiaus vidurkis 20,69±0,18 metai) dalyvavo trumpalaikiame tyrime, 10 tiriamųjų (kurių amžiaus vidurkis 21,50±0,60 metai) dalyvavo ilgalaikiame tyrime, šios tiriamosios taip pat buvo įtrauktos ir į trumpalaikį tyrimą. Trumpalaikio ir ilgalaikio tyrimo tiriamosios pagal amžių, ūgį, svorį, ir kūno masės indeksą (KMI) buvo homogeniškos (p≥0,05). Tiriamųjų charakteristika pateikiama 1 lentelėje.

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristika

ŠĖ poveikis Tiriamųjų

skaičius Amžius (m.) (vid.± SE) (vid.± SE) Ūgis (cm)

Svoris (kg) (vid.

± SE) KMI (vid.± SE) Trumpalaikis

(1 užsiėmimas) 85 merginos 20,69±0,18 1,69±0,01 59,34±0,72 20,69±0,23

Ilgalaikis (17

užsiėmimų) 10 merginų 21,50±0,60 1,71±0,02 61,54±1,96 20,98±0,66

3.2. Tyrimo metodai

Siekiant įvertinti jauno amžiaus merginų fizinę būklę naudojome šiuos tyrimo metodus: forsuotos gyvybinės plaučių talpos (FVC) tyrimas, kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėgos tyrimas (PImax – maksimalaus įkvėpimo ir PEmax – maksimalaus iškvėpimo slėgiai) širdies susitraukimų dažnio (ŠSD) ir arterinio kraujo spaudimo (AKS) matavimas ir matematinė statistika.

Plaučių ventiliacijos tyrimui pasirinktas metodas - spirometrija. Vertinome FVC – forsuotą gyvybinę plaučių talpą. Tai - maksimalus oro tūris, kurį tiriamasis gali maksimaliai greitai ir visiškai iškvėpti. Tyrimui buvo naudotas „Spirotest“ spirometras (3 pav.). Spirometrija buvo atliekama stovint tiesiai, kojos pečių plotyje. Iškvepiamas visas oras iš plaučių, tuomet pilnai įkvepiama ir apžiojus kandiklį, visas oras esantis plaučiuose maksimaliai staigiai ir stipriai pučiamas į spirometrą [55].

Šis rodiklis gali būti pateiktas (litrais (l) ir litrais per sekundę (l/s)). Paprastai plaučių funkcijos testo rezultatai interpretuojami lyginant tų pačių antropometrinių (pvz. lytis, amžius, ūgis) duomenų ir tautybės asmenis [50]. Šiame tyrime lyginamas forsuotos gyvybinės plaučių talpos pokytis prieš fizinį krūvį ir po fizinio krūvio, todėl antropometriniai duomenys nėra naudojami.

3 pav. Spirometras „Spirotest“ [70]

Kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėgos vertinimui buvo naudojamas nešiojamas „Micro RPM“ prietaisas (4 pav.). Juo nustatomas maksimalus įkvėpimo (PImax) ir maksimalus iškvėpimo (PEmax) slėgiai, kurie parodo kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėgą. Matavimo vienetas – cmH2O.

4 pav. prietaisas „Micro RPM“ [76]

3.2.2. Širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinės būklės įvertinimas

Vertinant širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinę būklę buvo matuojamas arterinis kraujo spaudimas (AKS) ir širdies susitraukimų dažnis (ŠSD). Matavimai buvo atliekami ramybės metu prieš užsiėmimą ir po jo, praėjus 5 minutėms po krūvio, elektroniniu kraujospūdžio matuokliu „Omron 711“, kairės rankos žasto srityje. Buvo analizuojami šie AKS rodikliai: sistolinis (sAKS) ir diastolinis (dAKS), matavimo vienetas - mmHg. Taip pat ŠSD – širdies susitraukimų dažnis, matavimo vienetas - k/min.

3.2.3. Matematinė statistika

Tyrimo metu gauti rezultatai apdoroti SPSS 20,0 for Windows ir Microsoft Excel 2010 kompiuterinėmis programomis. Buvo skaičiuojami duomenų aritmetiniai vidurkiai ir vidurkių paklaidos. Priklausomų imčių vidurkių reikšmių skirtumų reikšmingumas skaičiuojamas neparametriniu Vilkoksono kriterijumi. Skirtumas tarp skirstinių, kai p<0,05, buvo vertinamas kaip statistiškai patikimas.

3.3. Tyrimo organizavimas

(1 užsiėmimas) nuo 2013 metų gegužės 6 dienos iki 2013 metų gegužės 20 dienos. Prieš tai gautas LSMU Bioetikos centro leidimas atlikti tyrimą (2 priedas). Buvo ištirtos 85 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentės. Tyrimas suskirstytas į dvi dalis – trumpalaikis tyrimas ir ilgalaikis tyrimas. 85 tiriamosios dalyvavo trumpalaikiame tyrime, 10 tiriamųjų dalyvavo ilgalaikiame tyrime, šios 10 tiriamųjų buvo įtrauktos ir į trumpalaikį tyrimą. Trumpalaikio tyrimo metu tiriamosios turėjo sudalyvauti viename šiaurietiškojo ėjimo užsiėmime. Ilgalaikio tyrimo metu tiriamosios turėjo du mėnesius du kartus per savaitę dalyvauti šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimuose. Užsiėmimai buvo vykdomi Kauno „Ąžuolyno“ parke. Fizinės būklės testavimai buvo atliekami kiekvieną kartą prieš ŠĖ užsiėmimą ir po ŠĖ užsiėmimo. Vieno šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo trukmė apie 60 min., nueitas atstumas apie 4-5 kilometrai. Tyrimo organizavimo schema pateikiama 11 pav.

Trumpalaikio ir ilgalaikio tyrimo metu buvo vykdomi šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimai, kurių tikslas buvo pagerinti tiriamųjų fizinę būklę. Šiam tikslui pasiekti buvo naudojamos šiaurietiškojo ėjimo lazdos ir mokoma šiaurietiškojo ėjimo ALFA technikos [9]. Trumpalaikio tyrimo metu buvo akcentuojamas šiaurietiškojo ėjimo ALFA technikos mokymas. Ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų metu taip pat buvo taikomas apšilimas, tai paprasti pratimai su lazdomis. Užsiėmimų pabaigoje, užbaigimo pratimai (statiniai tempimo pratimai), kad padėtų atpalaiduoti kūno raumenis (1 priedas). Juos atlikus, kūnas greičiau ir efeltyviau grįžta į normalią būseną. Tačiau visų užsiėmimų metu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas šiaurietiškojo ėjimo ALFA technikos mokymui. Ši technika aiškinama taip:

A (attention) vertikali kūno padėtis

L (long arms) ištiestos rankos (nesulenktos per alkūnes)

F (flat poles) pagriebiant lazdą ir ją pastatant išlaikyti vienodą kampą

A (adapted steps) žingsniai, pritaikyti prie judėjimo intensyvumo (4-5,5 km/h greičiu) Šią techniką sudaro 6 etapų pratimai:

Pirmasis etapas

5 pav. Pirmas ėjimo technikos mokymo etapas

Antrasis etapas

Paprastasis ėjimas: ištiesus pirštus, lazdos mojamos pirmyn ir atgal. Rankos judinamos ritmiškai. Ištiesus pirštus lazdas siūbuoti pirmyn ir atgal (6 pav.).

Trečiasis etapas

Moti abi lazdas pirmyn ir atgal vienu metu. Atkreipti dėmesį, kad mažasis pirštelis būtų tinkamai sulenktas ir ištiesiamas akcentuojant horizontalią lazdų judėjimo trajektoriją (7 pav.).

Moti lazdas priešingomis kryptimis pirmyn ir atgal. Šis judesys reikalauja daugiau pastangų užtikrinant kairės ir dešinės rankų kryžminę koordinaciją.

7 pav. Trečias ėjimo technikos mokymo etapas

Ketvirtasis etapas

8 pav. Ketvirtas ėjimo technikos mokymo etapas

Penktasis etapas

Pečius judinti priešinga kojoms kryptimi: stipriai ranka moti pirmyn, stengtis kuo ilgiau iš vietos nepajudinti pėdų (9 pav.).

Šeštasis etapas

Aktyvus pėdų darbas. Eiti nuo kulno išorine pėdos dalimi, baigiant didžiojo piršto pagalvėle. Įtempti kojų raumenis, stabilizuoti kelius. Visi etapai yra sujungiami ėjimo metu. Ėjimas turi būti vientisas ir harmoningas.

11 pav. Tyrimo organizavimo schema

Tiriamųjų atranka:  Lytis - merginos;

 Amžius: 19 - 29 metai.

Asmenys atitikę atrankos kriterijus (n=85) Trumpalaikis tyrimas (n=85) Ištyrimas:  FVC matavimas;  ŠSD matavimas;  AKS matavimas. 1 ŠĖ užsiėmimas 1 kartas, 60min. LSMU Bioetikos centro leidimas Ilgalaikis tyrimas (n=10) Ištyrimas:  FVC matavimas;  ŠSD matavimas;  AKS matavimas;

 PImax (įkvėpimo) ir PEmax (iškvėpimo) slėgių matavimas.

17 ŠĖ užsiėmimų 2 kartai/sav. 60min. Ištyrimas:  FVC matavimas;  ŠSD matavimas;  AKS matavimas. Ištyrimas:  FVC matavimas;  ŠSD matavimas;  AKS matavimas;

4. TYRIMO REZULTATAI

4.1. Trumpalaikio tyrimo rezultatai

Trumpalaikio tyrimo metu buvo vykdomas 1 ŠĖ užsiėmimas ir tiriamosios tiriamos vieną kartą, matavimai buvo atliekami prieš ŠĖ užsiėmimą ir po užsiėmimo.

Tiriamųjų merginų forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC) buvo vertinama taikant spirometrijos metodą. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą FVC įvertinimo litrais vidurkis buvo 2,98±0,06 l, o vertinant FVC po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 3,05±0,05 l. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp FVC prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (12 pav.).

12 pav. Forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Tiriamųjų merginų širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) buvo vertinamas prieš šiaurietiškojo ėjimojo ėjimo užsiėmimą ir po jo. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ŠSD įvertinimo k/min. vidurkis buvo 85,87±1,48 k/min., o vertinant ŠSD po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 90,60±1,58 k/min. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp ŠSD prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (13 pav.). 2,98 3,05 2,80 2,85 2,90 2,95 3,00 3,05 3,10 3,15

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

F

VC

,

l

13 pav. Širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Tiriamųjų merginų sistolinis arterinis kraujo spaudimas (sAKS) buvo vertinamas prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą sistolinio arterinio kraujo spaudimo įvertinimo mmHg vidurkis buvo 115,55±12,56 mmHg, o vertinant sistolinio arterinio kraujo spaudimo vidurkį po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 110,65±10,57 mmHg. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp sistolinio arterinio kraujo spaudimo prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (14 pav.).

85,87 90,6 80 82 84 86 88 90 92 94

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

14 pav. Sistolinis arterinis kraujo spaudimas (sAKS) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Tiriamųjų merginų diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) buvo vertinamas prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą diastolinio arterinio kraujo spaudimo įvertinimo mmHg vidurkis buvo 73,19±0,94 mmHg, o vertinant diastolinio arterinio kraujo spaudimo vidurkį po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 71,18±0,86 mmHg. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp diastolinio arterinio kraujo spaudimo prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (15 pav.). 115,55 _110,65 0 20 40 60 80 100 120 140

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

15 pav. Diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

4.2. Ilgalaikio tyrimo rezultatai

Ilgalaikio tyrimo metu buvo vykdoma 17 ŠĖ užsiėmimų ir tiriamosios tiriamos 17 kartų. Matavimai buvo atliekami prieš kiekvieną ŠĖ užsiėmimą ir po užsiėmimo.

Tiriamųjų merginų forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC), kaip ir trumpalaikio tyrimo, buvo vertinama taikant spirometrijos metodą. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą FVC įvertinimo litrais vidurkis buvo 2,98±0,06 l, o vertinant FVC po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 3,05±0,05 l. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp FVC prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (16 pav.). 73,19 71,18 68 69 70 71 72 73 74 75

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

16 pav. Forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Tiriamųjų merginų širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) buvo vertinamas prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ŠSD įvertinimo k/min. vidurkis buvo 87,95±3,14 k/min., o vertinant ŠSD po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 85,89±2,61 k/min. Lyginant ŠSD prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų, nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p≥0,05). Tačiau buvo stebima ŠSD tendencija mažėti po ŠĖ užsiėmimų (17 pav.).

3,38 3,54 3 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

F

VC

,

l

17 pav. Širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo

Tiriamųjų merginų sistolinis arterinis kraujo spaudimas (sAKS) buvo vertinamas prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą sistolinio arterinio kraujo spaudimo įvertinimo mmHg vidurkis buvo 121,34±2,28 mmHg, o vertinant sistolinio arterinio kraujo spaudimo vidurkį po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 111,21±1,64 mmHg. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp sAKS prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (18 pav.).

87,95 85,89 78 80 82 84 86 88 90 92

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

18 pav. Sistolinis arterinis kraujo spaudimas (sAKS) prieš šiaurietiško ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Tiriamųjų merginų diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) buvo vertinamas prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą diastolinio arterinio kraujo spaudimo įvertinimo mmHg vidurkis buvo 75,56±2,30 mmHg, o vertinant diastolinio arterinio kraujo spaudimo vidurkį po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 70,84±1,84 mmHg. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp dAKS prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (19 pav.).

121,34 111,21 100 105 110 115 120 125

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

19 pav. Diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Tiriamųjų merginų kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėga buvo vertinama „Micro RMP“ aparatu, kuris leidžia analizuoti PImax (maksimalaus įkvėpimo slėgį). Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą maksimalaus įkvėpimo slėgio (PImax) įvertinimo cmH2O vidurkis buvo 66,42±7,54 cmH2O, o vertinant PImax po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 77,12±7,78 cmH2O. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp PImax prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (20 pav.).

75,56 70,84 64 66 68 70 72 74 76 78 80

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

20 pav. Maksimalus įkvėpimo slėgis (PImax) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Maksimalus iškvėpimo slėgis (PEmax), kaip ir maksimalus įkvėpimo slėgis (PImax), buvo vertinamas kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėgos vertinimo metodu. Prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą maksimalaus iškvėpimo slėgio (PEmax) įvertinimo cmH2O vidurkis buvo 77,36±5,97 cmH2O, o vertinant PEmax po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 84,56±7,53 cmH2O. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp PEmax prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų (p<0,05) (21 pav.). 66,42 77,12 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

21 pav. Maksimalus iškvėpimo slėgis (PEmax) prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Matome forsuotos gyvybinės plaučių talpos kaitą prieš ir po visų 17 ŠĖ užsiėmimų, nuo 1 iki 10 ŠĖ užsiėmimo buvo stebimi FVC svyravimai. Nuo 10 ŠĖ užsiėmimo buvo stebimas mažesnis rodiklio kitimas. Prieš ir po 2, 6, 9 ir 10 ŠĖ užsiėmimų stebime minimalų FVC kitimą. Forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC) prieš pirmąjį ŠĖ užsiėmimą buvo 3,21±0,17 l, prieš 17 ŠĖ užsiėmimą buvo 3,47±0,11 l.FVC po pirmojo ŠĖ užsiėmimo buvo 3,25±0,15 l, po septynioliktojo 3,73±0,08 l. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp FVC prieš pirmąjį ir prieš septynioliktąjį šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą (p<0,05), taip pat tarp FVC po pirmojo ir po septynioliktojo šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo (p<0,05) (22 pav.). 77,36 84,56 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimo

22 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės forsuotos gyvybinės plaučių talpos (FVC) kaita prieš ir po ŠĖ užsiėmimų (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Matome ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo grupės forsuotos gyvybinės plaučių talpos pokyčio kaitą. Stebimi svyravimai, didesnis FVC kitimas nuo 1 iki 9 ŠĖ užsiėmimo. Nuo 9 iki 13 ŠĖ užsiėmimo matome FVC pokyčio tendeciją didėti. Po 13 ŠĖ užsiėmimo stebime pokyčio sumažėjimą, tačiau po 16 ŠĖ vėl pokytis padidėjo (23 pav.).

23 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės forsuotos gyvybinės plaučių talpos (FVC) pokyčio kaita

Matome širdies susitraukimų dažnio kaitą prieš ir po visų 17 ŠĖ užsiėmimų, nuo 1 iki 11 ŠĖ užsiėmimo buvo stebimi prieš ir po šiarietiškojo ėjimo ŠSD svyravimai. Nuo 11 ŠĖ užsiėmimo buvo stebimas mažesnis rodiklio kitimas, nuo 13 ŠĖ matome ŠSD tendenciją mažėti po ŠĖ užsiėmimų. Prieš ir po 3, 7, 11 ir 13 ŠĖ užsiėmimų stebime minimalų ŠSD kitimą. Širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) prieš pirmąjį ŠĖ užsiėmimą buvo 90,50±3,69 k/min., prieš 17 ŠĖ užsiėmimą buvo 87,70±2,31 k/min.ŠSD po pirmojo ŠĖ užsiėmimo buvo 92,10±3,96 k/min, po septynioliktojo 77,60±2,73 k/min. Nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp ŠSD prieš pirmąjį ir prieš septynioliktąjį šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą, (p≥0,05). Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp ŠSD po pirmojo ir po septynioliktojo šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo (p<0,05) (24 pav.).

24 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės ŠSD kaita prieš ir po ŠĖ užsiėmimų (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

25 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės širdies susitraukimų dažnio (ŠSD) pokyčio kaita

26 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės sistolinio arterinio kraujo spaudimo (sAKS) kaita prieš ir po ŠĖ užsiėmimų (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Matome ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo grupės sistolinio arterinio kraujo spaudimo (sAKS) pokyčio kaitą. Stebimi svyravimai nuo 1 iki 8 ŠĖ. Nuo 12 iki 15 ŠĖ užsiėmimo matome vėl didesnius sAKS pokyčio svyravimus. Po 15 ŠĖ užsiėmimo stebime pokyčio tendenciją didėti (27 pav.).

27 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės sistolinio arterinio kraujo spaudimo (sAKS) pokyčio kaita

105 110 115 120 125 130 135 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 sAK S , m m Hg ŠĖ užsiėmimas

Matome diastolinio arterinio kraujo spaudimo (dAKS) kaitą prieš ir po visų 17 ŠĖ užsiėmimų, nuo 1 iki 10 ŠĖ užsiėmimo buvo stebimi didesni prieš ir po šiaurietiškojo ėjimo sAKS svyravimai. Nuo 10 ŠĖ užsiėmimo buvo stebimas mažesnis rodiklio kitimas prieš ir po ŠĖ užsiėmimų. Diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) prieš pirmąjį ŠĖ užsiėmimą buvo 81,90±3,08 mmHg, prieš 17 ŠĖ užsiėmimą buvo 76,50±2,60 mmHg. dAKS po pirmojo ŠĖ užsiėmimo buvo 77,80±3,44 mmHg, po septynioliktojo 66,30±1,18 mmHg. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp dAKS prieš pirmąjį ir prieš septynioliktąjį šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą (p<0,05), taip pat tarp dAKS po pirmojo ir po septynioliktojo šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo (p<0,05) (28 pav.).

28 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės diastolinio arterinio kraujo spaudimo (dAKS) kaita prieš ir po ŠĖ užsiėmimų (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Matome ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo grupės diastolinio arterinio kraujo spaudimo (dAKS) pokyčio kaitą. Stebimi svyravimai nuo 1 iki 10 ŠĖ užsiėmimo. Nuo 10 ŠĖ užsiėmimo stebime dAKS pokyčio tendenciją didėti (29 pav.).

29 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės diastolinio arterinio kraujo spaudimo (dAKS) pokyčio kaita

30 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės įkvėpimo slėgių (PImax) kaita prieš ir po ŠĖ užsiėmimų (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Matome ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo grupės įkvėpimo slėgio (PImax) pokyčio kaitą. Stebimi svyravimai nuo 1 iki 10 ŠĖ užsiėmimo. Nuo 5 ŠĖ užsiėmimo stebime PImax pokyčio tendenciją didėti, nuo 8 iki 11 pokytis mažėjo, tačiau nuo 11 ŠĖ pokytis pradėjo didėti (31 pav.).

31 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės įkvėpimo slėgio (PImax) pokyčio kaita

40 50 60 70 80 90 100 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 P Im ax, cm H2 O ŠĖ užsiėmimas

Matome iškvėpimo slėgio (PEmax) kaitą prieš ir po visų 17 ŠĖ užsiėmimų, stebima šio rodiklio tendencija tolygiai didėti po ŠĖ. Prieš ir po 3 ir 8 ŠĖ užsiėmimų metu stebimas nedidelis PEmax sumažėjimas. Nuo 11 ŠĖ užsiėmimo prieš ir po buvo stebimas PEmax didėjimas, nuo 14 ŠĖ užsiėmimo jis sumažėjo ir nuo 15 ŠĖ po pradėjo vėl didėti. Iškvėpimo slėgis (PEmax) prieš pirmąjį ŠĖ užsiėmimą buvo 75,20±6,99 cmH2O, prieš 17 ŠĖ užsiėmimą buvo 81,90±7,05 cmH2O. PEmax po pirmojo ŠĖ užsiėmimo buvo 82,30±8,37 cmH2O, po septynioliktojo 97,40±7,89 cmH2O. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp PEmax prieš pirmąjį ir prieš septynioliktąjį šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą (p<0,05), taip pat tarp PEmax po pirmojo ir po septynioliktojo šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo (p<0,05) (32 pav.).

32 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės iškvėpimo slėgių (PEmax) kaita prieš ir po ŠĖ užsiėmimų (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Matome ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo grupės iškvėpimo slėgio (PEmax) pokyčio kaitą. Stebimas PEmax pokyčio didėjimas nuo 2 ŠĖ užsiėmimo, nuo 8 iki 10 ŠĖ užsiėmimo pokytis nekito, nuo 13 ŠĖ užsiėmimo jis pradėjo vėl didėti, tačiau po 17 ŠĖ sumažėjo (33 pav.).

65 70 75 80 85 90 95 100 105 110 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 P E m ax, cm H2 O ŠĖ užsiėmimai

PEmax iškvėpimo prieš PEmax iškvėpimo po

p<0,05

33 pav. Ilgalaikio ŠĖ grupės iškvėpimo slėgio (PEmax) pokyčio kaita

4.3 Trumpalaikio ir ilgalaikio tyrimo rezultatai

34 pav. Trumpalaikio ir ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC) prieš ŠĖ užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Trumpalaikio ŠĖ tiriamųjų forsuotos gyvybinės plaučių talpos (FVC) įvertinimo litrais vidurkio pokytis buvo 0,07±0,01 l. Ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų forsuotos plaučių talpos (FVC) įvertinimo litrais vidurkio pokytis buvo 0,17±0,01 l. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp trumpalaikio ir ilgalaikio FVC pokyčio (p<0,05) (35 pav.)

35 pav. Trumpalaikio ir ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų forsuotos gyvybinės plaučių talpos (FVC) pokytis po ŠĖ (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Trumpalaikio šiaurietiškojo ėjimo tiriamųjų sistolinio arterinio kraujo spaudimo (sAKS) įvertinimo mmHg vidurkis prieš ŠĖ užsiėmimą buvo 115,55±12,56 mmHg, o po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 110,65±10,57 mmHg. Ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų sistolinio arterinio kraujo spaudimo vidurkis prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą buvo 121,34±2,28 mmHg, o po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 111,21±1,64 mmHg. Lyginant trumpalaikio ir ilgalaiko ŠĖ tiriamųjų sAKS prieš šiaurietiškąjį ėjimą, jie statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Lyginant trumpalaikio ir ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų sAKS po šiaurietiško ėjimo, jie taip pat statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) (36 pav.).

0,07 0,17 0,04 0,06 0,08 0,10 0,12 0,14 0,16 0,18 0,20

Trumpalaikis pokytis Ilgalaikis pokytis

F

VC

,

l

36 pav. Trumpalaikio ir ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų sistolinis arterinis kraujo spaudimas (sAKS) prieš ŠĖ užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Trumpalaikio ŠĖ tiriamųjų sistolinio arterinio kraujo spaudimo (sAKS) įvertinimo mmHg vidurkio pokytis buvo 4,91±1,04 mmHg. Ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų sistolio arterinio kraujo spaudimo įvertinimo mmHg vidurkio pokytis buvo 10,13±1,64 mmHg. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp trumpalaikio ir ilgalaikio sAKS pokyčio (p<0,05) (37 pav.)

37 pav. Trumpalaikio ir ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų sistolinio arterinio kraujo spaudimo pokytis po ŠĖ (sAKS) (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Trumpalaikio šiaurietiškojo ėjimo tiriamųjų diastolinio arterinio kraujo spaudimo (dAKS) įvertinimo mmHg vidurkis prieš ŠĖ užsiėmimą buvo 73,19±0,94 mmHg, o po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 71,18±0,86 mmHg. Ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų diastolinio arterinio kraujo spaudimo vidurkis prieš šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimą buvo 75,56±2,30 mmHg, o po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo – 70,84±1,84 mmHg. Lyginant trumpalaikio ir ilgalaiko ŠĖ tiriamųjų dAKS prieš šiaurietiškąjį ėjimą, jie statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Lyginant trumpalaikio ir ilgalaikio ŠĖ tiramųjų dAKS po šiaurietiškojo ėjimo, jie taip pat statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) (38 pav.).

4,91 10,13 0,00 2,00 4,00 6,00 8,00 10,00 12,00

Trumpalaikis pokytis Ilgalaikis pokytis

38 pav. Trumpalaikio ir ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų diastolinis arterinis kraujo spaudimas (dAKS) prieš ŠĖ užsiėmimą ir po jo (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

Trumpalaikio ŠĖ tiriamųjų diastolinio arterinio kraujo spaudimo (dAKS) įvertinimo mmHg vidurkio pokytis buvo 2,01±0,77 mmHg. Ilgalaikio ŠĖ tiriamųjų diastolinio arterinio kraujo spaudimo įvertinimo mmHg vidurkio pokytis buvo 4,72±1,25 mmHg. Buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp trumpalaikio ir ilgalaikio dAKS pokyčio (p<0,05) (39 pav.)

39 pav. Trumpalaikio ir ilgalaikio ŠĖ tyrimo diastolinio arterinio kraujo spaudimo (dAKS) pokytis po ŠĖ (p<0,05 skirtumas tarp skirstinių)

73,19 75,56 71,18 70,84 60,00 62,00 64,00 66,00 68,00 70,00 72,00 74,00 76,00 78,00 Trumpalaikis (n=85) Ilgalaikis (n=10) d AK S , m m Hg Prieš ŠĖ užsiėmimą Po ŠĖ užsiėmimą p<0,05 p<0,05 p<0,05 p<0,05 2,01 4,72 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00 3,50 4,00 4,50 5,00 5,50

Trumpalaikis pokytis Ilgalaikis pokytis

5. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Judėjimas – tai biologinis žmogaus funkcionavimo ir vystymosi veiksnys. Įrodyta, kad dėl nejudrios gyvensenos didėja rizika sirgti lėtinėmis ligomis [1]. Šiuolaikinio akademinio jaunimo gyvenimo būdas ir sergamumas lėtinėmis ligomis kelia susirūpinimą [2].

Šiame darbe analizavome jauno amžiaus merginų (studenčių) fizinės būklės pokyčius taikant trumpalaikį ir ilgalaikį šiaurietiškąjį ėjimą. Buvo vertinami šie rodikliai: forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC), širdies susitraukimų dažnis (ŠSD), arterinis kraujo spaudimas (AKS), kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėga (PImax – maksimalaus įkvėpimo ir PEmax – maksimalaus iškvėpimo slėgiai).

Šiaurietiškasis ėjimas kaip fizinio aktyvumo forma dažnai taikomas vyresnio amžiaus žmonėms turintiems įvairių sveikatos sutrikimų [53, 69]. Tyrimais įrodytas teigiamas šiaurietiškojo ėjimo poveikis vyresnio amžiaus žmonių kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliams [9, 65]. Tačiau mokslinėje literatūroje pasigendama tyrimų nagrinėjančių šiaurietiškojo ėjimo poveikį sveikiems jauno amžiaus žmonėms [46]. Mokslinėje literatūroje aptiktas straipsnis, kuriame buvo vertintas šiaurietiškojo ėjimo poveikis kvėpavimo sistemai tarp jauno amžiaus (19-24 metų) studenčių [32].

Tiriant šiaurietiškojo ėjimo poveikį žmogaus organizmui dažniausiai yra vertinamas deguonies suvartojimas, plaučių ventiliacija, širdies susitraukimų dažnis bei arterinis kraujo spaudimas. K. Sugiyama ir kt [73] tyrimas nustatė teigiamą poveikį plaučių ventiliacijos rodikliams po šiaurietiškojo ėjimo. Moksliniais tyrimais nustatyta šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų įtaka deguonies suvartojimui, kuris gali padidėti nuo 11 iki 23 proc. lyginant su paprastu ėjimu [77]. Šiems duomenims neprieštarauja ir K. Sugiyama ir kt. [73] tyrimas, kuriame buvo nagrinėtas paprasto ėjimo ir šiaurietiškojo ėjimo poveikis sveikiems jauno amžiaus žmonėms, stebint deguonies suvartojimą ir plaučių ventiliaciją. Nustatyta, kad šiaurietiškasis ėjimas turėjo didesnę įtaką gerinant deguonies suvartojimą - stebėtas 21 proc. didesnis deguonies suvartojimas nei paprasto ėjimo metu. Analogiška tendencija buvo stebima ir E. A. Hansen ir kt. [24] bei H. Figard-Fabre [16] ir kt. tyrimuose, kur buvo vertinamas trumpalaikis šiaurietiškojo ėjimo poveikis, lyginant su greitu ėjimu be lazdų, buvo nustatyta, kad šiaurietiškasis ėjimas padidina deguonies suvartojimą ir pagerina gyvybinę palučių talpą. T. Shifer ir kt. [66] nustatė, kad po ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo deguonies suvartojimas padidėjo 20 proc. daugiau. Mūsų tyrimo rezultatai patvirtino, kad tiek po trumpalaikio tiek po ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų statistiškai reikšmingai padidėjo forsuota gyvybinė plaučių talpa.

tyrimo rezultatai parodė, jog trumpalaikis šiaurietiškasis ėjimas taip pat reikšmingai sumažino širdies susitraukimų dažnį. Mūsų tyrimo rezultatai rodo, jog tiriamųjų širdies susitraukimų dažnis po ilgalaikio šiaurietiškojo ėjimo statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tačiau buvo stebima širdies susitraukimų dažnio mažėjimo tendencija po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų.

Verinant šiaurietiškojo ėjimo poveikį jauno amžiaus merginoms, stebėtas statistiškai reikšmingas arterinio kraujo spaudimo sumažėjimas nepriklausomai nuo poveikio trukmės. Tyrime gauti rezultatai patvirtina M. Mikalački ir kt. [49] atlikto tyrimo rezultatus, kuriame nustatyta ilgalaikės šiaurietiškojo ėjimo programos poveikis - sumažėjęs sistolinis ir diastolinis kraujo spaudimas po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų. Tyrimais įroda, kad šiaurietiškasis ėjimas mažina arterinį kraujo spaudimą sveikiems žmonėms ir sergantiems įvairiomis lėtinėmis ligomis [42, 36, 19].

Tyrimuose yra vertinamas arterinio kraujo spaudimo kitimas po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų. H. Figard-Fabre ir kt. [15] atliktas tyrimas lygino paprastą ėjimą su šiaurietiškuoju tarp nutukusių vidutinio amžiaus moterų. Mokslininkai visą treniruočių laikotarpį stebėjo arterinį kraujo spaudimą bei maksimalų deguonies suvartojimą. Tiriamosios dvylika savaičių užsiiminėjo šiaurietiškuoju ir paprastu ėjimu tris kartus per savaitę. Nustatyta, jog po treniruočių laikotarpio diastolinis kraujo spaudimas reikšmingai sumažėjo abiejose grupėse, o maksimalus deguonies suvartojimas reikšmingai padidėjo šiaurietiškojo ėjimo grupėje. Mūsų tyrimo rezultatai patvirtina, jog šiaurietiškasis ėjimas turėjo reikšmingą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai (tiek sistoliniam, tiek diastoliniam kraujo spaudimui).

Atlikus tyrimą pastebėti statistiškai reikšmingi pokyčiai analizuojant kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėgą. Kvėpavimo raumenų jėga buvo nustatoma matuojant slėgį, kuris susidaro dėl įkvėpime ir iškvėpime dalyvaujančių raumenų susitraukimo. Tiek maksimalaus įkvėpimo (PImax), tiek maksimalaus iškvėpimo (PEmax) slėgiai po šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų padidėjo. Tyrime nustatėme, kad ilgalaikės šiaurietiškojo ėjimo pratybos, 17 užsiėmimų statistiškai reikšmingai padidino tiriamųjų kvėpavime dalyvaujančių raumenų jėgą. Literatūroje analogiškų rezultatų neradome, todėl negalime palyginti su kitais tyrimais.

1. Lyginant tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklius ramybės metu ir po fizinio krūvio nustatyta, jog sistolinis ir diastolinis arterinis kraujo spaudimai po vieno šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo sumažėjo, širdies susitraukimų dažnis padidėjo. Vertinant ilgalaikį poveikį, nustatyta, kad po 17 šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų tiriamųjų sistolinis ir diastolinis arterinis kraujo spaudimai sumažėjo, širdies susitraukimų dažnis nepakito.

2. Nustatėme, kad tiek po vieno šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimo, tiek po 17 šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų tirtų merginų forsuota gyvybinė plaučių talpa padidėjo.

3. Įvertinus trumpalaikį šiaurietiškojo ėjimo poveikį: forsuota gyvybinė plaučių talpa padidėjo 70 ml., širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliai sumažėjo - sistolinis 4,9 mmHg ir diastolinis 2,01 mmHg.

4. Ilgalaikis šiaurietiškasis ėjimas turėjo teigiamą poveikį tiriamųjų kvėpavimo ir širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliams: buvo stebimas forsuotos gyvybinės plaučių talpos 160 ml padidėjimas, o širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliai sumažėjo – sistolinis 10,13 mmHg ir diastolinis 4,72 mmHg.

Tyrimo duomenys rodo, kad po dešimties šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų, buvo gautas teigiamas poveikis tiek kvėpavimo sistemai, tiek širdies ir kraujagyslių sistemai, todėl rekomenduojame minimalų 10 šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimų kursą.

Šiaurietiškasis ėjimas, kaip fizinio aktyvumo forma, gali būti rekomenduojama jauno amžiaus moterų fizinės būklės gerinimui dėl savo teigiamo poveikio - forsuotos gyvybinė plaučių talpos didėjimo, kvėpavimo raumenų jėgos stiprėjimo, gerėjančios širdies ir kraujagyslių sistemos būklės.

1. Vaičiulytė O., Šiupšinskas L. Šiaurietiškojo ėjimo poveikis jauno amžiaus merginų fizinei būklei. Studentų mokslinė konferencija „Jukdėk sveikai 2013“ 2013; p. 91-93.

Žodiniai pranešimai:

1. Lietuvos studentų mokslinėje konferencijoje „Judėk sveikai 2013” skaitytas žodinis pranešimas, tema „Šiaurietiškojo ėjimo poveikis jauno amžiaus merginų fizinei būklei”.